Taip CNN tvirtina nacionalinio saugumo analitikas, Naujosios Amerikos fondo vadovas ir knygos „Manhunt: The Ten-Year Search for bin Laden -- From 9/11 to Abbottabad“ autorius Peteris Bergenas.
Tyrimo citata: „Nors žiniasklaida šią temą aptarinėja itin vaizdingai, Amerikos politikai, žurnalistai ir paprasti piliečiai visai neskuba patys sau prisipažinti, jog su šiuo blogiu taikstytis nevalia. Dar prieš prasidedant žudynėms, vyravo įsitikimas, jog racionalūs argumentai įsiplieksti agresijai neleis. Jie naiviai tiki geros valios derybomis ir tradicine diplomatija. Kraujui ėmus lietis, viliamasi, jog lyg pelės po šluota tylintys civiliai režimo bus palikti ramybėje. Prasideda raginimai skelbti paliaubas, siunčiama humanitarinė pagalba“.
Štai jums beveik idealus aprašymas veiksmų, kurių Amerika ėmėsi per pastaruosius dvejus metus, ieškodama būdų, kaip nutraukti brutalų Sirijos prezidento Basharo Assado režimo vykdomą karą prieš savus žmones, sako komentatorius.
Autorė, parašiusi taikliai kritišką JAV reakcijų į tokią agresiją kaip genocidas ar kitos masinės žudynes istoriją, už savo knygą „A Problem from Hell: America and the Age of Genocide“ (Problema tiesiai iš pragaro – Amerika ir genocido amžius) 2003 metais pelnė Pulitzerio premiją.
Po premijos gavimo praėjo dešimtmetis – dabar jos autorė eina JAV ambasadorės Jungtinėms Tautoms (JT) pareigas. Jos vardas Samantha Power, ji – ilgametė šalies prezidento Baracko Obamos patarėja. Rašytoja ir diplomatė dirbti prezidentui pradėjo dar tada, kai buvo mažai kam žinoma senatorė iš Ilinojaus valstijos.
610 puslapių storio darbui pavadinimą „A Problem from Hell: America and the Age of Genocide“ S. Power parinko neatsitiktinai – „problema tiesiai iš pragaro“ tuometinis JAV valstybės sekretorius Warrenas Christopheris pavadino pilietinį karą Bosnijoje ir ribotas JAV galimybes XX a. amžiaus paskutinį dešimtmetį nutraukti serbų žudynes.
Viena iš valdžios pareigūnių, knygos autorės netiesiogiai pasikviesta ant kilimėlio, buvo Susan Rice - tuometinė Valstybės departamento darbuotoja, atsakinga už Afrikos reikalus. Ji esą nedariusi nieko, kad 1994 metų genocidas Ruandoje būtų sustabdytas.
Knygoje S. Rice teigia, jog viešas termino genocidas vartojimas, apibūdinant tuometinius įvykius Ruandoje, ir delsimas imtis veiksmų, galinčių jį sustabdyti, būtų buvęs itin neprotingas sprendimas, galėjęs turėti neigiamos įtakos Kongreso rinkimams besirengusiai Demokratų partijai.
Vėliau S. Rice S. Power sakiusi, jog neprisimena šių savo žodžių, tačiau, jeigu jau taip galėjo nutikti, toks jos pareiškimas esą „buvęs nederamas ir visai ne laiku“.
Dabar S. Rice – B. Obamos patarėja valstybinio saugumo klausimais.
2012 metais S. Power paragintas B. Obama paskelbė steigiąs tarpžinybinę darbo grupę, padėsiančią kovoti su tokio pobūdžio žudynėmis visame pasaulyje. Darbo grupė buvo pavadinta Žiaurumų prevencijos taryba, pirmaisiais veiklos metais jai vadovavo pati S. Power. Tuo metu aukų skaičius Sirijoje jau stabiliai augo.
Per pastaruosius dvejus metus B. Obama nė karto nepanoro karinės intervencijos į Siriją.
Šiandieninė Sirija – šalis-nelaimė
Kad ir kas minėtąjį karą belaimėtų, tikėtis, jog jie norės bendradarbiauti su Amerika, labai naivu. Trumpiau tariant, šiandieninė Sirija – šalis-nelaimė, greta kurios net ir 2006 metų Irakas atrodo visai padorus. Jeigu perfrazuotume kitaip, Sirija - problema tiesiai iš paties pragaro.
S. Power, S. Rice ir B. Obama šiandien turi priimti nepatogius sprendimus, kurie kankina ir kitus valstybės saugumo pareigūnus, bandančius užkirsti kelią žudynėms kitose atokiose bei karo nualintose valstybėse.
Jie gali ir toliau imtis tik minimalių veiksmų ir stebėti, kaip pilietinis karas Sirijoje persirita į trečius metus, o aukų skaičius perlipa 100 tūkst. ir kyla toliau. Tokia šiandienos realybė, kurią dar apsunkina faktas, jog B. Assado režimas ne tik jau peržengė „raudonąją liniją“ (panaudodamas cheminį ginklą), bet ir nuėjo dar toliau – Damasko priemiesčiuose neurotoksinais pražudęs šimtus vietinių, sako JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry. Diplomatas pasmerkė atakas kaip veiksmus, „turėjusius pagaliau sukrėsti pasaulio mąstymą. Toks elgesys paminė bet visas įmanomas moralės normas“.
Ateities istorikų, mąstysiančių panašiai kaip S. Power, tokia veiksmų stoka, greičiausiai, bus pasmerkta.
Šiuo metu opiausia Sirijos bėda ne valdančiojo režimo be gailesčio žudomi civiliai – daug svarbiau, jog B. Assadas be skrupulų trypia visiems priimtinas tarptautines normas ir kaip ginklą prieš taikius žmones naudoja nervų ląsteles paralyžiuojančias dujas. Atrodo neįtikėtina, kad JAV, kurios laikomos savotišku tarptautinės tvarkos garantu, nesiims jokių veiksmų.
O kas tokiam atsakui suteiktų teisę? Tikimybė, jog Jungtinės Tautos priims rezoliuciją, leisiančią imtis karinių veiksmų, labai menka. Eidama JT ambasadorės pareigas, S. Rice meistriškai pasiekė Saugumo Tarybos pritarimo rezoliucijai, leidusiai imtis karinių veiksmų Libijoje 2011 metais. Tačiau Kinija ir Rusija jokiais būdais nepritars tokiai rezoliucijai dėl Sirijos.
Rusija – viena iš nedaugelio Sirijos sąjungininkių. Rusija ir Kinija iš esmės griežtai pasisako prieš bet kokį tarptautinį kišimąsi į kitų šalių vidaus reikalaus – kad ir kokie žiaurūs tų šalių valdantieji režimai bebūtų.
Tai reiškia, jog, geriausiu atveju, kokių nors veiksmų JAV galėtų imtis savarankiškai.
JAV nuolat kišasi į Pakistano ir Jemeno reikalus
Amerika reguliariai pažeidžia tokių šalių kaip Pakistanas ir Jemenas suverenumą – argumentuojama tuo, jog CŽV bepiločių vykdomos atakos skirtos užkirsti kelią minėtose šalyse gyvenantiems teroristams rengti išpuolius Amerikoje. Esą tos šalys nenori arba negali atsikratyti teroristų – todėl drąsiai galima ten siųsti savo bepiločius.
Teigti, kad Sirijos režimas kelia grėsmę JAV, būtų nepagrįsta. Todėl tikimybė, jog Vašingtonas dėl Sirijos ryšis savarankiškiems kariniams veiksmams, taip pat minimali.
1986 metais prezidento Reagano administracija surengė antskrydžius prieš Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafi namus – bet tik tada, kai Libijos slaptieji agentai susprogdino diskoteką Berlyne (žuvo du JAV kariškiai). Sirija kol kas nepadarė nieko panašaus. Jeigu neverta tikėtis nei savarankiškų JAV veiksmų, nei JT palaimintos karinės misijos, kas belieka?
Gali būti panaudotas Kosovo modelis
Vienas iš galimų pasirinkimo variantų – Kosovo modelio adaptacija. 1999 metų Kosovo karas dar vadinamas karu žiniasklaidos lygmenyje – per jį nežuvo nei vienas JAV karys.
Jeigu panaši strategija būtų pritaikyta Sirijoje, vienas iš galimų scenarijų skamba taip: NATO priklausanti Turkija gali prisiminti Šiaurės Atlanto sutarties 5-ąjį straipsnį, teigiantį, jog NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Juk Sirija nuolat šaudo į Turkijos teritoriją. Bent jau kol kas Turkija šio klausimo kelti nepanoro, tačiau B. Assado žaidimai su cheminiu ginklu tikrai gali priversti turkus apsigalvoti.
Dar viena teisėtų karinių veiksmų Sirijoje viltis – Arabų lyga. Nors Arabų lyga ir mėgsta aršias kalbas, viskas dažniausiai apsiriboja retorika. Prieš dvejus metus pritarusi kariniams veiksmams prie M. Gaddafi, panašu, Arabų lyga nustebino ne tik aplinkinius, bet ir save.
Sunku patikėti, kad prieš Siriją nebus imtasi karinių veiksmų. Didžiausia tikimybė, jog tai bus JAV raketinės atakos iš Viduržemio jūroje dislokuotų laivų. Tikima, jog tokie veiksmai nesukels grėsmės JAV oro pajėgoms, kurioms modernios Sirijos oro gynybos sistemos pridarytų nemenkų bėdų. Be to, tokiai operacijai greičiausiai bent iš dalies pritartų ir NATO bei Arabų lyga – bent jau šioks toks tarptautinis palaiminimas.
Šią savo nuomonę išsakęs Peteris Bergenas yra JAV nacionalinio saugumo analitikas, Naujosios Amerikos fondo vadovas ir knygos „Manhunt: The Ten-Year Search for bin Laden – From 9/11 to Abbottabad“ autorius.
Naujausias žinias apie Siriją skaitykite čia: