aA
Saugumo struktūrų darbuotojas iš Rostovo prie Dono papasakojo, kaip kaimynystė su vadinamąja Novorosija jo namus pavertė vienu iš pavojingiausių Rusijos Federacijos regionų.
Separatistai Ukrainoje
© AFP / Scanpix

Nuo to laiko, kai savo egzistavimą pradėjo vadinamosios „Donecko liaudies respublika“ ir „Luhansko liaudies respublika“, praėjo jau ketveri metai. 2014 metų rugpjūtį tų naujų darinių, įkurtų pavasarį, atstovai jau buvo pakankamai įsitvirtinę dviejų sričių pramonės centruose, tačiau vis dar neturėjo realios valdžios ir realius sprendimus priiminėjo tik televizorių ekranuose. Kasdienius reikalus, kaip ir seniau, iš inercijos tvarkė Ukrainos sričių administracijos ir municipalitetai.

Pavyzdžiui, 2014 metų rugpjūtį Donecko merija, aidint artilerijos kanonadoms, atidarė naujus dviračių takus, kurie buvo pažadėti dar Europos futbolo čempionatui 2012 metais, skelbia novayagazeta.ru.

Permainos prasidėjo po Ilovaisko mūšio, kuriame separatistų pusėje kovėsi kariai iš Rusijos. Užimtose teritorijose pradėta skubos tvarka steigti naujas valdžios struktūras, o visa tai vyko veikiančiuose Ukrainos valdžios įstaigose.

Dauguma tokių institucijų darbuotojų, įskaitant Nacionalinę saugumo agentūrą, nepaprastųjų situacijų ministeriją ir vidaus reikalų ministeriją, liko dirbti kur dirbę – teko pakeisti tik vėliavas ir kabinetuose kabančius portretus. Naujų „respublikų“ kūrimo procesuose labai aktyviai veikė artimiausia kaimynė – Rusijos Federacijos Rostovo sritis, kuri visus tuos pastaruosius metus buvo Donbaso kovotojų palaikymo ir paramos bazė.

Būtent per jos teritoriją į Donecką ir Luhanską vyko kariai, karinė technika ir maisto atsargos. Atgal į Rostovo sritį vyko pervargę ir sužeisti kariai. Dauguma taip ir pasiliko Rusijoje, slapčiomis priglaudę šaunamuosius ginklus.

Labai greitai paaiškėjo, kokiomis problemomis Rusijai grasina kaimynystė su vadinamosiomis naujomis „respublikomis“. Nuo 2014 metų Rostovo srityje pastebimai ėmė augti nusikalstamumas. Jei 2013 metais sritis pagal nusikalstamumo rodiklį šalyje buvo 14-ojoje vietoje, tai 2014 ir 2015 metais atsidūrė 9 vietoje, 2016 metais – 8 vietoje, o 2017 metais užkopė net į 6 vietą. Pirmąjį 2017 metų pusmetį itin sunkių nusikaltimų skaičius ten išaugo net 66,2 proc.

Apie kaimynystės su „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ ypatumus per interviu „Novaja Gazeta“ sutiko papasakoti vienas iš įtakingų regiono saugumo struktūrų pareigūnų, neseniai pasitraukusio iš savo pareigų. Pašnekovas pageidavo išlikti anonimas.

***

Praktiškai iš karto tapo aišku, kad mūsų visų, besiribojančių su Ukraina, laukia oi koks linksmas gyvenimas. Rostovo policija tai pajuto iš karto – vos tik nutrūko ryšiai su kolegomis iš Luhansko ir Donecko miestų. Tas ryšys buvo istorinis, mes artimai bendravome kiekvieną dieną, siena visai netrukdė, tai buvo tarnybinė bičiulystė.

Pavyzdžiui, Rostovo policijos vadas Policijos dienos proga būtinai nuvažiuodavo į Donecką pasveikinti kolegų su profesine švente. Donecko policijos vadas irgi atvažiuodavo pas mus. Tai nebuvo kažkokie asmeniniai pasisvečiavimai, vieni pas kitus autobusais važiuodavome, važiuodavo orkestrai, chorai, veždavome dovanų. Darbiniais klausimais labai glaudžiai bendradarbiaudavome, reguliariai skambindavomės, keisdavomės informacija. Nusikaltėliai, kirtę sieną, veltui tikėdavosi išsisukti – buvome kaip vienas kumštis. Vos tik prasidėjo neramumai Donecke ir Luhanske, visi ryšiai kone iš karto buvo nutraukti. Senoji policijos vadovybė staiga dingo tarsi į vandenį, iš karto atsirado nauja. Tai buvo 2014 metai.

Visgi nusprendėme susipažinti – tarsi visai normalūs vyrukai, policininkai, tik štai nieko negali padaryti ir neturi absoliučiai jokios įtakos (net ir savo tiesioginiame darbe). Viskas dėl to, kad aplinkui vien tik ginkluoti vyrai, valdo jėga. Nepaisant to, apsikeitėme kontaktais, susitikome, vyrai pradėjo skųstis vietos ginkluotų darinių keliama suirute. Štai ką pasakojo: iškvietimas į butą Donecke, apiplėšimas, išvyksta ekipažas, o nusikaltimo vietoje jau vadinamojo bataliono „Oplot“ vyrai. Ant grindų guli jų sušaudyti įtariamieji, aplinkui viskas išrausta.

Bataliono žmonės „respublikos gėriui“ renka bute viską, kas vertinga, o policijai mesteli: „Situacija išspręsta pagal karo padėties įstatymus. O jūs čia apsižiūrėkite, viską oficialiai surašykite“.
Ir tampa visai neaišku, kas nusikaltėlis, kada įvykdytas nusikaltimas.

***

Įdomu tai, kad, grįžusius iš susitikimo su „Donecko liaudies respublikos“ atstovais, mūsų pareigūnus išsikvietė pokalbiui į Federalinę saugumo tarnybą, o tada jau – mama, neliūdėk. Prisakė nesikišti į svetimus reikalus ir iš viso pamiršti visus kelius į tą pusę. Kelionė buvo įvertinta kaip savotiškas bandymas kištis į jų atsakomybių ir interesų zoną. Žinoma, saugumo tarnybos žmonės norėjo gauti maksimalios naudos iš regione susiklosčiusios situacijos. Taip yra, ir pats „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ projektas Rusijos valdžiai buvo ir yra ekonomiškai labai nenaudingas. Visi komerciniai regiono ryšiai su Ukraina buvo nutraukti, o pasiskųsti tarsi ir nėra kam, nes Rusijai jų prekės ir gaminiai visai nereikalingi. Nei metalai, nei anglys: tarsi Rusija perka sau, o iš tikrųjų perparduoda tai pačiai Ukrainai. Tik kainos pastebimai išaugo, o saugumo tarnybos žmonėms nemažai nubyra į jų kišenes – viskas, kas eina per sieną, eina per jų rankas.
Kai tik ten prasidėjo kariniai veiksmai, tą pačią akimirką čia pablogėjo kriminalinė padėtis, drastiškai padaugėjo nusikaltimų ir prostitučių.

Senbuvius vagis stūmė atvykėliai, vyko savotiškas perversmas, o su senąja gvardija niekas ilgai nesiterliojo: visi piktavaliai iš Donecko ir Luhansko gelbėdamiesi perbėgo pas mus.

Prostitutės bėgo išskirtinai dėl ekonominių priežasčių: ten, kur kariauja, įprastai visiems tikrai ne kūniški malonumai, o juo labiau už pinigus, rūpi. Galiausiai mūsų miestuose prasidėjo neregėti dalykai – mūsų mergaitės, neatlaikiusius atvykėlių konkurencijos, pradėjo prašyti pagalbos stabdant konkurenčių srautą. Policininkų žmonos ėmėsi akylai stebėti savo vyrus – baigėsi visos žvejybos ir viršvalandžiai. Porą mėnesių buvo tikra betvarkė, nors ir buvo aišku, kad visa tai laikina: mūsų sritis tokiems pabėgėliams tik tarpinė stotelė. Paaiškėjus, kad konfliktas Donbase ilgam, tiek mergaitės, tiek vagys patraukė tolyn, į Rusijos centrą. Janukovyčius, kalba žmonės, irgi gyvena ne pas mus, o nukako iki Maskvos.

Dar vienas atvejis: Matvejevo Kurgane buvo sulaikyti du maždaug 20 metų jaunuoliai, kurie bandė pavogti automobilį. Abu turėjo Ukrainos pasus. Veža į nuovadą apklausai: jūs iš kur? Atsako: mes iš Donbaso. „O ko atvažiavote?“. „Namie nėra darbo, tai iš pradžių kariavome, mašinas nuvarinėjome, o dabar nebėra ten ką veikti, net ir karo nebėra“. „Tai kur dabar?“. „Tai į Maskvą, gal ką nors užsidirbsime“.

***

Iki 2016 metų daug rusų ir patys vykdavo ten pakariauti ir užsidirbti, tačiau vėliau prasidėjo atgalinė banga. Tiek rusai, tiek vietiniai užsidirbti vyksta pas mus. Seniau žmonės į Donbasą traukdavo dėl romantinių įsitikinimų, o dabar nelikę nieko panašaus. Tų visų romantikų likimas iš esmės labai keistas. Pastaruosius kelerius metus iš viršaus vadovybė tarsi ieško visų įmanomų būdų, kaip aktyviems įvykių dalyviams apsunkinti grįžimą į Rusiją. Paskutiniu metu, prieš pat Pasaulio futbolo čempionatą, tokia tendencija tapo itin ryškiai matoma. Daugumą idėjinių, garsių piliečių, ypač tuos, kurie turėjo vienokių ar kitokių problemų su valdžia, saugumo tarnybos žmonės paprasčiausiai grąžina atgal į „Donecko liaudies respubliką“ ir „Luhansko liaudies respubliką“.

Žmonėms kalbėjo apie laisvės atėmimo bausmes už samdytą tarnybą ir nuolat grasino jokiais būdais negrįžti į Rusiją. Aišku, buvo ir tokių, kurie visomis išgalėmis veržėsi namo.

Buvo vienas toks atvejis, kai kazokai vogtu automobiliu kirto sieną ir patraukė gilyn į Rusiją. Pasieniečiai juos vijosi kone šimtą kilometrų, kol galiausiai sustabdė pradėję šaudyti. Tokių atvejų – daugybė. Labiausiai mane stebina tai, kad rusų kratosi ir pačiose „Donecko liaudies respublikoje“ ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Inicijuoja baudžiamąsias bylas, grūda už grotų, patiems nepaklusniausiems spendžia spąstus.

Pavyzdžiui, praeitais metais viename iš mūsų rajono teismų iš trečio karto buvo nuteistas vienas separatistas veteranas, pavarde Drygvalis. 2014 metais jis kaip tikrų tikriausias idealistas atvyko kariauti ir kurti Donbase naujos Rusijos valstybės. Deja, pamatęs, kokios nesąmonės ten vyksta, kokia ten nusikaltėlių hierarchija viešpatauja, kiekvieną dieną ėmė šio savo sprendimo gailėtis vis labiau. Pradėjo daug ir garsiai šnekėti, reikšti nepasitenkinimą režimu, priešgyniauti vietos viršininkams. Galiausiai jie neišlaikė, ant galvos užmaukšlino maišiuką ir su visais daiktais išvežė už sienos.

Čia jį pasitiko mūsų pasieniečiai, pradėjo apžiūrą ir, ką jūs sau manote, krepšyje rado granatą. Vyrukas aiškina situaciją: neva tie prakeikti revoliucijos priešai jį pakišo! Tarsi visiems viskas aišku. Bet ginklai yra ginklai – iškeliama byla, ji pasiekia teismą. Teisėjas jį išteisina, o tokie dalykai pasitaiko retai. Tik Rostove sprendimas užginčijamas, byla svarstoma iš naujo. Jos imasi kitas teisėjas, bet ir tas skėsteli rankomis – negaliu juk nuteisti nekalto žmogaus, nėra motyvo! Vėl išteisina – vėl Rostovas užginčija. Trečias teismas pagaliau priima teisingą sprendimą: pripažįsta Drygvalį kaltu, bet paleidžia į laisvę, nes jis viską jau atsėdėjęs. Išvada labai paprasta: idealistai maištininkai – nei savi, nei svetimi – valstybei nereikalingi.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

VU profesoriaus elgesį tyrusi komisija nustebino studentą: pripažino, kad esu „Karbauskio b...pys“ ir „šiukšlė“ (42)

Nors profesorius Paulius Subačius viešoje erdvėje palankiai vertino itin įžeidžiančius...

Visą Švediją šokiravęs žudikas pareikalavo Lietuvoje stabdyti įkalinimo iki gyvos galvos skyrimą (40)

Už žinomos Švedijos psichologės nužudymą iki gyvos galvos įkalintas kaunietis Vidmantas...

Guoga: Ramūnas su Saulium daro tai, ko konservatoriams padaryti nepavyko (189)

Ketvirtadienį europarlamentaras Antanas Guoga paskelbė savo sprendimą nekandidatuoti į Vilniaus...

Kadaise nusikaltėlių pamėgta gatvė keičia įvaizdį: dabar tai viena patraukliausių vietų pirkti būstą (13)

Savanorių prospektas – viena ilgiausių sostinės gatvių, besidriekianti net per tris...

Žvilgtelėkite į naują Erikos Vitulskienės plius dydžio kolekciją: noriu, kad moterys neatrodytų nuobodžiai pamatykite pirmieji (34)

Ketvirtadienį sostinėje startavo tradicinė mados mugė „Fashion Bazaar“, kurioje šįkart...

Paskutinis Jamalo Khashoggi žodis „The Washington Post“: arabų pasauliui labiausiai reikia žodžio laisvės (12)

„The Washington Post“ žurnalistė ir skilties „Global Opinions“ redaktorė Karen Attiah gavo...

Prezidentiniai reitingai: Nausėdai ant kulnų lipa dar du kandidatai (386)

Lenktynėse dėl vietos Daukanto aikštės Baltuosiuose rūmuose vyrauja keturi lyderiai....

Grigas garantuoja, kad „Žalgiris“ šį sezoną eis toli, Čeponis stabdo arklius (1)

Trys pralaimėjimai iš eilės – ne „Žalgirio“ stilius. Šarūno Jasikevičiaus pamokslo...

Kritikuoja valdžios ryžtą grąžinti skolą „Žalgiriui“: kada prisimins mokesčių mokėtojus? (177)

Kiek didesnė nei pusės milijono eurų premija įkris į „Žalgirio“ klubo kišenę už 1999...

Įspėjo tuos, kurie atiduoda automobilį „į metalo laužą“: užmaršumas gali virsti rūpesčiais (9)

Nenaudojamą automobilį norima parduoti į metalo laužą, tačiau kaip elgtis su ant jo esančiais...