Nors pagal susirgimų lygį antroji viruso banga seniai pranoko pirmąją, Rusijoje, kaip ir Europoje (čia Kremliaus tendencijos stebėtinai panašios į europietiškąsias), karantino priemonės kol kas nė iš tolo neprimena buvusių pavasarį. Tada visas balandis buvo paskelbtas nedarbo mėnesiu, žmonės neturėjo teisės išeiti iš namų, kai kuriuose regionuose šis draudimas galiojo iki pat vasaros.
Siekdama kontroliuoti gyventojų judėjimą, valdžia pasitelkdavo įvairių technologinių pasiekimų. Nepasakysi, kad tokių pasiekimų skaičius buvo sensacingai didžiulis, vis tik praktiškai juos pritaikė pirmą kartą, rašo ru.delfi.lt.
Homoseksualų surašymas
Nuo spalio 19 d. Maskvoje ėmė veikti naktinių klubų ir barų lankytojų registravimo sistema. Prie tokių įstaigų įėjimo kabo QR kodas, kurį kiekvienas įeinantis asmuo turi nuskenuoti, o paskui užregistruoti įstaigos internetinėje svetainėje savo telefoną.
Jei paskui per 14 dienų kas nors iš lankytojų susirgs, likusieji gaus sms žinutes su rekomendacija išsitirti. Valdžia oficialiai skelbia, kad nekurs nei lankytojų bazės, nei tikrins, ar vykdomos rekomendacijos – paprasčiausiai bus išsiųsti pranešimai į nurodytus numerius ir tiek. Buvo argumentuojama, kad panašūs mechanizmai veikia Anglijoje ir Prancūzijoje. Vis tik žmonės ne itin tiki privatumo saugojimu ir kuria anekdotus apie „visų Maskvos homoseksualų surašymą“, turėdami omenyje, kad homoseksualų klubų lankytojai taip pat turės pateikti savo telefono numerį.
Kad informacija iš tiesų renkama ir apdorojama, rodo ir šis faktas – pandemijos pradžioje rusams, atskridusiems iš šalių, kuriose būta viruso protrūkio, iš Maskvos savivaldybės ateidavo sms žinutė su priminimu apie 2 savaičių izoliaciją. Būtų galima pamanyti, kad tai – priminimas, išsiųstas į visus neseniai užsienyje naudotus telefonus, bet vėliau analogiški pranešimai atėjo ir į elektroninio pašto dėžutes. Vadinasi, yra visų šių žmonių profiliai, kuriuose – jų telefono numeris, elektroninio pašto adresas ir dar bala žino kas.
Nuotrauka atminimui
Rusijos valdžia nuo seno domisi skaitmeninėmis technologijomis, tiesa, jų įdiegimas priklauso nuo regiono – turtinguose pažengta gana toli, o skurdžiuose net internetas ne visur yra. Be abejo, lyderiauja Maskva, juo labiau, kad Maskvos meras Sergejus Sobianinas – didelis skaitmenizacijos gerbėjas. Taigi Maskvos valdžia seniai superka iš mobiliojo ryšio operatorių struktūruotus didelės apimties duomenis įvairioms reikmėms. Pavyzdžiui, norėdama analizuoti keleivių srautus transporte ar įvertinti žmonių skaičių, judėjimą (žinant, kur reguliariai nakvoja išmanusis telefonas, galima nustatyti, kokiame rajone gyvena jo šeimininkas, kuris formaliai gali būti registruotas kitame rajone).
Kaip paskaičiavo BBC tarnyba Rusijoje, nuo 2012 m. iki dabar tarnybų, renkančių maskviečių duomenis, steigimui išleista 500 mlrd. rublių (5,5 mlrd. eurų) (tai – maždaug šeštadalis šių metų Maskvos biudžeto).
Maskvoje sumontuota apie 200 tūkst. vaizdo kamerų – ne tik gatvėse, bet ir įstaigose. Vaizdo kameros įmontuotos ir į kai kurių tipų telefonspynes. Jos sujungtos į vieną tinklą, jų duomenys saugomi serveryje ir gali būti analizuojami. Pagal vaizdo stebėjimo sistemų kiekį Rusijos sostinė yra antrame pasaulio miestų dešimtuke, kuriame lyderės pozicijas užima Kinija.
Vis tik esminis klausimas – ar kompiuteriai išmoko savarankiškai atpažinti į kadrą patenkančius veidus. Kūrėjai tvirtina, kad identifikuoti galima net motociklininko šalmą dėvintį žmogų. 2018 m. vykusio pasaulio futbolo čempionato metu prie įėjimų į stadionus įtaisytos videokameros identifikavo minioje 49 futbolo chuliganus ir 19 ieškomų žmonių, pranešė BBC tarnyba Rusijoje.
Apie tai, kad vaizdo sekimo sistema geba atpažinti veidus, dar iki karantino ne kartą sakė Maskvos meras S. Sobianinas. Bet skeptikai mano, kad žmogų galima identifikuoti tik tada, jei jis stovi tiesiai priešais kamerą (prieš telefonspynę) arba jei rankomis iš bendro kadro išrenkamas reikiamas veidas ir sistema skatinama jo ieškoti.
Veikiausiai būtent tokiu būdu buvo automatiškai identifikuotas vienas iš pirmų karantino pažeidėjų Maskvoje, apie kurį rašė žiniasklaida, – Artiomas, išėjęs iš buto išnešti šiukšlių. Kitą dieną atėję baudos skirti policininkai pateikė jam popierius lapą, kuriame buvo dvi nuotraukos – viena iš paso, kita iš telefonspynės.
„Vyresnysis brolis“
Nuo balandžio 15 d. iki gegužės pabaigos Maskvoje buvo įvestas griežtas karantinas, kiekvienam išėjimui iš namų reikėdavo gauti iš Maskvos savivaldybės skaitmeninį leidimą, nurodžius savo duomenis ir maršrutą. Gautame pranešime būdavo QR kodas, kurį, sėdant į taksi ar lipant į visuomeninį transportą, reikėdavo parodyti gatvėje stovintiems policininkams.
„Mes matome visus automobilius tų, kurie turi laikytis karantino, kurie keliauja po miestą“, – teigė meras S. Sobianinas, turėdamas omenyje seniai policijos naudojamą numerių atpažinimo sistemą. Bauda už savivalę buvo 4–5 tūkst. rublių (44–55 eurai), Rusijoje – tai gana didelė bauda. Už mažiausią greičio viršijimą skiriama 500 rublių (6 eurai) bauda.
Be leidimo buvo galima eiti tik į artimiausią vaistinę, parduotuvę arba pavedžioti šunį ne toliau nei 100 m nuo namų. Vasarą, kai karantinas baigėsi, valdžia pareiškė, kad ištrynė visus asmeninius duomenis, gautus tuo metu, kai reikėjo leidimų.
Tikru G. Orwello kūrinio įsikūnijimu tapo programėlė „Socialinė stebėsena“. Knygoje „1984“ rašoma apie specialius televizijos ekranus, kabėjusius partijos narių namuose ir juos sekusius, o realioje Maskvoje jų funkciją atliko išmanieji telefonai, į kuriuos visi susirgusieji, bet nehospitalizuoti privalėjo įsidiegti minėtą programėlę.
Ji ne tik fiksavo telefono keičiamą vietą, bet ir periodiškai reikalavo, kad šeimininkas pasidarytų asmenukę namų interjero fone, taip siekiant patikrinti, ar jis paiso nurodymo karantinuotis. Pažeidėjams skirdavo baudas.
Baudą gavo ir iš lovos nesikelianti neįgali moteris (netgi du kartus: ji nesugebėjo atsisiųsti į išmanųjį programėlės ir, savaime suprantama, pasidaryti asmenukės) ir į ligoninę išvežta moteris (išvyko iš buto). Apibendrindama pavasarinio karantino rezultatus, Maskvos savivaldybė pranešė, kad skyrė 54 tūkst. baudų, kurias gavo 30 proc. įsidiegusių į išmaniuosius telefonus programėlę.
Gyventojų sekimas
Siekdama padėti mažiau pasiturintiems regionams, kuriems neįkandamas savas „vyresnysis brolis“, Rusijos Skaitmeninės plėtros, ryšių ir masinių komunikacijų ministerija sukūrė skaitmeninių leidimų išdavimo sistemą, prieiga prie jos buvo nemokama. Ja pasinaudojo kelios dešimtys federacijos subjektų iš 85-ių (Maskva turėjo atskirą sistemą). Iš esmės sistema veikė panašiai kaip sostinės sistema – reikia nurodyti asmeninius duomenis, išėjimo iš namų priežastį ir kelionės tikslą. Laikas ne namuose ir leidimų skaičius vienam žmogui ribojamas.
Kai kuriuose regionuose valdžios atstovai gėdijosi prisipažinti, kad seka savo gyventojus. Tatarstane, leidimų išdavimo interneto svetainėje, figūravo pranešimas: „Jeigu dieną sistemingai nutolsite nuo namų, sistema tai pamatys, ir bus imtasi priemonių.“ Tiesa, po kilusio skandalo šį pranešimą pašalino, informuoja „Kommersant“.
Murmansko srityje klausimą išsprendė paprasčiau – esantiems karantine žmonėms nutarė nupirkti elektronines apyrankes, jas turi segėti tie, kam skirtas namų areštas. Ši idėja nebuvo itin naudinga – Murmanskas nėra turtingas, taigi didėjant susirgimų skaičiui, gali patirti finansinių sunkumų dėl šių apyrankių.
Griežtumo lygis, kurį įvairių regionų valdžia pasitelkė, stebėdama karantino priemonių vykdymą, priklausė ne tiek nuo infekcijos plitimo greičio ar nuo techninių galimybių, kiek nuo politinio tikslingumo. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge, kur sukurta ganėtinai plati videostebėjimo sistema, neprieita ne tik prie ligos elektroninės kontrolės, bet ir prie skaitmeninių leidimų įvedimo. Galima spėti, kad valdžia rūpinosi dėl savo reitingo ir nusprendė be didelės būtinybės nepykdyti žmonių. O Tomsko gubernatorius Sergejus Žvačkinas leidimus su QR kodu pavadino „žmonių orumą menkinančia priemone“.
Galiausiai Maskva tapo lydere pagal karantino griežtumą, tiesa, tam yra politinis paaiškinimas. Manoma, kad meras S. Sobianinas norėjo pasirodyti prezidentui Vladimirui Putinui esąs ryžtingas žmogus, kuriuo galima pasikliauti sunkiu metu.
Sindziango vaiduoklis
Kinijos Sindziango provincija, kurioje gyvena uigūrai musulmonai, šiandien – pagrindinis „elektroninės koncentracijos stovyklos“ simbolis. Be tradicinių, baudžiamųjų „perauklėjimo“ metodų, kuriuos šiems gyventojams taiko valdžia, iš prasmukusios informacijos nuotrupų formuojasi technologinės antiutopijos įvaizdis.
Su sekimo programėlėmis, kurias visi privalo parsisiųsti į savo telefonus, socialiniais balais, mažinamais, jei videokamera tave užfiksuos su netinkamu žmogumi arba netinkamoje vietoje, videosekimo sistemomis, automatiškai siunčiančiomis signalus policijai, jei susirinko daugiau žmonių ir t. t.
Rusijoje įvesti visas minėtas priemones neįmanoma – visų pirma, dėl lėšų trūkumo, antra, dėl nedidelių valdžios administracinių galimybių. Vis tik yra nuogąstavimų, kad karantino metu įgytą patirtį valdžia gali panaudoti. Juo labiau, kad, socialinių apklausų duomenimis, daugiau nei pusė rusų pritaria tam, kad teisėsaugininkai taikytų asmenų atpažinimo technologijas ir rinktų užsikrėtusiųjų asmeninius duomenis. Tik trečdalis apklaustųjų tiki, kad surinkti duomenys nebus parduoti juodojoje rinkoje.
Tiesa, kol kas visose rusiškose istorijose, kuriose dalyvauja „vyresnysis brolis“, daugiau komizmo nei baisių dalykų. Pavyzdžiui, rinkimų metu periodiškai kyla skandalų, kai įstaigų vadovai reikalauja, kad balsavę pavaldiniai atsiųstų biuletenio nuotrauką. Tokiu atveju rekomenduojama uždėti ant biuletenio varnelę iš juodo siūlo, nufotografuoti, o paskui išreikšti valią, remiantis savo įsitikinimais.