O dabar praktiškai per vieną naktį šios pereinamojo laikotarpio šalys tapo tranzitinėmis šalimis. Tad dabar Europa turi rūpintis ne tik šimtų tūkstančių migrantų antplūdžiu, bet ir tuo, kad ši krizė netaptų pleištu tarp Rytų ir Vakarų.
„Gėdos sunkvežimis“ Austrijoje ir nuskendusių pabėgėlių nuotraukos sukėlė užuojautos bangą daugumoje Vakarų Europos šalių. Vokietijoje 60 proc. visuomenės palaiko vyriausybės sprendimą suteikti prieglobstį 800 tūkstančių pabėgėlių – tai prilygsta beveik 1 procentui šalies gyventojų skaičiaus.
Bet Rytų Europos visuomenė išlieka abejinga, šalių vadovai pasipiktino Briuselio sprendimu paskirstyti pabėgėlius tarp Europos Sąjungos šalių narių. Dauguma tranzitinių šalių gyventojų palaiko pasiūlymą apsitverti sienomis. Neseniai Čekijos respublikoje buvo atlikta apklausa, kurioje paaiškėjo, kad 44 proc. gyventojų primygtinai reikalauja, kad vyriausybė neskirtų nė vienos papildomos kronos pabėgėliams gelbėti.
Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fico apskritai pareiškė, kad 95 procentai prieglobsčio prašytojų yra ne pabėgėliai, bet ekonominiai migrantai, ir kad jo šalis pasiruošusi priimti tik krikščionis.
Tačiau ko gero baisiausias dalykas yra nutekintas Vengrijos nacionalinės televizijos kanalo elektroninis laiškas, kuriame žurnalistų prašoma nerodyti migrantų vaikų. Ko gero, Vengrijos vyriausybė bijo, kad nuotraukos ir vaizdai su kenčiančiais vaikais suminkštins žmonių širdis ir, neduok Dieve, dar sukels užuojautą.
Kas gi nutiko Rytų Europai? Vos prieš tris dešimtmečius jos simbolis buvo „Solidarumas“. O dabar tinkamesnis simbolis čia būtų bamperio lipdukas su užrašu: „Rytų Europa nenusileidžia Donaldui Trumpui“. Trumpai paaiškinti galima keliais žodžiais: nusivylimas, nepasitikėjimas, demografija ir demokratija.
Po komunizmo ir liberalių reformų įsigalėjo visuotinis cinizmas. Susidūrę su migrantų antplūdžiu, slegiami ekonominio nesaugumo, dauguma Rytų Europos gyventojų jaučiasi nusivylę, jiems atrodo, jog jų viltys, kad įstojus į Europos Sąjungą prasidės klestėjimas ir baigsis krizė, yra išduotos, o daugumos šalių vadovai mano, kad politinį palaikymą jie gali atgauti vieninteliu būdu – parodę, kad rūpinasi tik saviškiais, ir kad jiems nė kiek nerūpi svetimšaliai.
Rytų Europos gyventojai mano, kad jiems patiems reikalinga pagalba, kad pagalba buvo žadėta stojant į ES. Mes ne tokie turtingi kaip Vakarų Europos gyventojai, sako jie, tad kaip galima iš mūsų tikėtis solidarumo? Mums žadėjo turistų, o ne pabėgėlių srautus.
Bet kaltas ne tik savęs gailėjimas. Nepaisant to, kad Rytų Europa yra kryžkelėje tarp Europos ir Azijos, Rusijos ir Artimųjų Rytų, dauguma Rytų Europos gyventojų yra nesmalsūs ir ribotų pažiūrų. Bulgarijos televizija niekada neturėjo nei pinigų, nei noro siųsti savo reporterius į tokias vietas, kaip Sirija, todėl visuomenė nesuvokia apokaliptinio įvykių toje šalyje masto.
Afrikos mūsų politiniame žemėlapyje apskritai nėra, todėl migrantų antplūdis sukelia visuotinę moralinę paniką, kurios pamatas – islamo ir terorizmo baimė, baimė, kad išaugs nusikalstamumas ir bendražmogiška baimė to, ko nepažįsti ir nežinai.
Keista, bet apie demografinę paniką, kuri formuoja Rytų Europos gyventojų elgesį, labai mažai kalbama. Tačiau tai yra vienas iš svarbiausių veiksnių. Jungtinių Tautų vertinimu, iki 2050 metų Bulgarijos gyventojų skaičius sumažės 27 procentais. Etninio išnykimo pavojus juntamas daugumoje mažesnių Rytų Europos šalių.
Šioms tautoms atvykstantys migrantai reiškia, kad jos pačios išnyks, ir populiarus argumentas, kad senstančiai Europai migrantai yra reikalingi, tik sustiprina egzistencinės melancholijos jausmą.
Kai per televiziją rodo, kaip pagyvenę vietos gyventojai protestuoja prieš pabėgėlių stovyklos įkūrimą jų ištuštėjusiame kaime, kuriame per pastaruosius kelis dešimtmečius nebuvo nė vieno naujagimio, plyšta širdis dėl abiejų pusių – ir dėl pabėgėlių, ir dėl senų, vienišų žmonių, kurie yra priversti stebėti, kaip griūva jų pasaulis.
Nesėkminga romų integracija taip pat prisideda prie to, kad visuomenėje taip mažai užuojautos.
Rytų Europos gyventojai bijo užsieniečių, nes nepasitiki valstybės gebėjimu integruoti šalyje jau gyvenančius „svetimus“. Ir tas faktas, kad Rytų Europos valstybės yra demokratijos, situacijos nepalengvina. Tai, ką matome, nėra solidarumo stoka – tai solidarumų konfliktas: nacionalinis, etninis ir religinis solidarumas prieš mūsų kaip žmonių pareigą.
Tapo aišku, kad migracijos krizė yra egzistenciškai pavojingesnė Europos Sąjungai, nei euro krizė ar Rusijos įvykdytas Krymo prisijungimas.
Europos Sąjungos Tarybos prezidentas Donaldas Tuskas atvirai įspėja apie atsiradusią pavojingą takoskyrą tarp Rytų ir Vakarų Europos.
Peršasi išvada, kad norint išspręsti Europą drebinančią migracijos problemą vien užuojautos neužtenka.
Prieš kelerius metus Vengrijos filosofas ir buvęs disidentas Gasparas Miklosas Tamasas pastebėjo, kad Apšvieta, kurioje glūdi intelektualinės Europos Sąjungos šaknys, reikalauja universalios pilietybės.
Bet norint įgyvendinti universalios pilietybės idėją, reikia dviejų dalykų: arba skurdžios ir nefunkcionalios šalys pasikeičia ir tampa tokiomis, kurių piliečiu būti verta, arba Europa visiems atveria savo sienas.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau darosi akivaizdu, kad abu šie dalykai neįmanomi. Pastatę Laisvės statulą Lampedūzoje vargu ar išspręsime problemą.
Libija ir Sirija yra liūdni pavyzdžiai: nei Europos įsikišimas Libijoje, nei jos nedalyvavimas Sirijoje nepadėjo sustabdyti karų Europos kaimynystėje.
Blaškydamasi tarp moralinės pareigos padėti visiems, kuriems labai reikia pagalbos, ir bejėgiškumo, nes padėti visiems neįmanoma, Europa bus priversta vienus priimti, kitus išsiųsti.
Tai, kad Rytų Europos šalių vadovybė ir visuomenė teigia, jog užtrenkti duris žmonėms, bėgantiems nuo mirties, yra morališkai teisinga, šokiruoja. Ši užuojautos stoka parodo daug gilesnę krizę pačioje Europos Sąjungos projekto šerdyje.