Nusikaltėliai-didvyriai ir Kremliaus planas
„Netoli Sankt Peterburgo palaidojo „Vagner“ kovotoją. Teisėjai jį atsimena dėl vairavimo neblaiviam ir sukčiavimo.“ „PKB „Vagner“ užverbuotų Tomsko gyventojų žmonos skundėsi dėl komunikacijos trūkumo.“ „Krauju užsitarnavo malonę: kaip vakarykščiai nusikaltėliai PKB „Vagner“ tampa specialiosios operacijos didvyriais.“
Tai greitomis atliktos paieškos internete rezultatas. Kiekvieną dieną „Google“ pateikia vis naujos medžiagos apie rusų samdinius, kariaujančius ir žūstančius Ukrainoje. Tai, apie ką dar prieš metus pasakojo tik žurnalistai tyrėjai, šiandien yra kasdieniškas reiškinys.
Štai ir respektabilusis „Kommersant“ apie Igorio Girkino ir Jevgenijaus Prigožino kivirčą rašo tokiu pačiu tonu, kokiu anksčiau nušviesdavo Maskvoje įvykusius vakarėlius.
JAV valdžiai PKB „Vagner“ – tarptautinė nusikalstama organizacija. Rusams PKB „Vagner“ veikla virsta kasdienės tikrovės dalimi. Kaip ir karas su Ukraina. Geografė-ekonomistė, Rusijos regionų specialistė Natalija Zubarevič mano, kad daugelio rusų sutikimą eiti kariauti – savanoriškai ir už pinigus – paaiškinti lengva: „Žmonės skursta. 12 proc. gyventojų pajamos yra mažesnės nei labai kuklus Rusijos pragyvenimo minimumas. Dar 13 proc. – vos didesnės. Tie pinigai, kuriuos jiems žadėjo, atrodo fantastiški. Žmones spaudžia paskolos, jie gyvena nuo algos iki algos. Be to, žmogiškasis kapitalas Rusijos periferijoje, deja, yra gerokai prastesnis dėl milžiniško pajamų ir gyvenimo būdo skirtumo. Ir požiūris į mirtį ten yra kitoks: Dievas davė, Dievas atėmė.“
Anot N. Zubarevič, esant tokioms sąlygoms „dosnios išmokos už žuvusiuosius ir sužeistuosius nuramina šeimas. Didžiulės lengvatos jų vaikams stojant į aukštąsias mokyklas – irgi pranašumas. Ir žmonėms sako, kad jų vaikai žuvo už tėvynę. Kol kas visa tai kartu ženklią gyventojų dalį veikia kaip anestetikai.“
Įprastą skurdą, nusikalstamumą ir dėl jo atsirandantį įprastą amoralumą, būdingą reikšmingai daliai rusų, ypač gyvenančių provincijoje, Kremlius naudoja problemoms fronte spręsti.
K. Egertas neabejoja, kad V. Putino aplinkoje ciniškai tikimasi tokiu būdu ne tik remti kariuomenę, bet ir „išvalyti“ šalį nuo kriminalinio elemento.
Bet šiuo atžvilgiu V. Putinas ir jam artimi asmenys smarkiai klysta. Tiksliau jau suklydo. Ir šios klaidos kaina gali pasirodyti pernelyg aukšta – taip pat ir dabartinam režimui.
Buča Rusijoje?
Visi tie vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas besižegnojantis J. Prigožinas, dedantis rožes ant „sėkmės karių“ iš Prokopjevsko, Uchtos, Magnitorsko kapų, veržlūs karo korespondentų-propagandistų reportažai, dainuojantys „vyrukai“, praėję kelią nuo plėšiko iki didvyrio, reportažai apie „baltas ladas“ ir osanas, kurias religinių apeigų metu „Vagner“ samdiniams gieda patriotiniai „telekunigai“, metodiškai griauna tai, ką bandė išsaugoti ir imperatoriai, ir generaliniai sekretoriai, ir Michailas Gorbačiovas su Borisu Jelcinu, ir netgi V. Putinas savo valdymo laikotarpio pradžioje – valstybės monopoliją ginkluotos prievartos srityje, suvokimą, kad ginkluotas žmogus yra arba kareivis, arba policininkas ar FSB darbuotojas, arba medžiotojas.
Šlepetes avinčio ir automatu ginkluoto vyro įvaizdis atsirado dar 2014 m. – „Donbaso nereguliariojoje kariuomenėje“. Bet šiandien žudymo už pinigus kaip patriotinės veiklos heroizavimas įgavo tokį mastą, kad gilūs socialiniai padariniai tampa neišvengiami.
Pirma, ginklų srautas į Rusiją iš Ukrainos frontų ir jų paplitimas visoje šalyje bus nepalyginamai didesnis nei po karų Afganistane ir Čečėnijoje.
Antra, dabar žmonių akyse bet kuris asmuo, kuris yra ginkluotas, turi tam teisę – juk pati valstybė suteikia indulgenciją netgi prievartautojams ir žudikams, kad tik kariautų.
Trečia, valstybė parodė savo silpnąją vietą. Juk jeigu ji kreipiasi pagalbos ne į savo armiją, o į bet kurį pilietį, netgi su kriminaline praeitimi, kieno pusėje galia – piliečio ar valstybės? O jeigu jau taip, tai kodėl teisės spręsti problemas ginklu negali turėti koks nors Ivanas Semionovičius Petrovas iš Čeliabinsko ar Maskvos Čertanovo rajono, kuris net kalėjime nėra sėdėjęs?
Yra dar vienas svarbus ir baisus dalykas. Bučoje, Irpinėje, Mariupolyje visas pasaulis sužinojo, kokius nusikaltimus pajėgia daryti dalis Rusijos visuomenės. Juk tie, kurie žudė, prievartavo ir plėšė, yra dalis tos nuolatos skurdžios, kriminalinės Rusijos iškrypusia morale, apie kurią kalbėjo N. Zubarevič. Jeigu atsiras galimybė, daugelis tų žmonių taip pat elgsis su savo kaimynais Rusijoje.
Tam turi susidaryti tinkamos sąlygos: arba visiška anarchija žlugus dabartinei valdžiai, arba atvirkščiai – sugriežtėjęs režimas dėl smarkaus ekonominio nuosmukio.
Abiem atvejais Bučos, Bachmuto ir Soledaro „veteranai“ greitai atsiras reikiamoje vietoje – plėšiamoje parduotuvėje, degančios policijos nuovados ginklų skyriuje ar prie kaimyno garažo.
„Aš fronte kraują liejau! Nagi, duokš raktus!“ – suriaumos kaimynui, sėsdami į jo KIA. Aišku, jeigu kaimynas nepateiks savo greitašaudžio argumento.
Konstantinas Egertas – rusų žurnalistas, savaitinis DW skiltininkas, veda DW interviu projektą „vTRENDde“. Konstantino Egerto paskyros feisbuke ir „Telegram“.
