Tačiau jis taip pat staiga sugrįžo prie taktikos, kurią buvo pasitelkęs rinkiminės kampanijos metu ir pirmosiomis prezidentavimo dienomis: jis sąmoningai pateikia save kaip priešingybę visai politinei bendruomenei ir užsimena apie piliečių valdžią bei tiesioginę demokratiją.

Spalio 13 d. V. Zelenskis įrašė vaizdo pranešimą: jame praneša apie gyventojų apklausą, kurią ketinamą atlikti vietos valdžios rinkimų dieną (spalio 25 d. ukrainiečiai renka miestų merus ir savivaldybių tarybų narius).

Šiuo pranešimu prezidentas iš karto suintrigavo: jis neatskleidė, ko konkrečiai teirausis gyventojų – tikslūs klausimai neva bus pateikti vėliau. Spalio 14 d. jis atskleidė pirmąjį apklausos klausimą, spalio 15 d. – antrąjį, o tos pačios dienos vakarą žiniasklaidoje pasirodė penkių punktų sąrašas.

Ilgiau laikyti intrigą prasmės nebuvo, tad jau spalio 16 d. V. Zelenskis įvardijo dar tris klausimus – atsakymus į juos prezidentas nori išgirsti, kaip jis pats sakė, „iš tavęs“.

Prezidentinio kreipimosi tonas buvo itin neformalus, jį netgi galima pavadinti familiariu – kreipdamasis V. Zelenskis tarsi beda pirštu į abstraktų pilietį. Tai savotiška užuomina į jo vaidmenį populiariame seriale „Tautos tarnas“ – jame dabartinis prezidentas vaidino istorijos mokytoją, kuriam likimas lėmė tapti valstybės vadovu.

Tad spalio 25 d. rinkimuose balsuosiantys ukrainiečiai raginami taip pat išreikšti savo nuomonę šiais klausimais:

1) Laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė už stambaus masto korupciją.
2) Laisvosios ekonominės zonos Donbase sukūrimas.
3) Ukrainos Aukščiausiosios Rados narių skaičiaus sumažinimas (nuo 450 iki 300).
4) Medicininių kanapių vartojimo medicininiais tikslais legalizavimas.
5) Budapešto memorandumo (1994 m. Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos, Rusijos ir Ukrainos pasirašyto dokumento, numatančio, kad oficialusis Kijevas atsisako branduolinio ginklo arsenalo mainais į saugumo garantijas) įgyvendinimas.

Šios apklausos formatas yra gana keistas. Tai tikrai nėra referendumas. Nepaisant V. Zelenskio prezidentavimo pradžioje skambėjusių pažadų visuomenės diskusijas ir apklausas paversti valstybinės politikos instrumentu, Rada (kurioje daugumą sudaro prezidento partija) taip ir nepriėmė įstatymo dėl referendumų.

Tad jokio teisinio pagrindo įteisinti „prezidentinę apklausą“ nėra, tą patį galima pasakyti ir apie biudžeto lėšas jos atlikimui. Pasak Rados pirmininko pavaduotojo ir svarbiausiojo partijos „Tautos tarnas“ ideologo Ruslano Stefančiuko, tai bus „bandomasis referendumas“.

Pats V. Zelenskis taip pat įspėjo, kad viskas neapsiribos vienu klausimu – jis pasiūlė socialiniuose tinkluose pateikti jam klausimus, kuriuos vertėtų apsvarstyti: nuo ginklų legalizavimo iki privalomojo mokyklinio ugdymo trukmės.

Ukrainoje referendumai yra nedėkingas dalykas. Egzistuoja tik vienas sėkmingas precedentas – 1991 m. gruodžio 1 d. 90,32 proc. piliečių pasisakė už šalies nepriklausomybę ir pasitraukimą iš Sovietų Sąjungos sudėties. Visi tolesni bandymai lemtingiems sprendimams pasitelkti tautos balsą sėkmės nesulaukė.

2000-aisiais Leonidas Kučma, siekdamas sustiprinti savo valdžią (tuo metu Radoje nebuvo patikimos prezidentą remiančios daugumos, o premjero Viktoro Juščenkos populiarumas augo) inicijavo referendumą, kuriame, be kitų, buvo pateikiamas klausimas apie parlamentarų skaičiaus sumažinimą nuo 450 iki 300 (galima sakyti, kad V. Zelenskis šiuo atveju paprasčiausiai „nusirašė“ nuo L. Kučmos).

Nepaisant L. Kučmai palankaus rezultato ir Konstitucinio teismo uždegtos „žalios šviesos“, Rada taip ir nepradėjo įgyvendinti šių iniciatyvų. Tai savo ruožtu užkirto kelią tipinio posovietinio diktatūros modelio su „iki gyvenimo galo valdančiu lyderiu“ sukūrimui.

Įvairios politinės jėgos, pavyzdžiui, prorusiška Viktoro Medvedčiuko organizacija „Ukrainos pasirinkimas“ aktyviai vykdė lobistinę veiklą dėl tokių klausimų kaip federacinė struktūra ir stojimo į NATO perspektyva pateikimo visuomenės sprendimui. Tačiau ši veikla buvo nesėkminga. O apie „referendumus“ Kryme ir Donbase 2014-aisiais šiandien Kijeve kalbama su karčia ironija.

Panteleimono Kulišo „Juodoji Rada“, pirmasis klasikinės Ukrainos literatūros istorinis romanas, yra savotiškas įspėjimas apie referendumo grimasas. P. Kulišo romane pasakojama apie gūdžiais 1663-aisiais besiklosčiusius įvykius, kai kazokų elito atstovai (viršilos), rinkdami etmoną (kariuomenės vadą), nepajėgė susitarti ir priėmė sprendimą dėl Juodosios Rados – tarybos, kurios veikloje dalyvauti gali ne tik viršilos, bet ir paprasti kazokai, miestiečiai ir netgi valstiečiai.

XVII a. „liaudies referendumo“ modelis virto savotišku maištu prieš elitą: etmonu tapo kandidatas iš „apačių“ – Zaporožės atamanas Ivanas Briuchoveckis, kuris per savo trumpą valdymo laikotarpį kovodamas su politiniais oponentais rėmėsi Maskvos pagalba, už tai sumokėdamas laipsnišku Hetmanato (iš dalies valstybinio kazokų darinio) nepriklausomybės netekimu. P. Kulišas Juodosios Rados atsiradimą ir veiklą pateikia kaip tragišką epizodą.

V. Zelenskis menkai domisi istorinėmis analogijomis. Jis, kaip ir kažkada L. Kučma, yra įsipainiojęs valdžios išlaikymo ir sustiprinimo klausimuose. Nepaisant to, kad Aukščiausiojoje Radoje prezidento partija gali pasigirti „vieninga dauguma“, joje yra vis mažiau prezidentinių iniciatyvų šalininkų – šios vis rečiau sulaukia reikiamo skaičiaus balsų.

Bandymą pakeisti Rados rezoliuciją dėl vietos rinkimų galima pavadinti lakmuso popierėliu. Šių pataisų (atsisakyti punkto, kuriame kalbama apie vietos valdžios rinkimų suorganizavimą Kryme ir Donecko bei Luhansko kraštuose „pasibaigus laikinai okupacijai ir prieš Ukrainą nukreiptai ginkluotai Rusijos Federacijos agresijai“) primygtinai reikalauja Rusija, šiandien blokuojanti bet kokias derybas dėl Donbaso.

Daugelio šaltinių teigimu, prezidento kanceliarija buvo pasirengusi įgyvendinti Maskvos reikalavimą, tačiau partijoje „Tautos tarnas“ neužteko balsavusių už tokią pataisą, kad būtų galima priimti šį sprendimą.

Buvo nesunku nuspėti, kad susiklostys tokia situacija: prezidento partijoje, kuri 2019-aisiais vykusių rinkimų laikotarpiu priimdavo tiesiog atsitiktinius žmones, laikui bėgant susiformavo skirtingi frontai – nuo prorusiškų ir lojalių oligarchui Igoriui Kolomoiskiui (buvusiam V. Zelenskio darbdaviui) iki parlamentarų, siekiančių gelbėti savo įvaizdį nuo toksiškų prezidento ir jo aplinkos iniciatyvų.

Referendumo statuso neturinti apklausa neturi nieko bendro ir su sociologija, tvirtina ekspertai. Spalio 25 d. rinkimų apylinkėse savanoriai, kuriems nebus mokama iš biudžeto ir kurių partija „Tautos tarnas“ jau išsižadėjo, piliečiams pateiks minėtuosius penkis klausimus.

Gali pasirodyti, kad klausimai tiesiog atsitiktine tvarka išrankioti internete. Tačiau būtent tokių klausimų pasirinkimas iš tiesų nėra atsitiktinis. V. Zelenskis ir jo artimiausios aplinkos žmonės sąmoningai parinko potencialiai konflikto nekeliančius klausimus.

Niekas neims rimtai neigti būtinybės kovoti su korupcija, taikos Donbase ir ekonominio jo atsigavimo poreikio ar to, kad leidimas vartoti medicinines kanapes yra žmoniškumo reikalas, o ne narkotikų legalizavimas.

Vadinamoji prezidentinė apklausa yra ne bandymas spręsti problemas, o populistinis ėjimas. Pastarajame Ukrainos ir Europos Sąjungos viršūnių susitikime Kijevas susilaukė kritikos dėl nepakankamų pastangų kovoje su korupcija.

Atsakas į šią kritiką galėtų būti reformos ir pilnavertis veiksmingas naujų su korupcija kovojančių institucijų darbas. Tačiau V. Zelenskis verčiau siūlo laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę „labiausiai korumpuotiems pareigūnams“.

Plačiosioms masėms šis sprendimas suprantamas, tačiau, turint omenyje realią Ukrainos situaciją, kai dalis teismų dirba „rankiniu režimu“ (Briuselis aiškina, kad svarbiausias prioritetas Kijevui turi būti teismų reforma), griežta bausmė įsivėlusiems į su korupcija susijusius nusikaltimus gali tapti politinės opozicijos slopinimo įrankiu.

Laisvosios ekonominės zonos Donbase kūrimas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška iniciatyva. Tačiau egzistuoja vienas niuansas: panašios zonos šiame regione buvo kuriamos dar valdant L. Kučmai.

Jos neužtikrino precedento neturinčių investicijų srautų – iš tiesų tai buvo tik priedanga vadinamajam „pilkajam importui“. Tad laikui bėgant šios zonos buvo uždarytos. Siekį mažinti parlamentarų skaičių V. Zelenskis aiškina būtinybe didinti parlamento veiklos efektyvumą.

Visgi Ukrainos Radoje nėra daugiau narių nei, tarkime, Lenkijos Seime (žemuosiuose Lenkijos parlamento rūmuose). Iš tiesų kalbama apie įstatymų leidžiamosios valdžios institucijos įtaką prezidentui, o masėms tiesiog pateikiamas stereotipas apie „nosį krapštančius parlamentarus“, kuriuos reikėtų mesti lauk.

Medicininių kanapių vartojimo legalizavimas – geras ketinimas, taip pat ir būdas mobilizuoti visiško legalizavimo šalininkus.

Tai nėra pati gausiausia rinkėjų grupė, tačiau iki šiol ji tebėra menkai aktyvi. V. Zelenskio siūlymas gali juos paskatinti dalyvauti apklausoje – šie rinkėjai vilsis, kad legalizavimas laikui bėgant bus įgyvendintas ne tik medicininių kanapių srityje.

Budapešto memorandumas yra mėgstamas Ukrainos populistų dokumentas, jį dažnai pasitelkia ne tik V. Zelenskis, bet ir Julija Tymošenko. Netgi jei šimtas procentų Ukrainos gyventojų imtų primygtinai reikalauti jį įgyvendinti, tai vargiai turėtų reikiamos įtakos Vašingtonui, Londonui ar juo labiau Maskvai, kuri dar 2014 m. pareiškė, kad memorandumą pasirašė su „kita“ Ukraina.

Skelbdamas pseudoreferendumus, V. Zelenskis mėgina vaidinti gerojo caro, pasirengusio, jei tik jam netrukdytų, išpildyti bet kokią liaudies valią, vaidmenį. Pavyzdžiui, parlamente užsibuvę jo nariai, kurių skaičių reikia mažinti ir apskritai juos perrinkti.

Iš pirmo žvilgsnio mintis atnaujinti parlamentą gali atrodyti keista: juk „Liaudies tarno“ reitingas gerokai smuktelėjo (nuo 40 proc. 2019-ųjų rinkimuose iki 20 proc. 2020-ųjų rudenį).

Tačiau Ukrainos prezidentui dabar veikiausiai reikia ne daugumos, kurią sudarytų atsitiktiniai žmonės, o koalicijos iš ištikimos partijos ir patikimų sąjungininkų. Tokį vaidmenį gali suvaidinti partija „Už ateitį“ – to paties I. Kolomoiskio ir regionų verslo elito atstovų politinis projektas. Vietos valdžios rinkimuose šis junginys gali gauti nemažai vietų regioninėse valdžios institucijose.

Opozicija – tiek patriotiškai nusiteikusios, tiek prorusiškos opozicinės jėgos V. Zelenskio iniciatyvos nepalaikė – tokius dalykus ji vertina kaip manipuliaciją ir bandymą uzurpuoti valdžią.

O prezidento šalininkai teigia, kad spalio 25 d. apklausa turės politinių pasekmių – kitaip tariant, egzotiška forma išreikšta „tautos valia“ bus įgyvendinama tolesnėse prezidento iniciatyvose.