Automobilių dažytojas ir vadybos studentė į Skandinavijos šalį atvyko prieš gerą dešimtmetį ir buvo eiliniai ūkio darbininkai, o šiandien jau yra pelningo verslo savininkai, savo sumanymą sugebėję įgyvendinti be jokių įsipareigojimų finansų įstaigoms.
Vaidas svečioje šalyje taip pat spėjo pelnyti pripažinimą kaip automobilių puošybos („tiuningo“) meistras. Emigracijoje „įgytas“ ir brangiausias turtas – vaikai: 9-erių ir 2-ejų metų dukros. Savo laimę užsienyje radusi šeima yra tipinis pasaulio piliečių pavyzdys: tarp svetimšalių niekada nepabrėžia savo tautybės, jos neišskiria ir vietiniai skandinavai. Kita vertus, savo šaknų jie neišsižada, nors ir turėjo galimybę rinktis.
– Emigracijoje prabėgo beveik 11 metų. Koks jūsų statusas ten dabar? Esate Švedijos ar Lietuvos piliečiai?
– Mes lietuviai, visada buvome ir būsime. Niekada nesiekėme kitos šalies pilietybės. Nors vyresnioji dukra lanko švedišką mokyklą, ji yra Lietuvos pilietė. Kai ji gimė, galėjome rinktis... Ir pasirinkome. Nežadame atsisakyti Lietuvos pilietybės.
– Praėjusį rudenį visą Švediją sukrėtė jaunos merginos nužudymas. Paaiškėjo, kad nusikaltimą įvykdė lietuvis. Ar šis faktas kaip nors pakeitė švedų požiūrį į jus?
– Kokia buvo jūsų pradžia Švedijoje?
– Atvykome į mažą miestelį, dirbau ūkyje, ten ir gyvenome. Tai buvo sunkus etapas. Vėliau gavau automobilių dažytojo darbą, pusmetį iš namų į darbą kasdien tekdavo važiuoti apie 80 kilometrų, tad teko ieškotis būsto arčiau. Daina per tą laiką dirbo picerijoje, pastojo, pagimdė pirmąją dukrą, ją augino, mokėsi švedų kalbos, studijavo administravimą.
Aš laisvalaikiu pradėjau dirbti ir automobilių puošybos dirbtuvėse – buvo labai įdomu. Su komanda eilinius automobilius paverčiame tikrais meno kūriniais, kurie laimi apdovanojimus parodose, automobilizmo šou renginiuose.
Automobilio kėbulą pakeičiame taip, kad net mašinomis besidomintys žmonės jų neatpažįsta. Kartą vienas rusas parodoje norėjo mūsų kūrinį įsigyti, manė, jog tai buvo „Audi TT“, nors prieš jį stovėjo „Mitsubishi Eclipse“.
– Kaip atsidūrėte tarp vadinamojo tiuningo specialistų?
– Autoservise, kuriame dirbau, mano bendradarbė buvo mergina...
– Švedijoje merginos dirba automobilių dažytojomis?
– Taip, jos padeda paruošti automobilį dažymui: poliruoja, apklijuoja kėbulą, paruošia dažus, vėliau susitvarko, surenka šiukšles ir panašiai – žodžiu, atlieka viską, ką ir vyrai. Taigi, mano padėjėja buvo Švedijoje žinomo automobilių puošybos dizainerio Lukaso Kooso mergina. Ji ir pasiūlė išbandyti jėgas šioje srityje. Pamaniau: kodėl gi ne?
– Buvot Lukaso Kooso padėjėjas?
– Ne. Lukasas savo fantaziją išlieja dirbdamas kompiuteriu –automobiliui naują išvaizdą suteikia „Photoshop“ programa. Aš visa tai perkeldavau į realybę. Pagal maketą realizuodavau jo idėjas, o Lukasas rūpindavosi kitais reikalais – kaip reklamuoti automobilį, kaip jį parodyti visuomenei. Mano atsakomybė – automobilio išorė.
– Kaip sekėsi? Ar jautėtės įvertintas? Teko matyti straipsnių spaudoje, kur minimas jūsų vardas.
– Ne dėl įvertinimo dirbau. Šis užsiėmimas man labai patinka, gaila, jam galiu skirti vis mažiau laiko. Smagu iš niekuo neišsiskiriančio automobilio padaryti tai, kas patraukia visų dėmesį. Dar geriau, kai savo darbus gali pristatyti įvairiuose automobilizmo šou. Dalyvavome bent keliose šalyse, ir ten mūsų automobiliai laimi aukščiausius apdovanojimus, taigi, darbą įvertina ne tik eiliniai žmonės, bet ir specialistai. Džiaugiamės ne atskirai, visa komanda.
Kolegos pabrėždavo – štai, čia Vaido darbas, primindavo, kad mano vardu netgi pavadintas unikalus automobilinių dažų atspalvis, mano kūrinys. Bet nesureikšminu to. Tai tiesiog įdomus užsiėmimas. Įgyvendinta daug puikių projektų, pasiekta laimėjimų, „Lukas Kooz“ komanda yra gerai žinoma Skandinavijoje.
– Ar teko su savo kūriniais lankytis Lietuvoje?
Kai pasiūlėme tokią galimybę kauniečiams, jie atsakė: susimokėkite, tada žiūrėsim. Komandos nariai švedai buvo apstulbę. Nutarėme nedalyvauti. Iš principo, ne dėl to, kad negalėtume sumokėti keliasdešimties litų.
– Ar tai pelningas užsiėmimas?
– Tai mano hobis! Šio darbo imdavausi tik laisvu nuo darbo metu. Dabar tiesiog nėra tam laiko, nors norėčiau.
– Dabar įkūrėte šeimos verslą – atsibodo dirbti kitiems ar šį žingsnį paskatino kiti motyvai?
– Nuosavas verslas buvo sena mano ir Dainos svajonė. Nebuvo nė dienos, kad apie tai nebūtumėme galvoję, ypač pačioje pradžioje, kai tik atvykome į Švediją ir buvo labai sunku.
Sėdėdavome ir mąstydavome. Minčių netrūko, tik nežinojome, kaip viską įgyvendinti, nežinojome, kada ir kaip. Nuolat kalbėdavomės, planuodavome. Dirbdamas dažytoju sutikau nemažai žmonių, su kuriais likimas išskyrė ir suvedė vėliau. Neslėpsiu, tos pažintys mums pravertė kuriant savo įmonę. Nereikėjo jų prašyti, jie patys siūlėsi, jautėsi skolingi man: esu išgelbėjęs jų kailį kebliose situacijose.
– Ar hobis turėjo įtakos tam, kad atsirastų verslas?
– Šioje šalyje viskas brangu, reikia nežmoniškų investicijų. Taigi, vienas buvęs bendradarbis padėjo man susitikti su žmogumi, kuris padėjo investuoti mūsų sukauptas lėšas ir pridėjo dalį iš savo kišenės. Investuotojas – vyras, pamišęs dėl automobilių, jam teko matyti kelis mano darbus, taip jis sužinojo apie mane. Jis turi daug verslų, tačiau nė vienas nesusijęs su automobiliais. Taigi, idėja jam patiko.
Taip prieš metus atsirado mūsų kūdikis – bendrovė „Autopluz“. Savo idėjos įgyvendinimą buvome kruopščiai suplanavę, aiškiai žinojome terminus. Kai pradėjome, manėme, kad tai užtruks, bet viskas klostėsi geriau, nei planavome. Kai kūrėme verslą, dar dirbau kitoje įmonėje, reikėjo kone persiplėšti, šeimą teko užmiršti… Nieko pačiam nereikėjo – atrodo, metus praleidau su tais pačiais rūbais, o galvoj buvo tik viena mintis: viską suspėti.
– Ar pasiteisino toks sprendimas? Nesigailite dėl „prarasto laiko“?
Ši sutartis – tikras laimėjimas mums, tokiai jaunai bendrovei. Tiesa, reikėjo daug ir sunkiai dirbti, kad galėtumėme bent pretenduoti bendradarbiauti su šia kompanija.
Kartą paskambino vieno oficialaus automobilių gamintojo atstovas, paklausė, ar yra galimybė, kad dirbtumėme su jų kompanija. Susitinkame aptarti sąlygų – ogi tai kitas mano bendradarbis, kuriam kadaise kaip reikiant padėjome.
Skambindamas į mūsų bendrovę jis nežinojo, su kuo turi reikalų, o aš, atsiliepęs į skambutį, taip pat nenutuokiau, su kuo kalbu...
Remiame Švedijos žiedinių lenktynių čempionate dalyvaujančią „Porsche“ komandą, jai puikiai sekasi. Kadaise remdavo mus, o dabar rėmėjai – mes.
– Na, skamba kaip tikra sėkmės istorija…
– Iš tiesų tai net negalvojome, kaip čia mums sekasi, neapžvelgėme viso čia praleisto laiko ir nedarėme išvadų. Tik dabar galima apie tai pagalvoti. Spontaniškai. Atrodo, kad kažkas tave visą laiką stebi ir įvertina, grąžina tai, ką įdėjai. Todėl kartais reikia rimtai padirbėti, negailėti savęs. Buvo laikas, kai teko aukoti šeimai skirtą laiką, o dabar dirbame kartu. Viskas, ką turime, pasiekta sunkiu darbu. Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi.