Apie ką šio susitikimo metu kalbėjosi ir dėl ko nesusitarė? Apie tai „Nastojaščeje vremia“ žurnalistai paklausė Baltarusijos strateginių tyrimų instituto analitikės Katerinos Šmatinos ir Rusijos politologo Dmitrijaus Oreškino.
Maskvos palaikymas ne toks užtikrintas ir naudingas
– Pasižiūrėję susitikimo nuotrupas, ką galėtumėte pasakyti: kas pas ką atvažiavo, kas nuo ko priklauso?
Katerina Šmatina: Nekreipiau tiek daug dėmesio į pačią retoriką ir tuos atvirus susitikimų formatus, kurie vyksta tarp Lukašenkos ir Maskvos, nes egzistuoja tam tikras retorinio palaikymo lygmuo – tokios tradicinės sąjunginės Maskvos ir Minsko retorikos formatas. Visgi drįsčiau daryti išvadą, kad ilgalaikėje perspektyvoje Maskvos palaikymas ne toks jau užtikrintas ir naudingas, kaip kad galėtų pasirodyti.
Ir kad Maskva greičiau jau analizuoja visus galimus įvykių Baltarusijoje baigties scenarijus, įskaitant ir paramos Lukašenkai nutraukimą, ir svarsto valdžios perdavimo galimybę, galvoja, kokias kitas politines jėgas galėtų remti.
Dmitrijus Oreškinas: Galiu pasakyti, kad stebina kokių nors pranešimų ir komentarų Rusijos žiniasklaidoje stygius. Tai gali reikšti tik vieną – kad jie nesikalbėjo ir nesusitarė dėl nieko svarbaus. Manau, kad verta paminėti du svarbius punktus. Pirmasis: Lukašenka privalo sudaryti įspūdį, kad ruošiasi susitikimui su protestuojančiais, ką nors paporinti apie Konstitucijos reformą, žengti vieną ar kitą demonstratyvų žingsnį. Ir antras dalykas: tai, žinoma, samprotavimai apie Sąjunginę valstybę, apie kurią pastaruoju metu, bent jau Rusijoje, niekas nebekalba.
Tyla apie Sąjunginę valstybę
– Pasižiūrėjome ištrauką, kur kalbama apie Sąjunginę valstybę, apie ją kalba Rusijos diplomatijos vadovas S. Lavrovas. Lukašenka kalba apie santykių intensyvinimą, o S. Lavrovas – tiesiogiai apie Sąjunginę valstybę. Šio termino Baltarusijos prezidentas taip nė karto ir neištarė, bent jau toje atviroje ištraukoje, kurią mums parodė. Tai svarbu?
D. Oreškinas: Man atrodo, kad čia viskas aišku. Greičiausiai tai labai svarbu, nes Lukašenka labai tvirtai įsikibęs valdžios, dalintis jos su niekuo nenori ir nemoka. Ir ne tai, kad nenori, o būtent nemoka, net ir su vyresniuoju broliu. Kai buvo atsidūręs tikroje duobėje, rimtoje bėdoje, nebuvo pinigų mokėti algas jėgos struktūrų personalui, susimokėti už dujas ir taip toliau, jis šypsojosi Rytams ir tų pinigų gavo.
Paprasčiau kalbant, Putinas neturėjo pasirinkimo, nebuvo kitų variantų. Ir dabar jis tam tikra prasme demonstruoja pasitikėjimą savimi. Pagarbiai, nuolankiai, bet nejusti joks noras vėl grįžti prie „vyresnio ir jaunesnio brolio santykių“ formato.
Man atrodo, kad Lukašenka pradeda jausti, kad situaciją visgi palenks į savo pusę – bent jau jam taip atrodo – ir gana agresyviai reaguoja į Rusijos pareiškimus. Rusijos elgesys, šiuo atveju, labai įdomus klausimas. Nei aš, nei jūs nežinome ir nesužinosime, kaip yra iš tikrųjų, niekas mums nepasakys.
– Ką galėtų reikštų Lukašenkos panaudota frazė „santykių intensyvinimas“?
K. Šmatina: Manau, kad, atsižvelgiant į pastaraisiais mėnesiais pasikeitusią A. Lukašenkos retoriką, įskaitant ir santykiuose su Rusija, kai priešrinkiminės kampanijos metu mesti kaltinimai Maskvai dėl kišimosi į Baltarusijos vidaus reikalus, retorika, skirta broliškoms tautoms, kito. Tik tie žodžiai nelabai ką reiškia. Kitas reikalas, kad Lavrovo vizitas Minske, galima taip sakyti, vienintelis svarbus ir politine prasme reikšmingas aukšto lygio įvykis oficialiajam Minskui Baltarusijos atsitraukimo nuo kolektyvinių Vakarų ir naujų sankcijų, pritaikytų režimui dėl protestų malšinimo, fone. Fone visų tų daugybės tarptautinių susitikimų, kuriuos rengia Sviatlana Cichanouskaja, tad A. Lukašenkos susitikimas su Lavrovu – vienas iš nedaugelio susitikimų, kokių dabartinėmis politinėmis sąlygomis gali sau leisti Baltarusijos prezidentas.
„Maidano siaubas“. Ar Maskva tiki Lukašenka?
– Šiame susitikime Lavrovas pareiškė, kad, esą, Lukašenka pateikė ne vieną iniciatyvą, ir Putinas jomis susidomėjo. Mano galva buvo kalbama apie susitikimą Sočyje. Jūs suprantate, apie ką konkrečiai buvo kalbama tuomet, ir kokios temos galbūt gvildentos šįkart?
D. Oreškinas: Konkrečiai Sočyje buvo kalbama apie pinigus, dujas ir naftą, todėl kad didžioji Aliaksandro Grigorjevičiaus Lukašenkos ekonomikos dalis priklauso nuo iš Rusijos gautų energijos išteklių perdirbimo. Ir tai niekam ne paslaptis. Kadangi ekonomika, kaip ir visų autoritarinių režimų, ne itin veiksminga, Lukašenkai labai trūksta pinigų. Buvo kalbama apie tai, kad Putinas duos jam pinigų, prieš tai paprašęs lankstumo ir kaip nors susitarti su tais protestuotojais.
Ik dabar man susidaro toks įspūdis, kad Lukašenka visai nenori ir neketina derėtis su tais protestuojančiais. Rusija jam davė pinigų, mano, kad niekur nesidės, nes Rusija labai bijosi realių demokratinių pokyčių, vykstančių nepriklausomai nuo valdžios, pavyzdžio, to ką vadina „Maidano siaubu“: neduok Dieve, jeigu taip nutiks. Todėl man atrodo, kad Lukašenka sau priėmė sprendimą sekti Venesuelos pavyzdžiu.
– Katerina, kaip jūs manote, dėl kokių iniciatyvų sutarė Putinas ir Lukašenka?
K. Šmatina: Tikrai nevertėtų naiviai manyti, kad tos iniciatyvos – išskirtinai Lukašenkos mintis, juo labiau, kad visi pokalbiai Sąjunginės valstybės rėmuose – tikrai ne Baltarusijos iniciatyva. Jeigu kalbėtume apie derybas Sočyje, įdomiausia buvo žiniasklaidoje nutekinta informacija, įskaitant „Kommersant“, apie tai, ką ketinama aptarti, galimus valdžios perdavimo scenarijus ir tai, kad Maskva visgi neatmeta svarbiausios politinės figūros Baltarusijoje pasikeitimo varianto.
Tao, kad per tuos mėnesius A. Lukašenkai nepavyko stabilizuoti padėties, manau, stebina tiek pačią Baltarusiją, tiek Kremlių. Manau, Rusijai labai svarbu, kad visos permainos Baltarusijoje vyktų ne kaip akivaizdi demokratinio protesto pergalė, nes tokia situacija gali padidinti rizikas Rusijai, pakurstyti protestus, ir, kai kalbame apie paramą Konstitucijos reformai, manau, kad tai pakankamai patogus scenarijus – tas, apie kurį kalba Maskva, ir kuriam paklūsta Lukašenka.
– Juk Maskva nuolat kalba apie Lukašenkos kaip prezidento legitimumą. Kaip jūs manote, ar Kremlius vis dar mano, kad Lukašenka ilgam ir su juo reikia vystyti santykius?
D. Oreškinas: Manau, kad pirmiausia Maskvoje Lukašenkos niekas nemyli, nes jis „Maskvą“ ne kartą paliko ant ledo „dėl pinigų ir politinių aplinkybių“. Manau, kad Maskva labai aiškiai supranta, kad Lukašenka – tai, labai galimas dalykas, ne ilgalaikė perspektyva, o tik geriausiu atveju vidutinė. Būtent tai ir svarbiausia: ne taip svarbu, ką mano Maskva, svarbiausia, kad mūsų įtakingiausių viršininkų galvose nėra jokios alternatyvos. Jau dabar, panašu, nėra jokio tinkamesnio varianto, kaip įtikinti Lukašenką bent jau dėl akių padaryti ką nors, mestelti protestuotojams bent kokią idėją.
Manau, kad Putinas turi labai mažai variantų. Pašalinti Lukašenkos be karinio perversmo jis negali. O tam ryžtis neketina. O kitiems variantams Aliaksandras Grigorjevičius nepasirašo. Manau, kad jo situacija labai sudėtinga. Jis tarsi prikandęs lūpą laukia, kas bus toliau, tarsi ant parako statinės stovėtų. Greičiausiai Lavrovo užduotis buvo kažkokiu būdu jį bent šiek tiek pajudinti. Tik atrodo, kad Lukašenka neperkalbamas ir pasirengęs kartu su savimi nusitempti ir visą Baltarusiją.
„Putinas žudo tai, ką pats vadina „rusiškuoju pasauliu“
– Viešosios nuomonės apklausos Baltarusijoje rodo, kad šalies gyventojų požiūris į Rusiją keičiasi – ir netgi Sąjunginės valstybės perspektyvų kontekste. Ar tai neramina Kremlių? Ar tokią tendenciją galima pakeisti?
K. Šmatina: Viskas priklauso nuo to, kokiais viešosios nuomonės tyrimais remsimės. Tie, kuriuos aš žinau, juos atlieka nepriklausomi tyrėjai, kalba apie gana draugišką baltarusių požiūrį į Rusiją, o tokie draugiški santykiai iš esmės nepriklauso nuo regiono: ar tai būtų Gardinas, ar arčiau sienos su Rusija esantys regionai. Vis dėl to baltarusiai ir toliau save laiko tauta, kultūrine ir kitomis prasmėmis artima Rusijai.
Kitas svarbus dalykas tas, kad nemažai protestuojančių iki galo nesupranta: kodėl Kremlius ir toliau palaiko Lukašenką ir nereiškia susirūpinimo dėl gatvėje liejamo nekaltų žmonių kraujo, dėl to precedento neturinčio žiaurumo. Baltarusiai supranta, kad iš esmės Lukašenka ir toliau lieka valdžioje tik dėl to, kad Maskva ir toliau jį palaiko. Ir šis veiksnys keičia baltarusių nuomonę apie Rusiją, stumia juos tolyn.
– Kaip jums atrodo, ar išskirtinai žmogiškame kontekste rusų ir baltarusių santykiai tolimesniuose šalių santykiuose turės reikšmės?
D. Oreškinas: Neišvengiamai turės. Kremlius priverstas palaikyti A. Lukašenką, nes, jo manymu, egzistuoja dvi blogio formos – tai Maidanas ir Lukašenka. Žinoma, Maidanas Kremlių gąsdina labiau. Jis ieško kokio nors kompromiso, bando priversti Lukašenką žengti žingsnį derybų link, tačiau pastarajam situacija kol kas neatrodo pakankamai kritinė, kad tą padarytų.
Kalbant apie santykius, taip, man atrodo, kad tokiomis akcijomis Vladimiras Vladimirovičius Putinas savo rankomis žudo tai, ką pats įvardija kaip „rusiškąjį pasaulį“. Švelniai tariant, Ukraina labai skaudžiai nusivylė Rusija. Dabar – Baltarusija. Apie Moldovą taip pat neseniai girdėjome, Gruzijos priminti net nereikia.
Rusiškasis pasaulis tampa toksiškas ne tik Vakarų, bet ir buvusių Nepriklausomų valstybių sandraugos šalių akyse. Jis labai greitai tokiu virks ir pačių rusų akyse. Pavyzdžiui, mano akyse. Ir ne todėl, kad jis rusiškas, o todėl, kad Putino.
Tik reikia labai gerai suprasti, kad Putino galimybių koridorius labai siauras. Savo prioritetų sistemoje jis negali leisti, kad Maidanas – Vakarai – diktuotų sąlygas savavališkai iš prezidento posto nesitraukiančiam Lukašenkai, kurį Putinas dar laiko teisėtu šalies vadovu. Jeigu jį laiko teisėtu prezidentu, tai apie ką dar galime kalbėti?