aA
Brangu naikinti žmones jų nežudant, tačiau Pekinas, rodos, yra pasirengęs sumokėti tokią kainą. Šią vasarą iš Kinijos vakarinio Sindziango regiono sklido tiesiog orveliškos siaubo istorijos: milijonas žmonių buvo laikomi prieš savo valią politinio perauklėjimo stovyklose, o žvalgybos pareigūnai praktiškai tapo visų civilių šeimų nariais.
© Vida Press

Čia ant kiekvieno kampo įrengti patikros punktai, o kiekviename įrenginyje įdiegta sekimo programinė įranga, rašo „Foreign Policy“.

Tokiu policinės valstybės taikiniu tapo Kinijos musulmoniškoji uigūrų tautinė mažuma, kurios ištikimybe centrinė valdžia jau ilgą laiką abejoja tiek dėl nacionalistinių, tiek ir dėl religinių priežasčių. Santykiai tarp centrinės valdžios ir šios tautinės mažumos prastėja nuo 2009 metų, kai kilo uigūrų protestų, pasibaigusių smurtingomis riaušėmis ir brutaliu Kinijos valdžios atsaku.

Per susirėmimus žuvo šimtai žmonių, nemažai saugumo pajėgos vėliau tiesiog pradangino. Nuo tada už Sindziango regiono ribų buvo įvykdyta nemažai mirtinų teroro išpuolių, tapusiu pateisinimu taikyti itin griežtus apribojimus šios grupės teisėms ir laisvėms.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© AP / Scanpix

Uigūrai Kinijai kelia rimtą ir sunkiai sprendžiamą problemą. Jie yra sunkiai pasiduodantys Kinijos valstybės subjektai, regionas įsikūręs Kinijos prezidentui Xi Jinpingui itin svarbaus projekto „Viena juosta – vienas kelias“ kelyje, o didesnė priespauda tik skatina didesnį pasipriešinimą.

Nepaisant to, kiek žinoma, Kinija uigūrų masiškai nežudo. Visgi negalima sakyti, kad represijos apsieina be smurto. Kinijos saugumo pajėgų pareigūnai kankina ir nebaudžiami žudo be teismo. Deja, įrodymų, kad Kinija naudoja sisteminį mirtiną smurtą, norėdama fiziškai išnaikinti uigūrų mažumą, neturima. Kodėl?

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Vida Press

Tikrai ne dėl to, kad Kinija nenori naudoti mirtinos jėgos. Pastaraisiais metais žymiai padaugėjo įvairių apribojimų, nes kinų valdžia islamą laiko užkrečiama ideologine liga, kuria sergantieji privalo būti karantinuojami. Nuo šių metų pradžios visoje Kinijoje veikiančių internuotų asmenų stovyklų skaičius daugiau nei padvigubėjo, ir žmonės iš jų negrįžta po kelių dienų ar savaičių. Dabar jie dingsta mėnesiams ar metams. Užsienyje gyvenantys uigūrai sako, kad namie likę jų artimieji nebeatsiliepia į skambučius. Jie nežino, ar jų artimieji nutraukė ryšius su užsieniu, bijodami sukelti įtarimų, ar jie prapuolė minėtose stovyklose.

Nors oficialiai uigūrai vis dar vaizduojami kaip laimingi valstybės subjektai, vis dažniau kalbant apie juos vartojami ir nužmoginantys epitetai, tokie kaip teroristai ar separatistai. Bet kuris uigūras, ypač jaunas vyras, gali būti laikomas ekstremistu, kuris privalo būti eliminuotas. Griežtai kontroliuojamoje Kinijos elektroninėje erdvėje su islamu ir uigūrais susijusi neapykantos kalba valdžios beveik ignoruojama. Dabar uigūrams labai sunku gyventi už Sindziango regiono ribų: kinams gresia laisvės atėmimas vien tik už tai, kad nuomoja kambarius uigūrams už jų regiono ribų. O tokie nuomininkai yra siunčiami į stovyklas Sindziango regione.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Vida Press

„Foreign Policy“ rašo, kad savo elgesiu su uigūrais Kinija be jokios abejonės vykdo nusikaltimus žmogiškumui. Savavališkas įkalinimas ir persekiojimas priskiriami nusikaltimams žmogiškumui, kai „vykdomi kaip dalis plataus ar sistemingo išpuolio, nukreipto prieš kokią nors gyventojų grupę“. Buvę kaliniai pasakoja apie stovyklose patirtus kankinimus. Tai taip pat yra nusikaltimas žmogiškumui (jeigu tai plačiai paplitęs ar sistemingas veiksmas).

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Reuters / Scanpix

Kai kurie uigūrų mažumos atstovai sako, kad viskas yra dar blogiau. Jie teigia, kad Kinija vykdo kultūrinį genocidą. Kultūrinis genocidas reiškia, kad siekiama sunaikinti grupės tautinę tapatybę, pavyzdžiui, jėga atimant iš tėvų vaikus, neleidžiant vartoti savo kalbos, uždraudžiant kultūrinę veiklą, naikinant mokyklas, religines institucijas ir atminimo vietas. Skirtingai nuo fizinio genocido, toks genocidas neturi būti smurtingas.

Uigūrų aktyvistai sako, kad priverstinis šeimų atskyrimas, mokslininkų ir kitų bendruomenės lyderių persekiojimas, įkalinimas ir bandymai perauklėti, uigūrų kalbos vartojimo mokyklose draudimas, mečečių naikinimas ir tokių kultūrinės tapatybės ženklų, kaip plaukai, apranga ir vaikų vardai, apribojimas rodo, kad Kinija siekia sunaikinti uigūrišką tapatybę.

Kultūrinis genocidas nėra tarptautinėje teisėje aiškiai apibrėžtas nusikaltimas. Nors šis klausimas buvo ilgai svarstomas rengiant 1948 metų kovos su genocidu konvenciją, galutiniame variante skirtumas tarp fizinio ir kultūrinio genocido nebuvo apibrėžtas. Iš visų veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip kultūrinis genocidas, kriminalizuojamas tik priverstinis vaikų atėmimas ir perkėlimas.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Vida Press

Praktiškai šis skirtumo nebuvimas nėra didelė problema. Paprastai veiksmai, kurie kvalifikuojami kaip kultūrinis genocidas, vykdomi tuo pat metu kaip ir masinis smurtas, arba prieš jį. Todėl nesmurtingi veiksmai, kurių imamasi siekiant sunaikinti kultūrinę tapatybę, dažnai tampa įrodymu, jog ketinama imtis masinio žudymo, kuris kvalifikuojamas kaip genocidas.

Pavyzdžiui, Mianmare kariuomenės vykdomas smurtas prieš rohinjus prasidėjo po aiškių pastangų sunaikinti rohinjų kultūrines institucijas ir lyderius. Iki tol dešimtmečius šiai tautinei mažumai buvo taikomi apribojimai tuokiantis, dauginantis ir siekiant nemokamo išsilavinimo. Tai, kas savaime gali atrodyti kaip dalis kovos su sukilimu kampanijos, įvertinus istoriniame kontekste, ima atrodyti kaip genocidas.

Visgi iki šiol Kinija nesiėmė masinių žudynių. Ir tai stebina. Klausti, kodėl valdžia nežudo, veikiausiai būtų keista, tačiau vykdomas astronominio masto persekiojimas. Vykdant tokio plataus masto ir sisteminį pažeidžiamos ir keiksnojamos mažumos persekiojimą, masinio žudymo nebuvimas yra anomalija. Ypač atsižvelgiant į tai, kaip brangiai kainuoja ir kiek pastangų reikalauja tautos naikinimas neliejant kraujo.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Reuters / Scanpix

Tokiai operacijai Kinijai reikia didžiulio žvalgybos tinklo, kuris gali stebėti kiekvieną uigūrų namą Kinijoje ir net pasiekti jos narius užsienyje. Reikalingos biometrinės technologijos identifikuoti ir sekti žmones. Reikia pastatyti didžiulį tinklą stovyklų, kuriuose jie gyventų. Reikia ir personalo, kuris ribotų jų laisvę ir prižiūrėtų perauklėjimo procesą.

Tautos eliminavimui visuomet reikia aukšto lygio organizavimo ir išteklių. Nors pranešimai žiniasklaidoje gali sudaryti įspūdį, kad toks smurtas yra neracionalus, sėkmingi genocidai rodo, kad tai yra itin racionalus ir racionalizuotas procesas. Tai nėra chaotiškas smurtas. Jam būdinga tvarka ir kontrolė. Puikūs to pavyzdžiai iš praėjusio amžiaus yra Holokaustas ir genocidas Ruandoje, kuriems buvo būdingos itin aiškios ir organizuotos hierarchijos, atsakingos už masinius žudymus.

Naciai sukūrė liūdnai pagarsėjusią griežtą vadovavimo ir kontrolės sistemą, leidusią užtikrinti sklandžią 11 mln. žmonių kelionę į mirtį. Ruandoje veikė įmantri biurokratinė sistema, užtikrinusi, kad iš viršaus gauti nurodymai žudyti bus vykdomi vietos lygmeniu.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Vida Press

Štai ko reikia fiziškai sunaikinti žmonių grupę: itin gerai kontroliuojamos organizacinės struktūros, kurios nariai gali efektyviai identifikuoti ir nukenksminti didelius aukų skaičius, ir kuriems galima duoti net ir moraliai šlykščiausius įsakymus.

Tačiau tam tikros grupės kultūros sunaikinimas nenaikinant jos narių yra dar sunkesnė užduotis už masinį žudymą. Tam reikia žmones stebėti, o tai labai brangiai kainuoja.

Pranešama, kad Sindziango regiono finansinė padėtis yra įtempta, vietos valdžia praneša apie rimtas skolų problemas. Potencialiai neriboto dydžio žmonių grupės kalinimas (o ne žmonių žudymas, siekiant sukurti daugiau vietos kitiems kaliniams) reikalauja vis daugiau darbo jėgos. Vien tik 2016 metais reikėjo daugiau saugumo darbuotojų nei per visą 2008–2012 metų laikotarpį, teigia tyrinėtojas Adrianas Zenzas. Ir tai, kad ši užduotis neturi aiškaus termino, reiškia, kad sistemai reikalingas neribotas palaikymas.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Vida Press

Visgi matoma aiški nauda Kinijai vykdyti kultūrinio, o ne fizinio, genocido politiką. Taip, tai daryti yra sunkiau ir brangiau, tačiau tai paprasčiau nuslėpti. Nėra jokių masinių kapų ar kitokių mirties ženklų. Įkalinimas ir pavieniai kankinimai gali būti paaiškinti aktyvia kova su terorizmu, ką būtų sunku padaryti masiškai žudant žmones.

Be to, ribotas tarptautinis dėmesys ir nesibaigiantys baisumai pasaulyje reiškia, kad sisteminės represijos be didelio aukų skaičius kainuoja mažiau prarastos reputacijos atžvilgiu nei skerdynės. Atsižvelgiant į tokią tarptautinę padėtį, visiškai logiška, kad Kinija nusprendė vykdyti būtent tokią politiką.

Neįprastai daug išteklių ir kontrolės reikalaujantis kultūrinis genocidas paaiškina, kodėl mes itin retai girdime apie tokią represijos formą be kataklizminio smurto. Absoliučia verte toks genocidas kainuoja brangiau. Gerokai pigiau ir paprasčiau būtų tiesiog išžudyti kokią nors žmonių grupę.

Siaubo istorijos iš Kinijos: užduotis – dar sunkesnė už masinį žudymą
© Vida Press

Neatsitiktinai žudymai Holokausto metu paspartėjo būtent tuomet, kai naciai susidūrė su išteklių ir pajėgumų problemomis. Lygiai taip pat Mianmare buvo pereita nuo apartheido politikos iki rohinjų žudymo, nes veikiausiai nebebuvo efektyvių galimybių naudoti mažiau smurtingas priemones, siekiant sunaikinti šios grupės tapatybę.

Tokie precedentai kelia nerimą, kas gali toliau vykti Sindziange. Kinijos veiksmai aiškiai rodo, kad šios šalies valdžia nori sunaikinti uigūrų tapatybę, kuri, kaip manoma, kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo metu vykdoma brangiausiai kainuojanti strategija siekiant šio tikslo. Jeigu ją vykdyti taps per sunku, tikėtina, kad bus pereita prie lengvesnio būdo problemai spręsti, o jis turės mirtinų pasekmių.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prezidento posto siekiantis Juozaitis įvardijo, ko imtųsi ir kokios ministerijos valdymą perimtų (182)

Viena iš svarbiausių prezidento funkcijų – suteikti šaliai vilties, sako kandidatas į...

Krizės nuojauta jau kamuoja dalį Lietuvos verslininkų (58)

Verslo, ypač eksportuojančio, nuotaika gali gan gerai atskleisti galimus ekonominio aktyvumo...

Ramanausko-Vanago brolis Albinas: kai mane paleido, iškart supratau, kodėl (468)

Ilgi metai miškuose, tamsiuose, šaltuose ir ankštuose bunkeriuose, sveiku protu nesuvokiami...

Sabonį pažeminti bandęs O‘Nealas apsikvailino tiesioginiame eteryje (52)

Į kuriozišką situaciją tiesioginiame JAV nacionalinio transliuotojo TNT eteryje pateko vienas...

Vilniečio košmaras: per naktį paliktas krautis telefonas sprogo prie pat vaiko lovos (68)

Vilnietis Arūnas naktį pabudo nuo garsaus pokštelėjimo ir pamatė iš kambario, kuriame miegojo...

Ekspertai kalba apie pokyčius Rusijoje: sukurta sistema pradeda springčioti (43)

Nuo tada, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atplėšė Krymą nuo Ukrainos 2014 metais,...

16-metę biržiškę į garsiausių „Instagram“ žvaigždžių dešimtuką atvedė plaukai: populiarumo pridėjo ir garsus mylimasis (81)

Iš Biržų kilusi Viktorija Jukonytė nė nesitikėjo, kad jos 120 centimetrų ilgio plaukai taps...

Latvija tiria bankus dėl ryšių su Šiaurės Korėja

Latvija ieško ryšių tarp keleto neįvardintų vietos kreditorių ir Turkijos bendrovės, kuriai...

Ligą įveikusio berniuko mama: jei būtų įvykę taip, kaip sakė protas – vaiko tikriausiai jau neturėtume

Vaikų paramos fondo „ Mamų unija “ vadovė Eglė Mėlinauskienė specialiai DELFI iš Turkijoje...

Klaipėdai prognozuoja pakilimą: butų rinka dar labiau išaugs (5)

Apie suaktyvėjusią būsto rinką didžiuosiuose šalies miestuose kalbama ne vienerius metus. Šis...