Pradėsiu iš toli. Dešimtys (jei ne šimtai) knygų apie Antrą pasaulinį karą dažnai labai įdomios, jose – daugybė Stalino ir Hitlerio klaidų įrodymų, aprašytų karo pradžios aplinkybių. Bet dažniausiai jose nėra paprasčiausio suvokimo – pasaulinis karas buvo neišvengiamas savo komentare rašo S.. Grigorjancas.
Stalinas galėjo pulti pirmas, japonai galėjo judėti į Tolimuosius Rytus ir į Sibirą, JAV ir net Didžioji Britanija, tikėtina, būtų padėjusios Vokietijai gintis nuo pusę Europos užgrobusių išsigimėlių komunistų (apie Katynės ir Ostaškovo šaudynes būtų iš karto sužinota, muziejai būtų atsiradę lageriuose Kolymoje, Vorkutoje, Taišete, o ne Maidaneke, Osvencime ir Dachau), skelbia newrezume.org.
Sovietų Sąjunga po puolimo ir pirminės sėkmės kare greičiausiai būtų patyrus pralaimėjimą, o Pskove būtų teisę Molotovą, Žukovą, Beriją ir Vorošilovą be nusinuodijusio Stalino. Tačiau visa tai – tušti pasvarstymai. Visai kas kita – pačios Vokietijos, Sovietų Sąjungos, Japonijos struktūros, nukreiptos į globalų pergalingą karą, darė jo pradžią skirtingą įvairiais variantais, priklausančią nuo asmeninių lyderių savybių ir jų priimamų sprendimų, neišvengiamą bet kokiu atveju.
Tas pats vyko 1979–1980 m. Sovietų Sąjungoje. Galima kažin kiek rašyti apie dabar galiausiai pripažintas Andropovo, Ustinovo ir Gromykos klaidą, apie Babrako Karmalio nepatikimumą ir neblaivius KGB darbuotojus, prieš karą pasiuntusius į SSRS melagingą informaciją iš Afganistano. Visa tai turi antrinę reikšmę. Didelis karas SSRS tuo metu buvo neišvengiamas, nes visa sovietinio generalinio štabo, KGB agresyvių siekių logika, vidaus ir išorės politikos, nesulaikomas sovietinio ginklavimosi didėjimas, diversinių teroristinių „Karininkų tobulinimo kursų“ išplėtimas iki „Alfos“ 1969 m., o paskui ir „Vympelo“ (1 500 žmonių) 1979 m. (be mokyklų palestiniečių, Pietų Amerikos ir italų teroristams) – visa tai darė neišvengiamą didelio karo pradžią.
Politiniame biure jau labai silpnos buvo Suslovo, Brėžnevo, bent kažką perėmusių ir taiką mėgusio Chruščiovo, pozicijos, kad užgniaužtų Tarakį ir palaikytų SSRS atžvilgiu draugišką šachą Daudą (kaip 1968 m. buvo nuslopintas „Paryžiaus sukilimas“ ir palaikytas Charlesas de Gaulle‘is, kaip socialistams 1973 m. leido laimėti prieš valdžią užgrobusius Alvaro Kunalo komunistus Portugalijoje). Andropovas, Ustinovas ir Gromyka galėjo pradėti karą Lenkijoje, Artimuosiuose Rytuose ar Kipre, bet vienoks ar kitoks didelis karas (su savais atsitiktinumais, pseudoinformacija ir analitinėmis klaidomis) Sovietų Sąjungai jau buvo neišvengiamas ir taip pat neišvengiamas buvo jo pralaimėjimas.
SSRS pradėjo beviltišką karą ne tik su afganistaniečiais (sovietų kariams niekada nepavyko kontroliuoti daugiau nei 17 proc. šalies teritorijos), bet ir su visu iki šiol draugišku SSRS arabų pasauliu (tik Sirija liko draugiška), na ir, žinoma, su visomis šalimis, bijojusiomis agresoriaus sustiprėjimo, siekusioms išsaugoti stabilumą ir taiką žemės rutulyje. J. Andropovas po pusantrų metų suprato, kad Sovietų Sąjunga nepakels šito karo ir 1982 m. ankstyvą rudenį pradėjo karštligiškai blaškytis po „liaudies demokratijos“ (toli gražu ne visos palaikė Sovietų Sąjungą, kaip šiuo metu Baltarusija) šalis, tikėdamasis rasti tarpininką derybose. Jis įžvalgiai kalbėjo, kad SSRS greitai pasikeis valdžia (t. y. numirs Brėžnevas), o nauja valdžia bus pasirengusi išeiti iš Afganistano, jei tai pavyks padaryti neprarandant orumo ir bent kas nors rodys iniciatyvą pradėti taikias derybas.
Tačiau pasaulyje neatsirado norinčių kalbėtis su Andropovu.
Po pusantrų metų numuštas Pietų Korėjos „Boeingas“ visam pasauliui parodė, kad Kremliuje sėdi ir SSRS vadovauja vieni išsigimėliai, taigi Sovietų Sąjungos laukė absoliutus izoliavimas pasaulyje. Savaime suprantama, joks oficialus melas nieko neįtikino. Jis buvo lygiai toks, kaip šiandien – iš anksto suplanuota provokacija, visiškai nedalyvaujant sovietų kariams.
O Pietų Korėjos lėktuvą su visais taikiais keleiviais sunaikino ne Kremliaus įsakymu, o dėl nepermaldaujamos įvykių logikos: begalinės militaristinės propagandos žiniasklaidoje apie tai, kad SSRS – tvirtovė, visi aplink – priešai sovietinės karinės doktrinos, numatančios agresiją esant palankiai situacijai, ir sovietinių karininkų auklėjimo lygį, taip pat ir tų, kurie numušė „Boeingą“, ir tų, kurie apygardos štabe davė jiems leidimą.
Andropovas net mirdamas buvo ganėtinai protingas, kad suprastų, jog Sovietų Sąjunga nepajėgi pasipriešinti visam pasauliui, kad nė vienam iš jos lyderių jau nespaus rankos pasaulyje ir būtina skubiai keisti įvaizdį ir visą Sovietų Sąjungą bei vadovybę. Beje, kaip ir šiandien, kad ir ką būtų rašęs Gaidaras, būtent dėl numušto „Boeingo“ SSRS praktiškai nebesuteikė kreditų.
Reikėjo skelbti šalyje bankrotą arba atiduoti paskutinius aukso ir valiutos rezervus sumokėt už dolerius. Perestroiką, kuri iš pradžių buvo planuota, kaip laipsniška žemės ūkio valdybos modernizacija ir tylus KGB karininkų pakeitimas visose šalies valdymo struktūrose partijos aparato nariais, staiga teko skubiai daryti radikalesnę, pasitelkti Šelepino planą ir sukurti Gorbačiovui tikro demokrato reputaciją.
Tai įgyvendinti Čerbikovui ir Kriučkovui teko po Andropovo mirties, bet, žinoma, pagal jo planą. Kokios buvo pasekmės, visi žino.
V. Putinas per kelis mėnesius, net iš anksto neplanuodamas, ne pagal labai klastingą sumanymą, o tiesiog pagal Rusijoje susiformavusią generolų iš KGB valdymo tradiciją, pagrįsta sovietinio režimo nostalgija dėl prarastų teritorijų ir galimybės kelti provokacijas visame pasaulyje, padarė dvi Andropovo klaidas (nusikaltimus): iš pradžių užgrobė Krymą ir sukūrė Ukrainai Palestinos anklavą rytinėje Ukrainos dalyje, o tai prilygo karui Afganistane pagal požiūrį į Rusiją, kuris ėmė formuotis pasaulyje.
O po trijų mėnesių tapo pagrindiniu Malaizijos „Boeingo“ katastrofos kaltininku. Žinoma, ne todėl, kad davė tiesioginį įsakymą, o todėl, kad ir rusų kariai, dalyvavę dviejuose karuose Čečėnijoje ir pripratę prie visiško nebaudžiamumo, o dabar pasiųsti į Donbasą, ir vietos galvažudžiai – geriausi Rusijos valdžios draugai, nemoka veikti, nepralieję upių kraujo.
Net paslėpęs Maskvoje į „atsargą išėjusį“ Pušiliną su visa jūra melo, adresuoto išskirtinai mums su jumis, Putinas jau nieko negali pataisyti – praktiškai visas pasaulis laiko rusus piktadariais. Piktadariais, kaip tautą, kaip šalį, su kuria negali būti nieko bendro.
Buvo vienintelis atvejis, kai numušė keleivinį lėktuvą teroristinės vyriausybės įsakymu. Po to Libija ir Muammaras Gaddafis keturiasdešimt metų buvo visiškai izoliuoti, o paskui M. Gaddafį vis tik nužudė, ir niekas jo nepagailėjo. Buvo dar Izraelio lėktuvas, numuštas ukrainiečių ir iraniečių, numuštas amerikiečių, tačiau visiems buvo aišku, kad tai atsitiktinės klaidos.
Bet mes, rusai, - rašo S. Grigorjancas, - numušėme du keleivinius lėktuvus, pasaulyje nėra kitos tokios šalies. Mums šito niekada neatleis. Žinoma, galima tiekti ginklus Iranui, bet iš esmės tai veikiau pavojus Rusijai, nei kam kitam, galima įrengti sekimo stotį Kuboje, bet visa tai trupiniai, lyginant su žlugusia Sovietų Sąjungos galybe, pabrėžia disidentas.
Andropovas beviltiškoje situacijoje pasirinko perestroiką ir Gorbačiovą, bet šiame gigantiškame ir, kaip jis tikėjosi, išgelbėsiančiame projekte buvo įgyvendinta visiškai tinkama idėja: Komunistų partija ir sena sovietinė vadovybė su visais nusikaltimais bus diskredituotos ir atsargiai pakeistos antpečius nusiėmusiais KGB darbuotojais ir jų vaikais, o šalis taps energingesne, geriau valdoma, šiuolaikiškesne.
Bet Putinas pastatė Rusiją ir pats atsidūrė Andropovo padėtyje, esant tokiai situacijai, kai pakartoti KGB pirmtako užmačių nebeįmanoma. Ne todėl, kad nebūtų galima rasti naujo „didžiojo rusų demokrato“ kaip Gorbačiovas. Norinčių ir tinkančių, tokių kaip Kudrinas ar Prochorovas, atsiras. Nėra svarbiausio – naujo „savo“ aparato, kuris galėtų ne tik pakeisti dabartinį, bet ir būti veiksmingesniu. Andropovui atrodė, kad jis turi atsarginį variantą – KGB, tačiau paskutiniai Putino reiškimosi metai kaip tik ir buvo Andropovo, Čebrikovo ir Kriučkovo „idealistų“ projekto krizės metas.
Galutinai paaiškėjo, kad KGB pareigūnai moka tik tai, ko juos mokė – žudyti, provokuoti, vogti. O valdyti didžiulę šalį, bent palaikyti (net ne gerinti) ekonomikos būklę jie nesugeba ir atvedė Rusiją į didžiausią pažeminimą, priklausymą praktiškai nuo visų, iki tuščios vilties „pasivyti Portugaliją“, iki tautos išsigimimo ir praktiškai žūties kadaise buvusios didžios kultūros ir mokslo.
Karinę avantiūrą Kryme ir Ukrainoje Putinas sumanė kaip tik tada, kai reikėjo ieškoti kažkokio naujo valdžios parodymo ir išlaikymo būdo. Žiniasklaida be vargo pasiekė Stalino laikų melo lygį, rusų inteligentija ėmė atsiminti Brėžnevo metus kaip brangų mums laiką, kai buvo galima gyventi, o „Echo Moskvy“ tik ir kartoja, kad pagal gebėjimą „išgyventi“ mums nėra lygių, todėl Europa, kur įpratę normaliai gyventi, labiau nei mes nukentės dėl atskirties su Rusija.
Tačiau visa tai iliuzijos. Putinas atsargoje neturi nieko iš to, ką žinome ir kažkada patyrėme. Kodėl nėra „Gorbačiovo perestroikos“, jau aišku, keistuolio Chruščiovo gerumo ir liberalizmo neturi nė vienas po Putino valymo išlikęs Rusijos lyderis, svarbiausia – nėra staliniškos baimės likučių ir įpročio paklusti, kuris kažkiek laiko sulaikydavo Generalinį štabą ir Vyriausiąją žvalgybos valdybą, kad nenuverstų Chruščiovo. Tačiau Putinas neturi vilčių (nepriklausomai nuo Rusijos televizijos laidų) atkurti Stalino ir Brėžnevo režimų.
Kad sukurtų „didįjį terorą“, Stalinui net kruvinų kovų 1917 – 1922 m., prireikė 10 metų atkaklaus darbo. Reikėjo sisteminga iššaudyti ne tik aristokratiją, inteligentiją, kariškius, valstiečius, kazokus, bet ir Jungtinės valstybinės politinės valdybos ir NKVD darbuotojus, kad jie išmoktų kankinti, saugoti, sušaudyti, t. y. palaikyti Stalino režimą. Putinas nieko panašaus 10 metų nedarė (gyveno, kaip ir Andropovas, iliuzija, kad jis su kolegomis šį tą sugeba). Šiuo metu, manau, KGB ir VRM nepajėgios sukurti tikro teroro šalyje. Vien cenzūros, rinkimų sistemos ir visuomeninio naikinimo, persekiojimo internete nepakanka.
Visuomenėje klesti didžiulė iliuzija (ypač tarp žurnalistų, nemažai prisidėjusių prie jos sukūrimo), kad Brėžnevo valdymo metai, žinoma, buvo skurdūs ir nuobodūs, bet iš esmės stabilūs ir liberalūs, o disidentų suėmimai didelės reikšmės neturėjo – galima buvo ir be jų pragyventi. Gal iš tiesų disidentų suėmimai šaliai didelės reikšmės neturėjo, jų, bent jau plačiai žinomų, buvo nedaug, didžiulės šalies mastu jie darė mažai įtakos.
Tačiau pats laikas buvo tylus ir stabilus tik išoriškai, tik oficialioje propagandoje, trimitavusioje apie „partijos ir liaudies vienybę“. Iš tiesų daugelio laikytas liberalu Jurijus Andropovas per 15 metų sukūrė tikslią ir labai griežtą liaudies nepasitenkinimo slopinimo sistemą. Keturiuose politiniuose lageriuose ir viename kalėjime Brėžnevo laikais iš tiesų buvo tik apie 1 000 žmonių. Tačiau buvo ne toks griežtas 190-as straipsnis, pagal kurį sodindavo tuos pačius žmones į baudžiamuosius lagerius visoje šalyje, o jų buvo dešimt kartų daugiau. Ir buvo galima neskirti ne pagrindinio politinio BK 70-o straipsnio, nei panašaus 190-o straipsnio, o sufabrikuoti bet kokį baudžiamąjį nusikaltimą – valstybinių dažų grobstimą ir antisovietinių lozungų rašymą ant Petropavlovsko tvirtovės.
Visiems žinoma, kad Andropovas „prikėlė“ Chruščiovo iki minimumo sumažintą KGB. Penkis kartus padidino darbuotojų skaičių, atkūrė ir išplėtė agentūrą, rajonų ir miestų KGB poskyrius, pirmus poskyrius įmonėse ir institutuose. Tik pamiršta, kad jie visi aktyviai veikė – slopino žmonių nepasitenkinimą, tad iš naujo sukurti KGB izoliatoriai buvo sausakimši, o tai netrukdė KGB tyrėjams nagrinėti nuteistųjų bylų kalėjimuose.
Apie 100 000 žmonių sulaukė įspėjimų apie bausmes už antisovietinę veiklą, o apie pusė KGB patikėtinių buvo ne tiek skundikai, kiek likdavo ant trumpo Penktos (politinės) ar Trečios vyriausiosios valdybos (vidinė gamybos ir ūkio stebėsena) operatyvininkų pavadžio, kartais netgi sulaukdavo paskatinimų už bendradarbiavimą. O juk dar buvo tiesioginis teroras, gąsdins visus – ko vertas puikaus prozininko Jurijaus Dombrovskio mirtinas sumušimas, matant visiems Literatų namams, ir bandymas nunuodyti Vladimirą Voinovičių. Juk žinoma dešimtys tokių žmogžudysčių. Nepatenkintus dar išsiųsdavo į užsienį.
Ir vis tik svarbiausias Andropovo mechanizmas buvo psichiatrinės ligoninės. Pakakdavo išsakyti nepasitenkinimą rajono ar miesto komitete, prokuratūroje ar darbe (pvz., neiti į šeštadieninę talką), galiausiai atvirai demonstruoti tikėjimą bet kokia religija, ir tu greičiausiai atsidursi psichiatrinėje ligoninėje, kur iš tavęs tyčiojosi, kaip norėjo – leido visame pasaulyje uždraustą sulfoziną, o paskui galėjo išrašyti, kol dar netapai daržove, bet reikėdavo reguliariai tikrintis psichiatrijos dispanceriuose, be to, tiksliai žinojai, kad kančios psichiatrijos ligoninėje bet kurią akimirką gali pasikartoti. 1988 – 1989 m. iš įskaitų išbraukė 1 500 000 tokių „ligonių“. Andropovo sukurta įvairių teroro rūšių sistema apėmė ir milijonų sovietinių žmonių nepasitenkinimo slopinimą.
Putinui valdant viso šito nėra. O propagandos poveikis, kaip ir Brėžnevo laikais, baigiasi, vos tik mėsą žmonės mato tik sapne, o ne parduotuvėse.
Vis tai gana paprasti dalykai, veikiausiai mažai žinomai plačiajai publikai, bet puikiai suprantami Kremliuje ir Lubiankoje (buvę KGB rūmai). Putinas naktimis neramiai vartosi po to, kai telefonu jam viską aiškina Europos lyderiai, duoda interviu, Rusijos ambasadorius JTO jau nieko nekaltina, o praėjus trims valandoms po lėktuvo numušimo, Putinas, kaip tiksliai pastebėjo Illarionovas, skambina prezidentui B. Obamai.
Tačiau šiuose skambučiuose, nuolankiuose pažaduose (kas dabar tiki Putinu?) svarbu ne tai, kad tuo jis prisipažįsta padaręs nusikaltimą, o tai, kad nervingai bando išsisukti ir dar tikisi, kad Rusija ir mes visi nebūsim atstumtieji, išvengsim bankroto, svarsto S. Grigorjancas.
Bet viskas jau per vėlu. Pasaulyje neįmanoma pakeisti požiūrio į Rusiją. Stalino ir Andropovo patirtis šiais laikais nepritaikoma, todėl sunku įsivaizduoti, kas mūsų laukia rytoj. Kaip NEPo pabaigoje buvo sunku nuspėti, kad priekyje – „didysis teroras“, kaip nuvertus Chruščiovą buvo sunku tikėtis slapto teroro ir milijono nepatenkintų sovietinių žmonių slopinimo.
Galima tik spėti, kas laukia šį kartą. Savo moralinėmis savybėmis Putinas ne geresnis nei už Staliną, nei už Andropovą. Šiuo metu jis nerimsta, karštligiškai ieško išeities, tikisi, kad Australija jį įsileis į Didžiojo 20-uko suvažiavimą, bet jei taip ir bus, teks mokėti skolas artėjant Naujiesiems metams. Kreditų, kaip ir 1984 m. SSRS, Rusijai neduos, tam išeis visi šalyje sukaupti nedideli rezervai. Visame pasaulyje su juo nesisveikins nė vienas rimtas politikas, antraip jų pačių niekas daugiau nerinks. Mes vis vertiname Europos verslininkų nenorą patirti nuostolių dėl nutrūkusių santykių su Rusija, o reikėtų vertinti viso pasaulio tautų pasipiktinimą tuo, ką daro Kremliaus vadovybė. Putinas ne tik Rusiją padarė atstumtąja, bet ir visus rusus – atstumtaisiais visame pasaulyje.
Bet pats Putinas valdžios neatiduos, priešingai nei imperatorius Nikolajus pirmasis (pagal vieną legendą), iš gėdos nenusižudys, jam nėra kur dėtis, išskyrus Hagos tribunolą, todėl mūsų laukia tikriausiai ne tai, ką jau patyrėme (išgyvenome, kaip sako Antonas Orechas), tik vargu ar kas gero.
