DELFI pateikia ir nekoreguotą informaciją apie A. Babčenkos „nužudymą“.

Ateityje, kai Rusiją išvaduos NATO kariai, tos šalies piliečiai sakys, kad širdyse visada buvo prieš prezidentą Vladimirą Putiną. Tokią nuomonę savo „Facebook“ paskyroje praėjusių metų rugpjūtį išreiškė rusų žurnalistas Arkadijus Babčenka.

Antradienį Kijeve jis buvo šaltakraujiškai nužudytas. Jam buvo šauta į nugarą.

„Aš būtinai grįšiu į Maskvą. Turiu ten dar vieną reikalą. Parvyksiu pačiu pirmuoju [JAV tanku] „Abrams“, riedėsiančiu Tverės gatve [Maskvoje], stovėdamas po NATO vėliava. O dėkingi Rusijos piliečiai, pamiršę apie Krymą, mėtys išvaduotojams gėles ir nuleidę akis prašys humanitarinės košės. Ir spardys kojomis paminklą V. Putinui, sakydami, kad nežinojo, o širdyse visada buvo prieš. Įsiminkite šią žinutę“, – 2017 metų vasarą rašė A. Babčenka.

2017 m. vasario 21 d. A. Babčenka išvyko iš Rusijos į Prahą, baimindamasis, kad gali būti suimtas. Nuo to laiko Rusijoje jis nesilankė. Vėliau žurnalistas apsistojo Kijeve. Čia ir buvo nužudytas.

2017 metų vasario 24 d. britų leidinyje „The Guardian“ publikuotas A. Babčenkos tekstas, kuriame jis paaiškino, kodėl paliko Rusiją.

Pateikiame dalį šio teksto:

Buvau pratęs prie persekiojimo, tačiau mano žinutė apie sudužusį Rusijos pajėgų lėktuvą paskatino tikrai bauginančią kampaniją. (2016 m. gruodį jis atsisakė pareikšti užuojautą žuvusiųjų per Rusijos gynybos ministerijos lėktuvo Tu-154, nukritusio į Juodąją jūrą, avariją giminaičiams ir artimiesiems. Orlaivis į Siriją skraidino Aleksandrovo ansamblį – DELFI.)

Galiu papasakoti, kaip politinis persekiojimas vykdomas Vladimiro Putino vadovaujamoje Rusijoje. Aš, kaip ir daugelis disidentų, esu pratęs prie persekiojimo, tačiau pastaruoju metu vykdyta kampanija buvo per daug nukreipta į mano asmenį, per daug bauginanti, tad neliko kitos išeities – tik išvykti.

Prieš du mėnesius Rusijos lėktuvas, gabenęs visame pasaulyje garsų armijos chorą – Aleksandorvo ansamblį, skrido į Siriją. Ansamblis turėjo koncertuoti pilotams, dalyvavusiems Rusijos oro antskrydžiuose virš Alepo.

Parašiau apie tai socialiniame tinkle „Facebook“. Neraginau nieko daryti, nesistengiau nieko įžeisti. Tiesiog priminiau savo paskyros skaitytojams, kad Rusija bombarduoja Alepą, neatsižvelgdama į tai, jog nuo tų bombų žūva begalė vaikų, kurių nuotraukos skelbiamos visam pasauliui. Taip pat pavadinau Rusiją agresore.

2014 metais Rusija aneksavo Krymą ir okupavo rytines Ukrainos sritis – pradėjo karą, jau pareikalavusį ne mažiau kaip 10 tūkst. žmonių gyvybių. Prieš tai Rusija, taip pat pasitelkusi bombas ir tankus, okupavo dalį Gruzijos.

Žinojau apie visus šiuos karus ir mirtis, todėl išgirdęs apie Rusijos pajėgų atstovų žūtį pasijutau visiškai abejingas. Žinoma, prisipažinti apie tai per „Facebook“ buvo anaiptol ne patriotiška. Taip viskas ir prasidėjo.

Pirmasis prabilo Vitalijus Milonovas, Valstybės Dūmos deputatas, garsėjantis homofobija ir tamsuoliškumu. V. Milonovas pareiškė, kad iš manęs ir Boženos Rynskos, dar vienos nepakankamai patriotišką žinutę „Facebook“ parašiusios žurnalistės, turi būti atimta Rusijos pilietybė, kad mudu turime būti deportuoti, o mūsų turtas – konfiskuotas.

Tada pasisakė politikas Francas Klincevičius. Jis pasiūlė pasielgti su mumis taip, kaip reikalauja įstatymai, ir patikino, kad tam tikros reakcijos mes tikrai sulauksime. Šitaip kampanija pradėjo įgyti vis platesnį mastą.

Buvo pasitelkti visi propagandos sklaidos elementai. Įtakingiausio Rusijos valstybinės televizijos kanalo (Pirmojo) žiūrovai buvo raginami palaikyti pilietybės atėmimo ir deportacijos idėją. Per 24 valandas šis pasiūlymas buvo pasirašytas 130 tūkst. žmonių.

Tada bulvarinis kanalas „LifeNews“ ėmė bendradarbiauti su teismais ir netrukus man buvo įteiktas atitinkamas šaukimas. Esu karo veteranas, todėl turiu teisę nemokamai naudotis viešuoju transportu. Baudų skyrimo taktika Rusijoje labai paplitusi. Jomis dažnai naudojamasis kaip priemone, atimančia galimybę išvykti iš šalies neva dėl turimų skolų.

Netrukus internete buvo paleistas mūsų sumušimo žaidimas. Žaidėjai turėdavo „sumušti tėvynės priešus – negailėti jiems niuksų ir spyrių“. Taigi, šie priešai buvo „mušami, kol parkrisdavo“. Vienas iš jų buvau aš.

Generalinėje prokuratūroje šiuo metu vertinamos B. Rynskos „Facebook“ puslapyje pasirodžiusios žinutės. Jai gresia penkerių metų kalėjimo bausmė. Tuo metu šalia jos namų kas dieną lūkuriuoja vyriausybei prijaučiantys banditai, kartkartėmis bandantys įsilaužti į vidų.

Internete buvo paskelbtas ir mano namų adresas. Taip pat kvietimas užsukti į svečius. El. paštu, per „Facebook“ ir telefonu buvo nuolatos grasinama susidoroti su manimi ir mano šeima.

Atakos prieš rusų disidentus, jų sumušimas – nuo seno Rusijoje vykdoma praktika. Dabar, matyt, pavyktų suskaičiuoti šimtus tokių incidentų. Paprastai naudojamasi beisbolo lazdomis, metaliniais strypais arba buteliais.

<...>

Galų gale vyriausybei šališkas ultranacionalistinis televizijos kanalas „Tsargrad“ paskelbė neseniai sudarytą 100 aršiausių rusofobų sąrašą. Aš atsidūriau 10-oje jo vietoje, nors du kartus kovojau už šią šalį. Šalį, kurioje nebesijaučiu saugus.

2017 metų vasarą svoboda.org publikavo interviu su dabar jau nužudytu Kremliaus kritiku. Šiame interviu jis griežtai pasisakė apie Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir norą gyventi iki 96-erių. Dabar šie žodžiai skamba dar liūdniau.

– Jau nebenorite vykti į karą?

– Nebe. Kiek gi gali sektis? Vieną kartą pasiseks, na, du, penkis, septynis, bet galų gale nusvilsi – sėkmė juk ne begalinė. Iki trečios ar ketvirtos komandiruotės išvykos į karo zoną man padėdavo, gaudavau, ko ieškodavau, kaskart atsidūrus kare viskas tarsi stodavo į savo vietas. Atsirasdavo naujų problemų, bet senosios išnykdavo.

Tačiau ilgainiui išvykti darosi vis sunkiau, kaskart tenka save versti, vykstu ten per nenorą. Artėjant keturiasdešimtmečiui visi žmonės darosi atsargesni, be to, pavargsta. Tokios profesijos kaip karo korespondentas, žurnalistas yra reikšmingos socialiniams procesams ir reikalauja didžiulės emocinės įtampos, todėl aktyviai dirbti įmanoma kokių 15 metų. Vėliau perdegi.

Štai aš ir perdegiau, niekas nebeįdomu, noriu gyventi su šeima, su vaiku, o visa kita lai skradžiai prasmenga, kad ir koks karas beprasidėtų.

Noriu nugyventi iki 96 metų ir mirti savo lovoje. Tik, nepaisant viso šito, vis tiek kartais užsiplieskiu. Dabar esu susilaužęs koją, bet jei tada, kai Avdijivkoje eilinį kartą prasidėjo veiksmai, koja būtų buvusi sveika, tikriausiai būčiau pasirengęs vykti. Ramentai sulaikė, bet ir ačiū Dievui.

– Kai kurie faktai verčia abejoti, kad norite nugyventi iki 96-erių. Pavyzdžiui, bekompromisės „Facebook“ žinutės.

– Visiškai nemanau, kad esu kompromisų nepripažįstantis žmogus. Tiesiog stengiuosi vadinti daiktus tikraisiais vardais. Mes neturime jokio prezidento Putino, mat prezidentas – per rinkimus tenkančios pareigos, taigi, mes turime uzurpatorių Putiną, nes tai, kas atsitiko, yra jėga įvykdytas valdžios uzurpavimas.

Štai taip reikia ir kalbėti. Neturime jokios valstybės, nes valstybė – tai maksimaliai efektyviai konkrečią teritoriją gebančių valdyti visuomeninių institucijų visuma. Pas mus gi – iki valdžios prasiveržusių banditų grupuotės.

Pagrindinis jų tikslas – pasirūpinti asmenine gerove, laikyti valdžią savo rankose ir niekinti žmones. Neturime jokios tautos. Teturime suskaldytas grupes iš pavienių žmonių, kuriuos suvedė draugėn iš išorės primesta nelaimė, kurie nekenčia visų aplinkinių.

Jokio konflikto Donbase taip pat nėra, nes tai Donbaso okupacija, tai Rusijos vykdomas agresyvus karas su kaimynine valstybe, kitados iš tiesų buvusia broliška tauta.

Kurgi čia kompromisų nebuvimas? Tai paprasčiausi terminai. Aš, žinoma, noriu nugyventi iki 96-erių. Žinote, kaip viskas vyksta? Pavyzdžiui, žmogus niekuo per daug nesidomi, nepolitikuoja, jį viskas tenkina, gyvena, kaip išeina.

Tik staiga susiduria su kokia nors problema, kuri iš pradžių atrodo visiškai nereikšminga. Tarkim, tas žmogus turi krautuvėlę ir vieną dieną ateina pas jį policijos įgaliotinis ir sako: „Mokėsi man per dieną 5 tūkst. rublių.“ Arba sako, kad per mėnesį kažkiek turės mokėti. Žmogus rašo vieną užklausą, tada kitą, susiduria su aukštesniu ir aukštesniu lygiu. Jam pradedamas daryti spaudimas, atvažiuoja banditai ir sudegina jo krautuvėlę.

Jis kreipiasi į FSB, bet tada atvažiuoja kiti banditai ir sudegina jo automobilį. Galų gale jis ima į rankas šakes ir eina mitinguoti. Tada jį pasodina į lagerį, o iš ten jis išeina negrįžtamai tapęs disidentu, opozicionieriumi, rusofobu, šios valdžios nekenčiančiu individu. Su manimi maždaug taip ir vyksta. Noriu nugyventi iki 96 metų, bet normalioje šalyje, tokioje, kuri nežudytų žmonių – bent jau svetimų, o dar geriau – ir savų, kuri nepuldinėtų kitų šalių, kurioje galiotų rinkimų teisė ir būtų saugu gyventi. Noriu sukurti tokią šalį ir joje ramiai nugyventi iki 96-erių.

– Kodėl išvykote?

– Aš vis dėlto nemanau, kad išvykau, nes noriu grįžti. Nenoriu kreiptis dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenoriu gauti svetimos pilietybės. Manau, kad tai laikinas nebuvimas, laikina evakuacija. Esu pasirengęs sėstis į kalėjimą, bet tik už rimtą reikalą, tik tada, jei mes išties stosime už barikadų, kovosime už laisvę, jei bent pabandysime surengti savą Maidaną.

Jei pralaimėsime, bus pralaimėta – kaip jau nutiks, taip. Tačiau praleisti ketverius metus kalėjime už žinutę „Facebook“ aš nenoriu – jau nesutinku. Todėl kai jie eilinį kartą sukruto, nutariau laikinai čia apsistoti, pralaukti, o po pusmečio ar metų jiems neberūpėsiu, pradės domėtis kuo nors kitu. Štai tada ir grįšiu.

Nužudymas sukrėtė Rusijos liberalus

Rusijos liberalų bendruomenę pribloškė Kremlių griežtai kritikuodavusio karo reporterio Arkadijaus Babčenkos nužudymas Ukrainoje, į kurią jis atsikraustė pernai, neapsikentęs persekiojimo Maskvoje.

41 metų A. Babčenka buvo nužudytas antradienį vakare savo namų Kijeve laiptinėje, užsakytos žmogžudystės stiliumi.

A. Babčenka buvo rastas kraujuojantis ir mirė greitosios pagalbos automobilyje pakeliui į ligoninę. Policijai apie įvykį pranešė žurnalisto žmona.

Rusų rašytojui, žurnalistui ir opozicionieriui A. Babčenkai buvo tris kartus šauta į nugarą.

Nusikaltimas įvykdytas mažiau nei mėnuo po prezidento Vladimiro Putino inauguracijos ketvirtai kadencijai Kremliuje, Rusijai rengiantis kitą mėnesį prasidėsiančiam pasaulio futbolo čempionatui.

A. Babčenkos nužudymas priminė kito garsaus Kremliaus kritiko, politiko Boriso Nemcovo nužudymą. Pastarasis buvo nušautas netoli Kremliaus 2015 metų vasarį.

10-ajame praėjusio amžiaus ir 1-ajame šio amžiaus dešimtmečiuose A. Babčenka kariavo dviejose Rusijos kampanijose Čečėnijoje, o vėliau tapo karo korespondentu ir rašytoju. Jis ne kartą sakė sulaukęs grasinimų mirtimi.

A. Babčenka rašydavo virtinei žiniasklaidos priemonių, įskaitant svarbų opozicijos laikraštį „Novaja gazeta“, taip pat rašė tinklaraštį. Jis kaltino Rusijos valdžią žudant Kremliaus kritikus ir kurstant karus Ukrainoje, Sirijoje ir kitur.

A. Babčenkos nužudymas trečiadienį išprovokavo liberalių rusų užuojautos žinučių srautą. Rusijos liberalai teigia neabejojantys, kad jis buvo nužudytas dėl savo profesinės veiklos.

„Arkaša kasdien tiesmukai kalbėdavo tokia įžūlia maniera, kad net jam artimi žmonės kartais pasijusdavo nesmagiai“, – rašė „Novaja gazeta“ žurnalistas Pavelas Kanyginas, pavadindamas draugą jo pravarde.

„Tai teroro ataka prieš žurnalistų bendruomenę Rusijoje ir Ukrainoje. Žudikai atakavo mus visus, pasirinkdami nuoširdžiausią, triukšmingiausią ir drąsiausią, visuomenei žinomą žmogų“, – pridūrė P. Kanyginas.

Kita „Novaja gazeta“ reporterė, gėjų teisių aktyvistė Jelena Kostiučenko „Facebook“ parašė: „Sup... mėsmalė.“

„Jis nevyniodavo žodžių į vatą“, – redaktoriaus skiltyje rašė laikraštis, netekęs jau ne vieno žurnalisto, įskaitant Aną Politkovskają, 2006 metais nušautą savo namų Maskvoje laiptinėje.

„Toksiška tėvynė“

„Toksiška tėvynė toliau žudo, nuodija pasaulį jau už savo sienų“, – rašė Maskvos Aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojas Sergejus Medvedevas.

Pasak garsios rusų reporterės Natalijos Gevorkian, kuri dabar gyvena Prancūzijoje, situacija darosi tokia bloga, kad Europos Sąjunga ir Jungtinės Valstijos turėtų padėti apsaugoti žmones, bėgančius nuo persekiojimo Rusijoje ir sulaukiančius grasinimų mirtimi.

A. Babčenka yra antras per mažiau nei dvejus metus Kijeve nužudytas Kremliaus kritikas iš Rusijos.

2016 metais miesto centre iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis sprogo Rusijos ir Baltarusijos pilietybes turėjusio Pavelo Šeremeto automobilis. Ukrainos policija įtaria, kad jo nužudymas buvo susijęs su jo darbu.

A. Babčenka iš Rusijos išvyko 2017 metų vasarį ir iš pradžių gyveno Čekijoje, paskui – Izraelyje, o galiausiai apsigyveno Kijeve.

Pastaruosius vienerius metus jis vedė Krymo totoriams skirtos televizijos ATR laidą.

Trečiadienį Rusijoje ir Ukrainoje planuojamos akcijos nužudyto žurnalisto atminimui pagerbti.