Jo protėviai kilę iš Turkijos, jis gimė Niujorke anglų šeimoje, o svarbią vaikystės dalį, kai formavosi jo asmenybė, ES tarnautojo sūnus praleido Briuselyje.
Būsimasis naujasis Britanijos premjeras tai pat turi litvakiškų šaknų. Kaip rašė „Lietuvos rytas“, B. Johnsono genealogijos medyje nurodyta, kad jo prosenelis, žydų rabinas Elias Avery Loewas gimė 1879 metais Kalvarijoje, kai Lietuva dar priklausė carinei Rusijai.
Vėliau jis pasikeitė pavardę į Low ir tapo B. Johnsono senelės tėvu. E. A. Loewo tėvai taip pat buvo gimę Lietuvoje – Kalvarijoje ir Kaune, o vėliau visa šeima emigravo į Jungtines Valstijas.
1964 metais Niujorke gimęs B. Johnsonas visuomet buvo ambicingas.
Pirmoji jo galimybė tapti torių lyderiu 2016 metais žlugo, kai jį išdavė jo artimiausias sąjungininkas, bet jis iš anksto ėmė kloti pamatus kitai galimybei.
Prieš metus jis protestuodamas dėl Th. May ES strategijos atsistatydino iš užsienio reikalų sekretoriaus posto, įtvirtindamas savo, kaip kovotojo už „Brexit“, pozicijas.
O dabar Borisas Johnsonas, kosmopolitiškiausias anglų politikas, šiuo chaotišku Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos laikotarpiu buvo išrinktas naujuoju Konservatorių partijos lyderiu ir tapo Theresos May įpėdiniu – šalies premjeru.
Nerūpestingumu ir gebėjimu pasijuokti iš savęs garsėjantis B. Johnsonas yra visai kitoks žmogus nei stropi, santūri Th. May.
B. Johnsonas taip pat vaizduoja save žmogumi, galinčiu suvienyti šalį, susiskaldžiusią per 2016 metų referendumą už „Brexit“, ir išgelbėti Konservatorių partiją, dėl dabartinio politinio chaoso atsidūrusią kone prie žlugimo ribos.
Tačiau jo laukiantis iššūkis yra milžiniškas, nes „Brexit“ terminas sueis vos po keturių mėnesių, persvara parlamente yra minimali, o opozicija tvirta ir tarp jo kolegų, ir Briuselyje.
Daug rinkėjų jo nemėgsta kaip žmogaus, vadovavusio referendumo kampanijai, kurią lydėjo sutirštinti pareiškimai apie ES narystės naštą Britanijai ir antiimigracinė retorika.
Lošimas ateitimi
Varžovai smerkia jo planą išstoti iš ES spalio 31 dieną su sutartimi ar be jos. Išstojimas be sutarties gali išprovokuoti ekonominę sumaištį ir paskatinti separatistus Škotijoje bei Šiaurės Airijoje imtis veiksmų.
Net B. Johnsono šalininkai pripažįsta, kad jo išrinkimas lyderiu yra lošimas.
B. Johbsonas, kurio pilnas vardas yra Alexanderis Borisas de Pfeffelis Johnsonas, britų visuomenei yra žinomas tiesiog kaip Borisas, o jo atpažinimo ženklais tapo neklusnių šviesių plaukų kupeta ir nerangus, į nekorektiškumą linkęs kalbėjimo stilius.
Ilgus metus komentatorius domino jo ekscentriškumas, įskaitant aistrą važinėjimuisi dviračiu, netvarkingus kostiumus ir legendinę punktualumo stoką.
Rinkėjai atleido politinius triukus – pavyzdžiui, kai 2012-aisiais per Londono olimpinės žaidynes jis mosuodamas vėliavėlėmis bandė skrieti specialia kabančia virve, tačiau užstrigo pusiaukelėje, o šios nesėkmės nuotraukos išplito internete – ir netgi jo silpnybę gražioms ir protingoms moterims: bulvarinė Londono žiniasklaida dėl romanų virtinės praminė jį „besismaginančiu Borisu“.
Tačiau, kaip jau šiemet teko patirti Th. May, pavojinga nurašyti B. Johnsoną kaip klouną.
Iš pradžių įgijęs išsilavinimą Etone, prestižinėje privačioje berniukų internatinėje mokykloje, išleidusioje daugybę būsimų Didžiosios Britanijos premjerų, toliau B. Johnsonas studijavo klasikinę filologiją Oksfordo universitete. Jis kalba prancūziškai ir itališkai.
Ilgą laiką jo vaikystė buvo vaizduojama idiliškai. Tačiau praėjusiais metais jo jaunesnioji sesuo Rachel, gerai žinoma žurnalistė ir buvusi prieš „Brexit“ nusiteikusi kandidatė į Europos Parlamentą, Londono „Sunday Times“ atskleidė, kad jų motina, dailininkė Charlotte Johnson, kentėjo nuo depresijos ir „obsesinio kompulsinio sutrikimo priepuolių“. Dėl šios priežasties ji daug laiko praleisdavo ligoninėse.
Mažuoju Borisu ir jo dviem jo broliais bei seserimi rūpinosi auklė, apibūdinama kaip vieną cigaretę po kitos traukiantis „stiprybės bokštas“. Ji prižiūrėjo vaikus, kai jų tėtis Stanley gavo darbą Europos Komisijoje.
Prieš susidomėdamas politika, B. Johnsonas buvo žurnalistas. Tiesa, jo karjera žiniasklaidoje taip pat neapsiėjo be kontroversiškų epizodų. Pirmasis jo darbas „The Times“ baigėsi dramatiškai, kai jis suklastojo savo paties krikštatėvio istoriko citatą. B. Johnsonas buvo pričiuptas ir atleistas.
Po poros metų jis tapo „The Daily Telegraph“ korespondentu Briuselyje. Čia, būdamas tarp daugiausia europietiškai nusiteikusių žiniasklaidos kolegų, B. Johnsonas atrado galimybę išgarsėti ir ėmė smailinti savo plunksną pasisakydamas prieš Europos Sąjungą.
2017-aisiais kandžiame „New Statesman“ straipsnyje buvęs „The Times“ užsienio naujienų redaktorius Martinas Fletcheris rašė, kad B. Johnsono misija buvo kurstyti euroskeptiškumą ir „menkiausiai progai pasitaikius demonstruoti ES blogybes“. Tokia veikla ne tik padėjo jam išgarsėti kaip žurnalistui, bet ir „padėjo pakeisti šiuolaikinę Didžiosios Britanijos istoriją“.
Davido Camerono pašaipa
Aiškiai užfiksuotos ir įnirtingos B. Johnsono ambicijos Briuselyje prisidėjo ir prie pirmosios jo santuokos griūties: po skyrybų prabėgus 12 dienų, jis vedė pirmojo iš jų keturių vaikų besilaukiančią Mariną Wheeler, kuri dabar yra teisininkė.
B. Johnsono sugrįžimas į Londoną netrukus baigėsi jo paskyrimu vyriausiuoju „The Daily Telegraph“ politikos apžvalgininku, nuolatiniais pasirodymais televizijoje, savaitraščio „Spectator“ redagavimu ir galiausiai – tapimu parlamento nariu: jis buvo išrinktas Henlio apygardoje Oksfordšyre.
Tačiau aistringai neigtas ir paistalais vadintas jo romanas su kolege apžvalgininke nulėmė politiko atleidimą iš šešėlinės konservatorių vyriausybės ministro pareigų.
Buvęs Jungtinės Karalystės premjeras Davidas Cameronas, taip pat lankęs Itoną, 2005-aisiais išrinktas konservatorių opozicijos lyderiu, ryžtingai nutarė nebeskirti B. Johnsono šešėlinės vyriausybės kabineto nariu. D. Cameroną akivaizdžiai siutino tai, kad partijos konferencijoje kolega jį nustelbė netinkamais ir antraščių dėmesio besigviešiančiais komentarais.
2008-iasiais, išstumtas D. Camerono ir jusdamas blėstančias žurnalistines galimybes, B. Johnsonas nutarė surizikuoti ir sudalyvauti Londono mero rinkimuose.
Padedamam Lyntono Crosby, kontroversiškojo australų politinio stratego, dirbusio ir su D. Cameronu, išmintingai patarusio savo globotiniui daug nekalbėti ir atrodyti paprastam, B. Johnsonui pavyko paveržti vis labiau kairėn linkstantį Londoną iš leiboristų ir vadovauti sostinei pergalingų 2012-ųjų olimpinių žaidynių metu bei įtvirtinti savo buvimą visuomenės sąmonėje.
Jo ego ir politines ambicijas dar labiau užaštrino pergalė dėl antrosios mero kadencijos. B. Johnsonas užsitikrino saugią vietą Torių partijoje ir netrukus ėmė galąsti peilius kovai dėl lyderystės.
„Nevykęs diplomatas“
2015 metais B. Johnsonas sugrįžo į parlamentą kaip vieno Londono priemiesčio atstovas, žadėdamas priešintis Hitrou oro uosto plėtrai.
Tačiau dirbdamas užsienio reikalų sekretoriaus poste jis praleido svarbų parlamento balsavimą dėl šio projekto – buvo išvykęs paskubomis surengto vizito į Afganistaną.
Nors dažnai akcentuoja, kad būdamas meru sumažino nusikalstamumą, investavo į transporto ir būstų sektorius, B. Johnsonas mažiau giriasi savo darbu Užsienio reikalų ministerijoje.
Jo paskyrimas buvo keblus nuo pat pradžių. Kritikai vadino jį rasistu, nurodydami seną jo parašytą straipsnį apie Sandraugos „vėliavėlėmis mojuojančius negriukus“.
Paskui jis buvo kaltinamas Didžiosios Britanijos ir Irano pilietybę turinčios Nazanin Zaghari-Ratcliffe (Nazanin Zagari-Ratklif), kuri 2016 metais Teherane buvo sulaikyta dėl esą antivyriausybinės veiklos, reikalo žlugdymu, kai neteisingai apibūdino jos darbą.
Strateginių studijų centras „Chatham House“ jo darbą įvertino labai nepalankiai: „Kur reikėjo orumo ir detalių suvokimo, Johnsonas parūpino sąmojų.“
„Brexit“ – kitas karjeros žingsnis
Tačiau būtent jo sprendimas savo politinį svorį ir žinomumą skirti „Brexit“ rėmimui ir keliauti po šalį raudonu autobusiuku įtikinėjant gyventojus pasitraukimo iš ES privalumais tapo vertinamas kaip politinė takoskyra prieš 2016-ųjų referendumo sukrėtimą.
Po to sekęs D. Camerono atsistatydinimas tapo jo galimybe persekioti vis labiau apgultą Th. May. Nepaisant ne itin palankaus jo dvejus metus trukusio užsienio reikalų ministro vaidmens ir plačiai skambančios kritikos dėl oportunistinio ir skaldančio elgesio Didžiosios Britanijos politikoje po „Brexit“ referendumo, ekscentrišką B. Johnsono patrauklumą rinkėjams pripažįsta komentatoriai iš abiejų politinio spektro pusių.
Leiboristų politinis strategas Johnas McTernanas sutinka su savo buvusiu vadovu Tony Blairu, kad B. Johnsonas yra „tinkamas sprendimas toriams“.
„Jiems reikia žmogaus, kuris galėtų suvienyti partiją, išstumti Farage‘ą jo paties rankomis [Nigelis Farage‘as – „Brexit“ partijos lyderis] ir išnaudoti faktą, kad [Jeremy] Corbyną daugelis leiboristų rinkėjų laiko nepatriotišku. Po konservatorių sutriuškinimo Europos Parlamento rinkimuose daugeliui torių parlamentarų Borisas atrodo vienintelis, galintis išsaugoti jų vietas parlamente“, – „Deutsche Welle“ sakė J. McTernanas.
Profesorius Rogeris Eatwellas, drauge su Matthew Goodwinu parašęs knygą „National Populism: The Revolt Against Liberal Democracy“, tvirtina, kad ne B. Johnsonas, o Margaret Thatcher buvo daugiausia ginčų keliantis svarbiausias politikas Didžiojoje Britanijoje per pastaruosius 50 metų, be to, „ji tris kartus iš eilės atvedė Konservatorių partiją į pergalę parlamento rinkimuose“.
„Boriso problema ta, kad, lyginant su M. Thatcher, ji buvo laikoma naujos darbotvarkės nešėja: mažiau valstybės kišimosi, daugiau laisvos rinkos ir panašiai, o Borisas laikomas veikiau besivaikančiu „Brexitą“, bet ne gudriu ar itin ambicingu“, – aiškina M. Goodwinas.
Kaip 2016-aisiais sakė jo tuometinė kolegė ministrų kabinete Amber Rudd, B. Johnsonas yra „vakarėlio gyvastis ir siela, bet nenorėtumei, kad jis būtų tas vyrukas, kuris parveža tave namo“.