Kaip informuoja theguardian.com, Japonijos vyriausybei artimas šaltinis neseniai sulygino prastėjantį saugumo klausimą Rytų Azijoje su ketvirtu praėjusio amžiaus dešimtmečiu Europoje, kai stiprėjo fašizmas.

„Šioje pasaulio dalyje įtampa darosi vis stipresnė, – sakė pareigūnas. – Saugumo padėtis labai prasta. Perkami didžiuliai ginklų kiekiai iš Rusijos, JAV ir Europos. Nuo 1989 m. Kinijos gynybai kasmet išleidžiama dvigubai daugiau lėšų. Jie (Pekinas) nėra atsakingi partneriai. JAV įtaka regione silpsta.“

Nesantaika tarp Japonijos ir Kinijos siekia 1931 m. įsiveržimą į Mandžiūriją. Po 1945 m. pralaimėjimo ir pacifistinės konstitucijos priėmimo Japonija saugumo srityje tapo visiškai priklausoma nuo JAV. Dalies analitikų nuomone, Tokijui naudinga eskaluoti Kinijos keliamą grėsmę, bet ir objektyviai grėsmė reali ir kasdien kelia vis didesnė nerimą.

Neįtikėtinai spartus Kinijos ekonomikos augimas pastaraisiais dešimtmečiais nustūmė Japoniją į antrą vietą, o dėl Pekino politinės, diplomatinės ir karinės galios regione kaip niekada anksčiau skamba pavojaus varpai.

Dabar ambasadų kokteilių vakarėliuose kalbama ne kaip pažaboti Kiniją, o kaip ją apmalšinti.

Dar kelios dienos prieš japonų pareigūno pasisakymą Kinija paskelbė naują oro gynybos zoną prie Senkaku salų Rytų Kinijos jūroje, kurias valdo Japonija. Vėliau kilus konfliktui Japonija, JAV ir Pietų Korėja atvirai smerkdamos Pekiną nusiuntė į regioną savo naikintuvus.
Vėliau JAV viceprezidentui Joe Bidenui nepavyko užglaistyti šio incidento.

Niekas bent jau kol kas atvirai nekalba apie Trečią pasaulinį karą, tačiau vis aiškiau suvokiama, kad didėja grėsmė kilti konfliktui dėl salų, jūrų kelių ir oro erdvę už istorinių Kinijos sienų, į kurias Pekinas vis garsiau reiškia teises su vis didėjančiu kariniu pajėgumu.

Regione stingant saugumo organizacijos, nesant tiesioginės tarpvalstybinės telefono linijos tarp Pekino ir Tokijo ir nuolat jaučiant grėsmę dėl Kinijos remiamos Šiaurės Korėjos branduolinės politikos dabartinė padėtis darosi dar pavojingesnė.

Kaip ir visų imperijų praeityje, Kinijos galia didėja, ji paveiktų artimiausias kaimynes, o laikui bėgant – ir geografinius regionus ir netgi visus žemynus. Galutinis Kinijos tikslas – Ramiojo vandenyno baseinas, tiesa, pirmiausia reikėtų išstumti galingiausią pasaulio karinę valstybę – JAV.

Varžybos truks daugelį metų, bet jos prasideda ir netgi pašnibždomis imama kalbėti apie karą.

Šiuo metu nuo trijų vyrų priklauso, kaip viskas klostysis. Pirmiausia – nuo Kinijos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir šalies prezidento Si Dzinpingo, kuris pernai kovą perėmė valdžią iš Hu Dzintao.

Si Dzinpingas pakeitė politikos kursą ir ėmė skanduoti nacionalistinę žinią apie pasididžiavimą savo šalimi ir įrodinėti Kinijos teises tarptautinėje scenoje.

Savo požiūrį apie Kinijos svajonę Si Dzinpingas išreiškė jau savo inauguracinėje kalboje, kuri akivaizdžiai buvo siekis pateikti alternatyvą vadinamajai amerikietiškajai svajonei. Jis pareiškė norintis sukurti „atviresnį ir patrauklesnį komunizmą, kad žmonės džiaugtųsi esantys kinai“.

Neseniai vykusiame Komunistų partijos plenume Si Dzinpingas sėkmingai prastūmė ambicingą reformų programą ir sustiprino savo galią.

„Po plenumo Si Dzinpingas tapo galingiausiu Kinijos lyderiu po Deng Siaopingo, – teigė analitikas Williamas Pesekas. – Si gali ypatingai norėti rizikuoti ir dabar pat konfrontuoti su Japonija, kad nukreiptų oponentų ir eilinių kinų, kurie piktinasi didėjančią tarša, pajamų netolygumu ir korupcija, dėmesį nuo savo pasiūlytų reformų. Niekas geriau nesuvienys 1,3 mlrd. kinų, nei neapykanta Japonijai.“

Si Dzinpingo atėjimas į valdžią sutapo su panašaus individu atsiradimu Japonijos valdžioje – premjeru Šinzo Abe, kuris pradėjo eiti pareigas beveik tuo pat metu ir skelbia, kad reikia imtis priemonių prieš Kiniją. Jis dažnai priverčia sąjungininkus – JAV ir 10 Pietryčių Azijos tautų asociacijos narių krūptelėti iš nerimo.

Williamas Pesekas
Si gali ypatingai norėti rizikuoti ir dabar pat konfrontuoti su Japonija, kad nukreiptų oponentų ir eilinių kinų, kurie piktinasi didėjančią tarša, pajamų netolygumu ir korupcija, dėmesį nuo savo pasiūlytų reformų. Niekas geriau nesuvienys 1,3 mlrd. kinų, nei neapykanta Japonijai.

Aršus nacionalistas Š. Abė tvirtina, kad Japonijai seniai laikas pamiršti pacifistinius įstatymus, suvokti grėsmes šalies saugumui ir drąsiai imti ginti savo interesus ir vertybes.

Jis padidino išlaidas saugumui, sukūrė naują Nacionalinio saugumo tarybą, sustiprino bendravimą su Filipinais (kurie turi ginčų dėl teritorijos su Kinija) ir planuoja pirkti naujų modernių ginklų iš JAV.

„Japonija grįžta“, – pareiškė jis pernai lankydamasis Vašingtone. Dėl šios ir kitų priežasčių Si Dzinpingas bei Pietų Korėjos prezidentė atsisakė su juo susitikti.

Žiniasklaidoje Japonijos ministras pirmininkas vadinamas revizionistu ir militaristu. Dėl tokios situacijos stiprėja įtampa ir dėl naujos Kinijos oro gynybos zonos.

Trečias svarbiausias žaidėjas – JAV prezidentas Barackas Obama turi daugiau ginklų, lėktuvų ir laivų, nei pirmieji du kartu sudėjus. Kaip ir visas pasaulis, JAV administracija supranta, kad karas Rytų Azijoje būtų pražūtingas, turėtų padarinių tarptautinei prekybai, finansams ir Amerikos skolai.

Tačiau turėdamas omenyje, kad JAV įtaka regione silpsta ir kad nuo menkiausios kibirkšties gali įsiplieksti liepsna, B. Obama pakeitė poziciją.

Jo vadinamasis posūkis į Aziją – užsienio politikos šia kryptimi sustiprinimas nukreiptas prieš Kinijos ambicijas į Ramiojo vandenyno regioną ir kitas nerimą keliančias ambicijas.

Apžvalgininkai svarsto, ar rimtai B. Obama vertina Kinijos keliamą grėsmę ir ar tikrai JAV gins Japoniją, jei, pavyzdžiui, ginčas dėl Senkaku salų peraugs į karą. Veikiausiai atsakymo bus sulaukta 2014-aisiais.