Rusų požiūris į mirtį sovietmečiu: kodėl laidotuvės buvo apleista sfera, o apie mirtiną diagnozę meluodavo iki paskutinės akimirkos

Sergejus Mochovas – rusų socialinis antropologas, sociologijos mokslų daktaras, šiuo metu Liverpulio Johno Mooreso universiteto mokslinis bendradarbis. Jo mokslinių interesų sritys – mirties studijos, mirtis ir mirštamumas, žiniasklaida, biotechnologijos ir nemirtingumas. Jis yra išleidęs knygas „Laidotuvių pramonės gimimas ir mirtis: nuo Viduramžių kapinaičių iki skaitmeninio nemirtingumo“ ir „Mirties istorija. Kaip mes kovojome ir priėmėme“.

– Iš pradžių tyrinėjote laidojimo praktiką Rusijoje, o dabar studijuojate sovietinę onkologiją. Kaip apskritai regite savo kelią?

– Man visada sunku kalbėti apie savo kelią, nes man dar tik 32 metai – savam keliui mažoka. Jei kalbėtume ne apie kelią, o apie kai kuriuos projektus ir temas, tai pačioje pradžioje mane domino dalykai, susiję su atmintimi ir mirusiųjų dalyvavimu šiame procese. Tuomet sekė ilgas laikotarpis, kai buvau užsiėmęs laidotuvių pramone ir ritualinių paslaugų rinka Rusijoje. Tai buvo etnografinis tyrimas, aš dirbau vienoje laidojimo agentūroje ir stebėjau šią sferą iš vidaus. Laidojau žmones ir bandžiau suprasti, kas slypi už viso šio proceso. Vėliau užsiėmiau hospisų etnografija Sibire, kur jau nebe laidojau, o prižiūrėjau mirštančiuosius. O dabar, ačiū Dievui, jau užsiimu projektu, kuriam nereikia tiesioginės praktikos – dirbu su archyvais ir interviu, tyrinėju sovietinės onkologijos temą ir sunkiai sergančių bei mirštančių žmonių vietą šioje sistemoje.

Mano galvoje visos šios temos yra tarpusavyje susijusios, negaliu sakyti, kad per mano mokslinį gyvenimą būtų įvykę kokių nors rimtų posūkių, kad būčiau keitęs sferą ir pan. Mano tyrimų laukas yra viskas, kas susiję su mirtimi ir mirimu.

– Įdomu būtų išgirsti apie sovietinę onkologiją. Tiksliau tariant, kas joje buvo sovietinio? Kokią įtaką sovietinė sistema, ideologija ar kultūrinė praktika darė beviltiškai sergančių žmonių gydymo ar palydėjimo procesui?

– Tai labai platus klausimas. Bandau į jį atsakyti savo knygoje, kurią dabar rašau.

Sovietinė onkologija iš tiesų labai skyrėsi nuo Vakarų onkologijos. Nors „vakarietiška onkologija“ yra labai sąlyginė kategorija; JAV, Anglijoje, Švedijoje ir Prancūzijoje egzistavo skirtingos vėžio gydymo sistemos. Tačiau, kalbant paprastesniais terminais, galima sakyti, kad sovietinė onkologija buvo ypatinga, ir pirmiausia dėl ideologijos įtakos žinių formavimui. Marksistinė ideologija – dialektinis materializmas – dėl vieningos epistemologinės programos leido sovietinei onkologijai gana sparčiai startuoti. Ši programa – tai tam tikras bendras supratimas apie ligų priežastis ir jų gydymo metodus, būdingas visai sovietinei medicinai. Tai gerai žinomas Semaško modelis, prevencinis modelis. Anot jo, liga yra aplinkos poveikio žmogui pasekmė. Jei kalbėsime apie vėžį, tai bus kenksmingų medžiagų, įpročių, gamybos poveikio organizmui problema. Visa sovietinė 1920 – 1930 metų onkologija buvo skirta tik tokių „buitinių nemalonumų“ (kaip rašoma 1925 metų vadovėlyje) prevencijai. Tiesą sakant, tais laikais niekas pasaulyje nemokėjo gydyti vėžio ir, kaip žinome, dar ilgai nemokės. Tačiau sovietinė onkologija išsiskyrė svarbiu aspektu: prevencija buvo įtvirtinta kaip vieninga epistemologinė programa. Jokie kiti ligų paaiškinimai nebuvo svarstomi.