Vis dėlto Maskva ir, konkrečiai, V. Putino šalininkai entuziazmą demonstravo vangiai, o šalies propagandistai kaip įmanydami mėgino balansuoti ant siauros ribos: viena vertus, pasinaudoti proga pašiepti JAV, bet, kita vertus, perdėm nespekuliuoti įvykiais, galinčiais pakišti žmonėms mintį apie panašius scenarijus, portale „Politico“ toliau dėsto L. Rogozinas.
Nemenka dozė piktdžiugos, žinoma, prasismelkė. „Amerikos demokratija šlubuoja abiem kojomis“, – savo „Facebook“ paskyroje parašė Konstantinas Kosačiovas, svarbi figūra Rusijos parlamento aukštuosiuose rūmuose, Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas. Jungtinės Valstijos, anot jo, nebepajėgios judėti numatytu kursu, todėl negali būti pavyzdžiu kitiems.
Situacija buvo palyginta ir su 2014-ųjų revoliucija Ukrainoje, lėmusia tuometinio prezidento Viktoro Janukovičiaus nušalinimą ir paskatinusia V. Putiną aneksuoti Krymą. Priminęs, kaip tuometinė JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Europos ir Eurazijos reikalams Victoria Nuland dalijo sausainius Kijevo centre susirinkusiems protestuotojams, K. Kosačiovas retoriškai klausė, ką gi amerikiečiai pasakytų apie užsienio šalių diplomatus, jeigu jie elgtųsi taip pat su D. Trumpo rėmėjais, susirinkusiais prie Kapitolijaus.
Ar jie taip pat sakytų, kad žmonės visada teisūs? O galbūt šauktų: „Šalin uzurpatorius“?
Tikslinė tokių samprotavimų auditorija, savaime suprantama, – Rusijos piliečiai. Jiems siekiama įrodyti, kad JAV politinėms struktūroms, palaikiusioms Euromaidaną 2014-aisiais, galioja dvigubi standartai. Kaipgi kitaip, esą, paaiškinti radikaliai nusiteikusių kraštutinių dešiniųjų ignoravimą tada ir JAV prezidento rinkimų rezultatus užginčyti siekusių D. Trumpo šalininkų išvadinimą nusikaltėliais bei teroristais dabar?
Šios propagandiniais tikslais Kremliaus brėžiamos paralelės tarp nepavykusio D. Trumpo rėmėjų maišto ir Ukrainos revoliucijos neturi jokio pagrindo, rašo L. Rogozinas.
Tai tėra bandymas įteigti mintį, kad Euromaidanas buvo ne kas kita kaip JAV remiamas fašistinis perversmas, todėl Rusijos įsikišimas – visiškai pateisinamas.
Visgi nepaisant malonumo, kurį Kremlius patyrė stebėdamas, kas dėjosi JAV, riaušių Vašingtone vaizdas turėjo panėšėti į klaikų košmarą, kurio grėsmė nėra nereali.
Niekam ne paslaptis, kad V. Putinas paniškai bijo ko nors panašaus į spalvotąją revoliuciją – kaip tik tokią, kuri įvyko Ukrainoje. Ta paranoja – pagrindinė Rusijos vadovo varomoji jėga, lemianti jo sprendimus tiek užsienio, tiek ir vidaus politikoje.
Vašingtono įvykiai V. Putinui turėjo tapti įrodymu, kad partiją arba politinį lyderį remiantys kraštutiniai dešinieji gali įsiaudrinti ir sukelti suirutę.
Per pastaruosius du dešimtmečius V. Putinas pasistengė įsiteikti ultranacionalistinėms grupėms ir jų lyderiams, o tam tikrus šiuolaikinės kraštutinių dešiniųjų ideologijos aspektus, įskaitant tradicines krikščioniškas vertybes propaguojančią retoriką ir LGBTQ priešišką poziciją, įtraukė į savo platformą. Taip jis tikėjosi įgyti tų jėgų palaikymą, tiktai palaikymas, kurio sulaukė, niekada nebuvo pakankamai stiprus.
Nemenkas skaičius įtakingų ultradešiniųjų prisijungė prie 2011-aisiais ir 2012-aisaisi Bolotnajos aikštėje vykusių priešvyriausybinių protestų. Revoliucija Ukrainoje dar labiau sustiprino V. Putino nuogąstavimus: jis gavo įsitikinti, kad kraštutiniai dešinieji gali suformuoti ypač veiksmingus dalinius.
Vėliau įvyko didelio masto susidorojimas ir įtakingi Rusijos ultradešinieji buvo suimti arba priversti trauktis į Ukrainą ir prisijungti prie nacionalistinių savanorių dalinių, tokių kaip Azovo batalionas.
Visgi net ir į tuos, kurie palaikė V. Putiną ir prisijungė prie Rusijos remiamų pajėgų Donbase, buvo žvelgiama įtariai, mat buvo žinoma, kad Kremliaus ir kraštutinių dešiniųjų sąjunga priklauso nuo begalės aplinkybių ir tikrai nėra nesuardoma. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad Igoris Girkinas, Rytų Ukrainoje separatistams vadovavęs veikėjas iš Rusijos, 2017-aisiais per vieną interviu V. Putiną pavadino amerikiečių kekše.
Reaguodamas į praeitos savaitės įvykius Vašingtone, dešiniajam sparnui atstovaujantis Dmitrijus Olšanskis – dar vienas užkietėjęs V. Putino karo su Ukraina rėmėjas – išsakė mintį, kad į Kapitolijų įsiveržę „raguoti veidus išsidažę žmonės“ gynė pagrindines Vakarų vertybes nuo sovietų kalifato, o Kremliaus piktdžiuga, anot jo, buvo pernelyg skubota, nes Rusija pati neapdrausta nuo panašių dalykų.
Persekiojimo nepabūgę ir iš Rusijos emigravę ultranacionalistai bei neonacizmo propaguotojai dar atviriau reiškė prielankumą amerikiečių ekstremistams.
„Fašingtonas užimtas“, – konstatavo neonacių platformą „Wotanjugend“ leidžiantys pabėgėliai iš Rusijos, dabar besibazuojantys Ukrainoje.
Kad ir kaip būtų, JAV nėra vienintelė valstybė, susidūrusi su ūmiu kraštutinių dešiniųjų jėgų suaktyvėjimu, keliančiu grėsmę politiniam stabilumui ir galinčiu privesti prie ginkluoto konflikto. Lygiai kaip D. Trumpas, V. Putinas stengėsi numaldyti ekstremistų pyktį siekdamas palankumo sau, tačiau, lygiai kaip D. Trumpas, jis vargiai gali kontroliuoti tą grėsmę, kurią pats padidino, apibendrina L. Ragozinas.