aA
„Oxford University Press” leidykla išleido austrų mokslininkės Elisabeth Schimpfossl knygą „Turtingi rusai: nuo oligarchų iki buržuazijos“. Tyrėja aštuonerius metus susitikdavo su pačiais turtingiausiais ir įtakingiausiais Rusijos žmonėmis ir klausinėjo apie jų vertybes, gyvenimo būdą bei vaikystę. Rusijos BBC domėjosi, kokie buvo autorės darbo ypatumai ir kokias išvadas apie Rusijos elitą jai pavyko padaryti.
© Vida Press

Kai kurie respondentai tyrimo autorės paprašė neskelbti jų pavardžių. Tarp tų, kurių pavardes galima minėti, yra verslininkas Borisas Mincas, verslo grupės „Summa“ įkūrėjas Zijavudinas Magomedovas, kuris šiuo metu yra suimtas, bendrovės „Bimm-Bill-Dann“ steigėjas Davidas Jakobašvilis, vienas iš kompanijos „Yandex“ įkūrėjų Ilja Segalovičius, miręs 2013-aisiais, generalinis Rusijos televizijos „Pirmojo kanalo“ direktorius Konstantinas Ernstas ir generalinis propagandinės agentūros „Russia Today“ direktorius Dmitrijus Kiseliovas.

– Šiai knygai parašyti prireikė interviu su 80 žmonių. Kas tie žmonės?

– Visų pirma – turtingi žmonės, jų žmonos ir vaikai. Pagrindinis kriterijus buvo pinigai. Visi šie žmonės įeina į 0,1 proc. pačių turtingiausių šalies gyventojų, dauguma jų patektų ir į 0,01 proc., o kai kurie – ir į 0,0001 proc. Tačiau pinigai nebuvo vienintelis kriterijus. Buvo svarbu, kad respondentai disponuotų ištekliais, kurie jiems padeda neiškristi iš šio sluoksnio, todėl politikas ar aukštas pareigas užimantis žmogus, valdantis žiniasklaidos priemonę, gali būti ne mažiau „aprūpintas“, jo statusas taip pat gali būti stabilus.

Konstantinas Ernstas, Vladimiras Putinas
Konstantinas Ernstas, Vladimiras Putinas
© Sputnik / Scanpix

– Žmonės, kurie sutiko su jumis kalbėtis – kas nulėmė tokį jų sprendimą? Visiškai neaišku, kokia jiems iš viso to nauda.

– Tam yra įvairių priežasčių. Pačioje pradžioje, kai atlikau pirmąjį tyrimą, prašiau savo pažįstamų suorganizuoti susitikimą su kažkuo, ir labai dažnai būdavo taip, kad žmonės jausdavosi įsipareigoję tiems, kas jų paprašė, su manimi pasišnekėti.

Bet buvo ir kitų motyvų. Pavyzdžiui, „Yandex“ įkūrėjas Ilja Segalovičius. Aš jam parašiau žinutę „Facebook“, ir jis sutiko pasikalbėti su sąlyga, kad mūsų pokalbis neatsidurs žiniasklaidoje, o interviu bus panaudotas tik moksliniams tikslams. Tai rodo gilią ir tam tikra prasme sovietinio pobūdžio pagarbą viskam, kas susiję su mokslininkais ir mokslinio pažinimo plėtimu.

Kai kurie įsivaizdavo beveik teikiantys labdarą: „Kadangi aš toks didis, turiu pasauliui kažką duoti“. Man pasirodė, kad filantropai remiasi idėja, jog jie yra moraliniai lyderiai, todėl duoti interviu jiems yra visuomeninio darbo dalis. Galiausiai, ko gero, ne taip jau ir dažnai į juos kreipiasi kitų šalių mokslininkai.

– Su kuo bendrauti buvo sunkiausia?

– Su D. Jakobašviliu. Jis buvo labai prastos nuotaikos. Buvo itin karšta vasaros diena. Greičiausiai jis buvo labai pavargęs. Į kiekvieną klausimą D. Jakobašvilis atsakydavo trumpai ar išvis vienu žodžiu: „taip“, „ne“, „nežinau“, „niekada apie tai negalvojau“, o paskui nutildavo. Jis šiek tiek pagyvėjo tik pasakodamas apie savo motociklą. Bet iš esmės šis interviu buvo tikra nesėkmė, aš visiškai nesuvaldžiau situacijos. Tačiau įspūdis, kurį susidariau apie šį žmogų, pasirodė esąs neteisingas.

Po kelerių metų aš pamačiau D. Jakobašvilį Sankt Peterburgo ekonomikos forume. Priėjau prie jo, o jis elgėsi taip maloniai! Ko gero, praėjusį kartą jam tiesiog buvo labai bloga diena. Vėliau jam nusiunčiau citatas, kad patvirtintų jų publikavimą, ir mes ganėtinai ilgai kalbėjomės telefonu. Buvo labai miela. Kalba kažkodėl pakrypo apie jo ūsus, aš aiškinau, kaip atrodo meksikiečio ūsai, kad tokį apibūdinimą vakariečiui lengviau suprasti, o jis labai įsilinksmino ir ilgai klausinėjo: „Kaip tai? Kodėl meksikiečio? Kodėl ne gruzino?“.

Kitą kartą susidūriau su homofobu, žinoma, jis nebuvo vienintelis toks. Šis verslininkas ilgai aiškino, kad homoseksualumas yra liga, pasakojo, kaip galima šios „ligos“ išvengti. Jis taip pat sakė, jog moterys gali dirbti ir daryti karjerą, tačiau vis vien privalo turėti šeimą, nes kitu atveju, žvelgiant iš biologinės pozicijos, mūsų energija nesiplėtos, ar kažkas panašaus.

Kitas verslininkas pasakojo, kad jei moteris iki 30 metų nesukūrė sėkmingos šeimos, ji nėra pilnavertis žmogus. Buvo juokinga, nepatogu ir tuo pačiu išties apmaudu: akivaizdu, kad patenku į būtent į šią nepilnaverčių žmonių kategoriją. Vėliau jis kalbėjo apie tai, kad mergaites reikia auklėti kitaip nei berniukus, nes jei mergaitė taps asmenybe, jai bus per sunku paklusti vyrui. Buvo neaišku, ar jis nori mane išprovokuoti, ar išties taip mano.

Buvau visiškai tam nepasirengusi. Interviu pabaigiau per anksti, nes jau nebegalėjau to tverti. Stovėjau gatvėje ir galvojau: „Kokia gi tu kvaiša, Liza, juk tai įdomi medžiaga, nors žmogus tau ir atgrasus...“

Dmitrijus Kiseliovas
Dmitrijus Kiseliovas
© Sputnik / Scanpix

– Kaip suprantu, jums pakankamai dažnai tenka klausytis panašių dalykų.

– Tai nebuvo mano tyrimo tikslas, todėl ne visuomet pokalbis pakrypdavo tokia linkme. Bet, žinoma, nesąmoningai tokias temas paliesdavome. Kitas verslininkas skundėsi, kad jo žmona pernelyg daug dirba ir vaikams skiria per mažai dėmesio. Jiems buvo 13 ir 16 metų, vadinasi, mama neprivalo nuolat būti šalia. Aš truputį išsiblaškiau, ir staiga verslininkas sako: „Suprantate, aš seksistas“. Nusijuokiau, o jis pažvelgė į mane ir suglumęs tarė: „Aiškinu: seksistas nėra žmogus, kuriam patinka seksas“.

Dar prieš penkias minutes jis vadino save agnostiku, o dabar kalbėjo, kad jei Dievas būtų norėjęs, jog moterys ir vyrai būtų vienodi, tai tokius juos ir būtų sukūręs: „Jeigu sukūrė juos skirtingus, vadinasi, turėjo tam priežastį“.

Ir vėl nesupratau, ar tai buvo provokacija. Skirtingai nei kiti žmonės, kurie man pasirodė ne itin malonūs, šis verslininkas mane nustebino. Jis užaugo Maskvos inteligentų šeimoje, nuolat tą pabrėžė. Jo aplinkoje gausu rašytojų, poetų, dailininkų ir muzikantų, kurie šį verslininką gerbia. Jis pats rašo knygas, beje, vertingas, ir tuo pačiu nesidrovi kalbėti tokių, kaip čia pasakius, ne itin protingų dalykų.

– Atsivertus knygą apie turtingus rusus, į galvą pirmiausia šauna mintis: „Dabar pasipils pasakojimai apie gražų savo jėgomis sėkmę pažabojusių verslininkų gyvenimą“. Tačiau jūs parengėte kažkokį šaltakraujišką turtingų žmonių psichologinių kompleksų tyrimą.

– Tikrai? Tai įdomi įžvalga, skamba ganėtinai neigiamai. Maniau, kad mano išvada jiems glosto savimeilę: kad jie išsiugdė subtilų skonį, visai kitaip nušvietė savo šeimos istoriją, tapo aktyviais filantropais. Visa tai – naujojo buržuazinio identiteto dalis.

Borisas Mintsas
Borisas Mintsas
© Sputnik / Scanpix

– Visgi susidaro įspūdis, kad daugeliui jūsų respondentų buvo labai svarbu, jog apie juos galvotų geriau, nei yra iš tiesų.

– Be abejonės. Tačiau man pasirodė, kad jie iš tiesų yra labai geros nuomonės apie save. Nemanau, jog jie kažkaip sąmoningai pagražindavo savo pasakojimus. Dar daugiau, gali būti, kad tie, kam iš tiesų nerūpi, ką galvoja kiti, tiesiog iš viso su manimi nesusitiko ir nekalbėjo. Tam tikra prasme tai yra tyrimo trūkumas.

– Sprendžiant iš knygos, jus ypač domino žmonių kilmės klausimas. Kodėl?

– Kaip ir mano minėto verslininko atveju, daugelis pasakojo, kad jų motinos pusė kilminga, o iš tėvo pusės – vien paprasti valstiečiai. Labai daug respondentų aiškino kilę iš inteligentų aplinkos. Tie žmonės puikiai supranta, kad jiems ir jų įvaizdžiui būtina susikurti kažkokios ypatingos praeities vaizdą.

Kai kurie bando tirti savo šeimos istoriją ir ją viešinti, ypač jei kažkas šeimoje sovietmečiu patyrė teisių apribojimų ar išgyveno represijas. Šios šeimos istorijos detalių paieškos susijusios ne tik su troškimu iškelti kažkokius elementus, susijusius su sovietiniu laikotarpiu. Tai veikiau pripažinimas, kad praeities atkūrimas yra dabarties kūrimo proceso dalis.

Britų istorikė Catriona Kelly rašė, kad atmintis priklauso nuo to, kokie yra žmogaus praeities lūkesčiai, ir nuo to, kas dabar madinga. Tarp turtingų posovietinės Rusijos žmonių buvo madinga ieškoti privilegijuotų giminaičių, pageidautina, kad jie būtų mėlyno kraujo. Dabar mados kiek pasikeitė – pageidaujama kilmė iš sovietinės inteligentijos.

– Jūs knygoje rašote, kad daugeliui turtingų žmonių itin svarbu pabrėžti savo paprastumą ir skatinti mitą apie tai, jog jie patys sukūrė savo sėkmę. Kodėl taip yra?

– Visų pirma, tai nedaug skiriasi nuo vakarietiškojo diskurso. Rusijoje tokių nuo nulio pradėjusių verslininkų bus šimtas procentų, jei žiūrėsime tik į tai, kiek kapitalo buvo šeimoje ir kiek kapitalo turėjo ta pirmoji karta – turtingieji. Juk Sovietų Sąjungoje privataus kapitalo paprasčiausiai nebuvo. Tačiau man atrodo, kad ne visai teisinga taip sakyti, nes būti nuo nulio pradėjusiu verslininku ir pačiam susikurti savo sėkmę nerodo kažkokių privalumų.

Vyksta įdomūs dalykai: to paties pokalbio metu žmonės pabrėžia, kad yra kilę iš inteligentų, kad visas žinias, kultūrą ir idėjų kryptį jie perėmė iš tėvų, o paskui staiga tarsi užmiršta savo kilmę ir tvirtina esantys paprasti žmonės.

Zijavudinas Magomedovas
Zijavudinas Magomedovas
© Reuters / Scanpix

Kai kurie pašnekovai, ypač filantropai, aiškino, kad savo vaikams ketina palikti labai mažai savų turtų arba išvis nieko, kad jų nesugadintų, suteiktų jiems tokią pačią galimybę iškilti, kokią turėjo patys. Tai juokinga: juk jūs praturtėjote arba devintajame dešimtmetyje, kai buvo galima greitai prasimanyti pinigų, arba per naftos bumą šio šimtmečio pradžioje! Tikėtis to paties dabar, kai ekonominė, politinė ir socialinė situacija yra visiškai kita, yra kiek arogantiška. Toks požiūris daug pasako apie tai, ką žmogus galvoja apie savo pajėgumus ir aplinkybių įtaką.

Patys vaikai labai aiškiai supranta, kad laikai dabar nėra tokie palankūs. Beje, kai kurie dėl šio dalyko turi kompleksų, jie išgyvena, jog nepajėgs tapti tokiais didžiais kaip jų tėvai.

– Jūs rašote apie „priešingos nuosavybės“, „skurdo prašmatnumo“ atsiradimą – reiškinį, kai turtingi žmonės specialiai ima vilkėti skarmalus ar turguje pirktus daiktus. Kodėl jie taip daro?

– Mano nuomone, tai reakcija į besaikį devintojo dešimtmečio ir šio amžiaus pradžios vartojimą. Žiūrint iš klasikinės sociologijos pozicijų, aukštesnioji klasė įvaldo kažkokį stilių, kurį paskui atkartoja vidurinioji klasė ir viršutinis šios klasės sluoksnis, galiausiai šis stilius pamažu leidžiasi žemyn. Tačiau kai tik vidurinioji ir žemesnioji klasė pritaiko kažkokią idėją, aukštesniajai klasei, kad išsiskirtų, tenka sugalvoti kažką naujo.

– Taip išeina, kad tai yra savotiškas „skurdo prašmatnumo“ žaidimas? Ar viskas rimta?

– Ir viena, ir kita. Jei žmogus savo vietą hierarchijoje demonstruoja apsivilkęs sudriskusius džinsus, ir visiems aišku, kad jis taip daro todėl, kad yra svarbus, tuomet tai yra akivaizdus savo statuso pabrėžimas: „Aš esu pats svarbiausias, neužmirškite“.

Vienas verslininkas, iš kurio ėmiau interviu, Maksimas, man pasakojo, kad jam patinka įsigyti drabužius gatvės turguje. Jis ypač pabrėžė, jog jam tai visiškai nesvarbu. Tačiau verslininkas turi auksinį išmanųjį telefoną, kurį gali paslėpti kišenėse, o derybų metu, jei jo pašnekovas ne visai supranta, koks Maksimas yra svarbus, išsitraukti ir padėti jį ant stalo.

Žmonės nori parodyti savo kuklumą, tačiau neatsisako papildomo komforto. Paprastai žmonės neatsisako brangių malonumų. Tas pats Maksimas man pasakojo, kad apsistoja tik itin geruose viešbučiuose.

Ilja Segalovičius
Ilja Segalovičius
© Sputnik / Scanpix

Pačioje pradžioje, kai žmonės tik pradėjo įgyti pinigų ir galimybę keliauti, jie tuo nuoširdžiai džiaugėsi. Dabar taip nebėra. Pavyzdžiui, D. Jakobašvilis sakė, kad keliauti jam pasidarė nuobodu. Jis nėra vienintelis, kuris apskritai seniai liovėsi keliauti ir nuo viso to pavargo. Kitiems taip pat įdomiau pasižiūrėti gerą dokumentinį filmą, nes tokiu būdu pamatai daugiau. Žinoma, taip tikrai galima pamatyti daugiau, nei visą laiką apsistojant prabangiuose viešbučiuose, saugioje, galima sakyti, dirbtinėje aplinkoje.

Žmonės skundėsi ne tik kelionėmis. Daugeliui akivaizdžiai pabodo verslas, kai kuriems išsivystė savotiška depresija dėl to, kad jie visiškai nebežinojo, kuo užsiimti. Paprastai žmonės, kurie atrado tikslą turintį ir juos prablaškantį užsiėmimą, depresinėmis nuotaikomis nepasižymi. Kažkas iš jų kolekcionuoja meno kūrinius arba vykdo meninius projektus, kiti užsiima labdaringa veikla. Tiesa, mano pastebėjimai leidžia daryti išvadą, kad menas džiugina gerokai labiau nei kilnūs darbai našlaičių labui.

– Knygos įžangoje jūs užduodate sau klausimą: „Koks apskritai yra vidutinis turtingas rusas?“. Ar radote į jį atsakymą?

– Ne. Tačiau man atrodo, kad egzistuoja tam tikri bendri bruožai, kurie juos išskiria iš kitų, visai nesvarbu, ar jie palaiko Vladimiro Putino vykdomą politiką, ar yra opozicijoje. Jie puikiai supranta, kokiai klasei priklauso. Šie rusai žino, kuo yra ypatingi, jie jaučiasi pranašesni už kitus ir pasižymi tam tikru atsakomybės jausmu. Visi jie taip pat labai palaiko rusišką kultūrą, bet tuo pat metu tebėra tikri sovietmečio žmonės – beveik niekas iš jų savęs nelaiko pasaulio piliečiais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Pranckietis – apie tai, dėl ko jam vis dar yra gėda ir drastiška kova su rūkymu (12)

Kada Seimo nariai įsiteisins atostogas? Kokie svarbiausi darbai laukia antroje kadencijos pusėje? Ar...

Apkartusi „svajonių Australija“: tolimą šalį pasiekia jau gerokai papurtę piniginę, bet tai būna dar tikrai ne pabaiga (14)

„Svajonių Australija “ – taip vadinasi tinklapis, kurį atsiverčia dažnas, svajojantis apie...

Baisi nelaimė Mažeikių rajone: aštuonmetis mirė įvykio vietoje (13)

Ketvirtadienį, 14.15 val., Mažeikių r., kelyje Telšiai-Tirkšliai, apie 1 km iki Balėnų kaimo,...

Per Vyriausybės valandą – Skvernelio ir Landsbergio konfliktas: kas turėtų atsiprašyti? (137)

Į konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio raginimą premjerui atsiprašyti protestuojančių...

Iš „Ryto“ direktoriaus posto besitraukiantis Gudelis: konfliktas atvėrė seniai esantį skaudulį (33)

Krepšinio klubas „Rytas“ praneša, kad iš generalinio direktoriaus pareigų traukiasi klubo...

Egzotiškieji persimonai: lietuviai itin pamėgo, tačiau iki šiol neišmoko, kaip valgyti (16)

Atėjus šaltajam sezonui, dažnas gyventojas ieško natūralių vitaminų, stiprinančių imunitetą,...

Galvoja, kad padeda odai, tačiau iš tiesų kenkia: kokią klaidą žiemą daro daugybė moterų

Orams vėstant girdime daugybę raginimų pakeisti ir savo kosmetikos krepšelį. Patariama tepti...

Ramūnas Rudokas - apie žmonas, vaikus ir viltį tapti vyriausiu jaunu tėčiu Lietuvoj (5)

„ Laikykitės ten pokalbiuose“ vieši Ramūnas Rudokas . Laidoje jis paatviravo apie žmonas,...

Pešičiui LKL čempionatas – nerimtas: „Žalgiris“ Lietuvoje neturi konkurencijos, vien tik ruošiasi Eurolygai (4)

„Barcelonos“ komanda ketvirtadienio popietę išskrido į Kauną, kur penktadienį žais Eurolygos...

Šalia verslo centro nenorintys gyventi vilniečiai liko it musę kandę: į jokius pasiūlymus atsižvelgta nebus (71)

Sėlių g. 29 namo gyventojai su nerimu laukia priešais juos esančio sklypo likimo. Šiuo metu ten...