2021 metais Rusijos pareigūnai žurnalistą pripažino „užsienio agentu“. Šiuo metu jis gyvena užsienyje.

Neseniai R. Aninas bendravo su RFE/RL Sakartvelo tarnyba ir aptarė rizikas, susijusias su Rusijos prezidento Vladimiro Putino sprendimu veržtis į Ukrainą, dabartinius tokių jėgos veikėjų kaip „Vagner“ lyderis Jevgenijus Prigožinas ir Nacionalinės gvardijos vadovas Viktoras Zolotovas manevrus ir tai, ar galimas Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje pradės šių laikų Didžiosios suirutės laikotarpį.

– Daug Vakarų ekspertų skeptiškai vertina scenarijų, pagal kurį Kremlius pats kažkaip nuverčia V. Putiną. Jūsų publikacija „iStories“ sausio numeryje buvo pavadinta „Prasidėjo klanų karas dėl Putino sosto“, tad panašu, kad pats šiuo klausimu skeptiškas nesate. Kodėl?

– Manau, kad klanų karas dėl jo posto tikrai prasidėjo. Tai tikrai nereiškia, kad jie V. Putiną iš tikrųjų ir nušalins. V. Putinui jau septyniasdešimt, nebe jaunas žmogus. Tą jo aplinka puikiai supranta: anksčiau ar vėliau jis mirs arba turės trauktis. Supranta, kad reikia apgalvoti įvairių scenarijų, ką reikės daryti po jo mirties. O bėda ta, kad Rusijos prezidento artimųjų ratas labai susiskaldęs, tarpusavio konfliktai tęsiasi dešimtmečius – ir dėl visko: dėl prieigos prie prezidento, dėl galimybės daryti įtaką jo sprendimas, dėl galios. Ir tie konfliktai iš esmės ne šalti, o verda tikros aistros.

Pavydžių apstu. Tarkim, Saugumo tarybos narys ir Nacionalinės gvardijos vadovas Viktoras Zolotovas – jis labai artimas V. Putinui, ar bent jau buvo labai artimas V. Putinui. Buvo jo apsaugos darbuotojas, su prezidentu praleisdavo labai daug laiko.

V. Zolotovas nekenčia Federalinės saugumo tarnybos direktoriaus Aleksandro Bortnikovo, o A. Bortnikovas nekenčia V. Zolotovo, jie nuolat konfliktuoja. Todėl dėl potencialaus V. Putino įpėdinio jiems sutarti būtų labai sudėtinga. Todėl manau, kad daugėja šansų, kad vienas iš jų – ar jų koalicija – imsis veiksmų dar prieš V. Putinui numirštant ar prarandant valdžią, nes labai nenori prarasti laiko.

– Kai rašote, kad karas dėl V. Putino sosto jau vyksta, ko tie žmonės siekia: pakeisti Putiną ar priarėti prie caro, turėti galimybę šnabždėti jam į ausį?

– Viskas dar paprasčiau. Nori išsaugoti savo gyvybes, turtą, artimųjų gyvybes. Jie puikiai supranta, kad Rusijai pralaimėjus karą – nes niekas nebetiki pergale – prasidės karas dėl valdžios. Ir tas, kas pralaimės šį karą, praras viską – galią, turtus...

Įsivaizduokite, kad naujas Rusijos prezidentas bus kažkas iš Nikolajaus Patruševo, vadovaujančio Rusijos Nacionalinio saugumo tarybai (vienai iš svarbiausių Rusijos valdžios struktūrų), klano. Tai reiškia, kad visus tuos metus prieš jį kovoję žmonės negalės išgelbėti ne tik savo turto, bet netgi savo gyvybės ar laisvės. Ir jie tai puikiai supranta. Štai dėl to taip svarbu tą vidaus karą laimėti. Nes kariaujama dėl savo gyvybės.

Jų bėda yra ta, kad visi įstrigę toje pačioje valtyje – dėl sankcijų, dėl įsitraukimo į įvairius nusikaltimus. Jie negali išvykti iš šalies. Negali pasakyti „Na, gerai, išduokime Putiną ir nešam kudašių“. Jie čia įstrigę. Įsivaizduokite viename butelyje uždarytas viena kitos nekenčiančias gyvates.

– O kokią poziciją šioje kovoje dėl valdžios užima V. Putinas? Viena iš interpretacijų: jis stengiasi juos dar labiau sukiršinti tarpusavyje, kad pats išliktų stiprus, o jie – dar labiau nustekenti?

– Iki karo jo strategija tikrai buvo būtent tokia. Jis labai tokiuose vidaus aplinkos konfliktuose mėgdavo prisiimti teisėjo vaidmenį. Šiandien, žinoma, taip nėra, nes tokie vieši susikirtimai tarp (buvusio apsaugos darbuotojo ir „Vagner“ įkūrėjo Jevgenijaus) Prigožino ir (gynybos reikalų ministro Sergejaus) Šoigu ir (Čečėnijos respublikos vadovo Ramzano) Kadyrovo tikrai niekaip nepridės prie V. Putino galios augimo. Greičiau jau viskas priešingai – jį tokie konfliktai tik alina ir silpnina.

V. Putino problema ta, kad jis politikas, nuolat bijantis priiminėti sprendimus. Jie mieliau sėdėtų ir nieko nedarytų, lauktų, kol problema kažkokiu būdu išsispręs pati...

– Labai įdomus vertinimas asmens, priėmusio sprendimą veržtis į kaimyninę šalį.

–Tai kitokie sprendimai. Jis buvo įsitikinęs, kad jis priėmė tą sprendimą, kad čia bus labai greitas karas; manė, kad Ukrainą pavyks užkariauti per tris dienas. Taigi, buvo šventai įsitikinęs, kad niekuo nerizikuoja.

Sprendimas kažką daryti klano viduje kitoks – tiesą sakant, jis, Putinas, turi nelabai daug pasirinkimo variantų. Jeigu skaitote viešus J. Prigožino pareiškimus, kitų nuomonės lyderių, vadinamųjų patriotų, pasisakymus, jie jau kritikuoja prezidentą. Jau pasigirsta nuomonių, kad V. Putinas išduoda savo šalį.

Tai labai rimti kaltinimai, tad, arba V. Putinas pats imsis veiksmų (t. y. pradės represijas prieš savo buvusius sąjungininkus), arba bus per vėlu. Ir tai labai sudėtingas sprendimas. Absurdiška, kad šis sprendimas jam sunkesnis nei sprendimas pulti Ukrainą. Ir jis to sprendimo dar nepriėmė. Manau, kad, artėjant prezidento rinkimams, jis bus priverstas kažką daryti. Tikiu, kad matysime represijų prie jo buvusius sąjungininkus.

– Dar vienas sprendimas, kurį jis galėjo priimti, bet to nepadarė, tai paskirti sau įpėdinį. Kodėl jis delsia tą daryti?

– Manau, kad tiesiog neranda tinkamo asmens. Puikiai žino, kad jo klanai susiskaldę. Labai sudėtinga rasti žmogų, kuris tiktų visiems klanams. Be to, jis labai nerimauja dėl savo laisvės ir gyvybės. Jis bijo prarasti valdžią. Spėju, kad didžiausią nuoskaudą paskutiniu metu jis jaučia dėl to, kad neturi sūnaus, kuris galėtų būti natūralus įpėdinis.

Prieš penkerius metus rašiau apie V. Putino apsauginius – kaip jie pradėjo gauti puikias pareigas įvairiose žinybose, ypač slaptosiose tarnybose. Vieno iš apsaugos darbuotojų tada paklausiau: „Kodėl Putinas tą daro?“. Ir atsakymas buvo labai paprastas: „Nes jis tais žmonėmis pasitiki. Tie žmonės dvidešimt metų stovėjo jam už nugaros su ginklu rankoje ir jo nenužudė, suprantate?“.

Rasti tinkamą įpėdinį – labai rizikingas sprendimas, nes kaip žinoti, kad tas įpėdinis, vos tapęs prezidentu, jo neišduos? Štai kodėl jis bijo, ir esu tikras, kad V. Putinas sieks dar vienos kadencijos.

– Ką ši V. Putino kova už valdžią byloja apie jo palikimą, kuriuo jis taip apsėstas?

– Manau, kad šiomis dienomis tapo aišku, apie kokį jo palikimą galime kalbėti, koks bus jo istorinis vaidmuo. Rusijos ir pasaulio istorijoje jis pasiliks kaip kažkas panašaus į Hitlerį, kaip vienas baisiausių diktatorių, vienas iš tų, kurie padėjo vieną iš kruviniausių karų Europos istorijoje. Jis nori ypatingo vaidmens Rusijos ir pasaulio istorijoje, kažkur tarp Petro ir Jekaterinos Didžiosios. Tik tiesa ta, kad tikroji jo vieta istorijoje bus šalia Hitlerio ir buvusio Libijos lyderio Muammaro Qaddafi.

– Aptarkime tuos, kurie tarsi taikosi į V. Putino vietelę, ir pradėkime nuo liūdniausiai pagarsėjusio varianto – ir tai be jokių abejonių yra J. Prigožinas. Kas tas „laimingasis senelis“, kurį J. Prigožinas pašiepia savo pastaruosiuose vaizdo įrašuose? Tai (Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vadas Valerijus) Gerasimovas, kaip kad tikino vėliau, ar „bunkerio senelis“, kaip ne kartą nuo karo pradžios buvo pavadintas pats Putinas?

– Esu įsitikinęs, kad tai Putinas, o ne Gerasimovas. Pirmiausia „senelis“ yra Putino pravardė, visi tą žino. J. Prigožinas tą pravardę pasirinko neatsitiktinai. Be to, jis gi puikiai žino, kad, nors oficialiai už tą „specialiąją karinę operaciją“ atsakingas Gerasimovas, tačiau visus esminius sprendimus priima, žinoma, V. Putinas. Ir sprendimą, ar suteikti „Vagner“ ginklų ir amunicijos priima ne Gerasimovas, o V. Putinas.

Štai kas dar labai svarbu ir įdomu šio klanų karo ir paties J. Prigožino klausimu – tas viešas pareiškimas (tame pačiame vaizdo įraše),... kad jie gegužės 10 dieną paliks Bachmutą. Visi atkreipė dėmesį tik į pirmą jo pareiškimo dalį. Mano nuomone, kaip tik antroji dalis buvo svarbesnė. Jis sakė, kad „mes pasitrauksime gegužės 10 dieną ir lauksime, kol Rusijos žmonėms mūsų prireiks, o tai nutiks labai greitai, jeigu pasigilintumėte, kaip elgiasi mūsų lyderiai“.

Akivaizdu, kad jis omenyje turėjo kažkokią revoliuciją, sukilimą, maištą ar kažką panašaus. Taigi, jis „Vagner“ regi kaip karinę grupę, atstovaujančią daugumos Rusijos žmonių interesams, tad, jeigu rusams jos prireiks, jie pasiruošę padėti. Tai buvo labai pavojingas pareiškimas, bet niekas to nepastebėjo. Manau, kad Putinas ir jo žmonės Kremliuje skaito ir tarp eilučių.

– Jeigu tai tiesa, ar V. Putinas gali sau leisti J. Prigožinui sausam išlipti iš balos? Juk buvo dar vienas jo pareiškimas, kur jis sakė kažką panašaus į „Turime mažinti nuostolius, konsoliduoti progresą ir karą Ukrainoje įšaldyti“. Už žymiai neutralesnius pasakymus Rusijoje žmonės ir į kalėjimą keliauja.

– Visiškai. Vėlgi, tokie pareiškimai silpnina V. Putino galią... Labai įdomu, nes jie labai priklausomi vienas nuo kito. J. Prigožinas atsakingas už 50 tūkst. žmonių svarbiausiose fronto atkarpose. Jeigu jie iš tikrųjų pasitrauks, žinote, tai bus karo pabaiga – ar bent jau labai skaudus Rusijos armijos pralaimėjimas.

J. Prigožinas priklausomas nuo V. Putino, nes „Vagner“ negali kariauti neturėdami amunicijos, neturėdami ginklų. Taigi, manau, kad V. Putinas net labiau nei (Ukrainos prezidentas Volodymyras) Zelenskis svajoja, kad J. Prigožinas ten ir nusibaigs – tai būtų geriausias šios problemos sprendimo būdas.

– Ką tai sako apie Rusiją, jeigu į šiltą vietą aukščiausioje šalies valdžioje pretenduoja smurtautojas prieš moteris, nusikaltėlis, besisklaidantis aplinkui su kūju? Turime istorinių analogijų: juk Stalinas buvo banko plėšikas, bet vis tiek.

– Nemanau, kad istorijoje, bent jau šiuolaikinėje istorijoje, yra kita tokia šalis. Kartais užmerkiu akis ir įsivaizduoju, kad atsidūriau kažkur 2007 metuose. Prie manęs prieina scenaristas iš Holivudo ir sako: „Žiūrėk, štai nuostabus scenarijus ar knyga, kuriame teigiama, kad Rusija pradeda karą su Ukraina, Putinas dvejus metus sėdi savo bunkeryje, pagrindinės kariuomenės veikėjas – buvęs nusikaltėlis, smurtavęs prieš moteris ir apiplėšinėjęs. Jis nusisamdo dešimtis tūkstančių kalinių, jie plikomis rankomis siunčiami į frontą, kur krenta kaip musės. Rusija tampa labiausiai izoliuota valstybe visame pasaulyje, kažkur greta Irano ir Šiaurės Korėjos“. Aš tokiam scenaristui būčiau pasakęs, kad jis išprotėjo. O dabar štai prašau – tokia realybė.

Kalbame apie V. Putino palikimą. Kai tapo prezidentu, Rusija buvo viena iš labiausiai išsivysčiusių, elitinių pasaulio valstybių. Kur ji yra šiandien? Tai didžiulė tragedija, žinoma, pirmiausia Ukrainai, bet jūs tik pažiūrėkite, ką Putinas padarė Rusijai. Jis sviedė savo šalį dešimtis metų atgal, tikrai nežinau, kiek laiko jai prireiks atsigauti, ir ar toks atsigavimas iš viso įmanomas.

– Jeigu J. Prigožinas iš tikrųjų galvoje turi kažkokį didį planą, kaip bandytų parduoti jį Rusijos žmonėms?

– Tenka pripažinti, kad jis labai talentingas viešųjų ryšių specialistas, jis jau pardavinėja idėją, esą, „tik pažiūrėkite į tuos storus katinus iš turtingiausios Rusijos dalies – Rubliovkos. Jie išdavė savo šalį. Siunčia jūsų sūnus į frontą plikomis rankomis. Viską išgrobstė, ten žūsta jūsų sūnūs. Žinau, kaip laimėti karą, bet tie išdavikai man neleidžia. Jie mums neleidžia laimėti“.

Ir rusai tiki. Jis darosi vis populiaresnis. Nes iš tikrųjų sako tiesą, arba kažką, kas rezonuoja su rusais. Deja, bet dauguma rusų palaiko karą arba bent jau ne karą kaip tokį, bet pastaruoju metu galvoja: „Jeigu jau pradėjome karą, negalime jo pralaimėti. Turime eiti iki galo“. Ir Prigožino idėjos atliepia rusų mąstymą.

– Ir jis vienintelis, galintis (tam tikra prasme) pasigirti kažkokia sėkme Ukrainoje – jeigu palygintume su kitais.

– Taip kalba patys ukrainiečiai. Tą sako ir ekspertai iš Vakarų. Taip kalba ir Rusijos žmonės: kad jo privati armija efektyvesnė už oficialiąją armiją.

– Turint visa tai omenyje, kas laimėtų šioje J. Prigožino ir S. Šoigu bei V. Gerasimovo dvikovoje?

– Iš tikrųjų viskas priklauso nuo to, kas laukia per ir po Ukrainos kontrpuolimo. Viskas gali pradėti keistis labai greitai, bijau, kad esame per žingsnį nuo tikro chaoso Rusijoje – nebent V. Putinas nuspręstų išvesti karius, uždaryti šalį, paskelbti karinę diktatūrą, areštuoti visus priešus ir paversti Rusiją kažkuo panašiu į Šiaurės Korėją.

– Jeigu nuspręstų taip pasielgti, ar galėtų tą padaryti?

– Štai koks dalykas. Manau, kad jis tam nepasirengęs, manau, kad jis tikisi kažkokio stebuklo. Nieko nedaro. Netgi sakyčiau įstrigo savo bunkeryje. Todėl ir kritikuojamas. Jeigu paskaitinėtumėte populiariausius Z kanalus, ten rašo „Kur mūsų lyderis? Koks mūsų planas? Ar mes laimėsime?“. Jis bijo tą daryti, todėl, manau, to ir nedarys. Viena vertus, bijau, kita vertus – tikiuosi, kad sėkmingas Ukrainos kontrpuolimas sukiršins elitą, pakurstys chaosą.

Tik bijau, kad tą kovą dėl valdžios gali laimėti dar blogesnis variantas. Ir tai Vakarams taptų tikruoju iššūkiu. Kaip elgsis Vakarai? Tik įsivaizduokite, kad laimi J. Prigožinas, ir kaip antrą didžiausią pasaulyje branduolinį arsenalą turinti šalis atsiduria liūdnai pagarsėjusio nusikaltėlio rankose, nusikaltėlio, kuris dar baisesnis už V. Putiną, pamišusio nusikaltėlio, sadisto, kuris mėgaujasi kankindamas ir žudydamas žmones.

Tikiuosi, kad Vakarai turi planą, kaip elgtis, jeigu kažkas panašaus į J. Prigožiną ar Igorį Girkiną (dar žinomą kaip Igoris Strelkovas, kuris suvaidino labai svarbų vaidmenį Krymo aneksijoje 2014 metais ir rėmė ginkluotus separatistus rytinėje Ukrainoje) laimės tą kovą dėl valdžios.

Deja, elite nėra mąstančių žmonių, mąstančių ir galingų. Liberalai labai silpni. V. Putino rate yra šiek tiek liberalų – tokių žmonių kaip (ilgametis Kremliaus strategas Sergejus) Kirijenka, kaip (Aleksejus) Kudrinas, tokių kaip (Anatolijus) Čubaisa. Tik tokie žmonės neturi fizinės galios. Žlugusioje valstybėje – o mano nuomone Rusija yra žlugusi valstybė – laimi tas, kuris turi didžiausią ginklą. O tos liberaliosios jėgos, tiek V. Putino aplinkoje, tiek Rusijoje apskritai, deja, bet galios neturi, negali jos panaudoti.

– Dar viena spalvinga asmenybė – Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas, „gerbiamas Čečėnijos akademikas“, kaip pats jį pavadinote vienoje iš savo publikacijų, kuris buvo pasirengęs pakeisti „Vagner“ kovotojus saviškiais Bachmute. Kokių realistiškų ir nerealistiškų ambicijų šioje kovoje dėl įtakos gali turėti R. Kadyrovas?

– Man atrodo, kad dauguma ekspertų perdeda jo ambicijas. Nemanau, kad turėtų kažkokių prezidentinių lūkesčių ar kažko panašaus. Jeigu pažiūrėtumėte, ką jis daro savo respublikoje, pamatytumėte, kad jis į svarbiausius postus susodino savo gimines. Absurdas. Manau, kad jis į svarbiausius valdžios postus Čečėnijoje paskyrė 25 ar 30 savo giminaičių.

– Tokia monarcho strategija?

– Būtent. Mano nuomone, jis tiesiog nori būti ten, kur yra dabar: Čečėnijos lyderis, Čečėnijos karalius, vyrukas, kuris savo Čečėnijoje daro viską, ko įsigeidžia, melžia federalinius pinigus. Valstybė valstybėje, kurią finansuoja rusų mokesčių mokėtojai. Manau, kad Čečėnija daugiau nei 90 proc. yra priklausoma nuo Rusijos federalinio biudžeto pinigų. Taigi, nemanau, kad jis turi didesnių ambicijų nei tiesiog šiltai sėdėti savo poste, ten numirti, o postą perleisti giminaičiui.

– Aptarkime ne tokias spalvotas asmenybes. Tų klanų daugybė, pavyzdžiui (Saugumo Tarybos sekretorius Nikolajus) Patruševas, (milijardierius Jurijus) Kovalčiukas, (oligarchas Igoris) Sečinas ir t. t. Kaip vertinate jų galimybes pakilti į viršūnę?

– Na, žinoma, visi skirtingi. Manoma, o aš manau, kad tai faktas, jog Kovalčiukas yra antras įtakingiausias žmogus visoje Rusijoje. Jis vienas iš artimiausių Putinui, tas, kuris tikrai žinojo apie planuojamą invaziją, galimai buvo padaręs įtaką prezidento sprendimui. Mes to nežinome, bet taip galvoja dauguma ekspertų.

Be to, tie, kurie laikomi seniausiais V. Putino draugais – tokie kaip Sečinas, („Rostec“ gynybos konglomerato vykdomasis direktorius Sergejus) Čemezovas, tas pats Kovalčiukas – jie taip pat tarpusavyje intensyviai pykstasi. Pavyzdžiui, („Transneft“ vadovas Nikolajus) Tokarevas, kartu su V. Putinu tarnavęs KGB Vokietijoje, nuolat konfliktuoja su I. Sečinu, kuris taip pat yra ilgametis V. Putino draugas. Kai kuriais atvejais viskas netgi baigiasi baudžiamosiomis bylomis. Artimiausiame prezidento rate esantys asmenys negali bylinėtis vienas su kitu, tad įprastai tai daro antrieji ar tretieji asmenys, įgaliotiniai. Šiuo aspektu niekas nepasikeitę.

Mano šaltiniai sako, kad tokie konfliktai pastaraisiais metais tik suintensyvėjo, nes pyragas, kurį tenka dalintis, vis mažėja. Jie puikiai supranta, kad rizika darosi vis didesnė, žinoma, nori apsaugoti savo klaną, tuo pačiu alindami kitus. Ir visa tai daroma užkulisiuose. O svarbiausia, kad didžiosios dalies tų žaidimų mes net nematome.

– Savo publikacijoje jūs tarsi padalijote tuos klanus į tris pagrindines stovyklas. Viena iš jų – kraujo ištroškusieji, kurioje tokie veikėjai kaip J. Prigožinas ir kiti; tada turime „privilegijuotus“, tarp kurių artimiausias V. Putino ratas, oligarchai, finansus puikiai išmanantys žaidėjai. Trečioji stovykla – „tamsieji patriotų arkliukai“, žmonės, kurie nori nuardyti viršutinius Kremliaus bokšto aukštus dėl korupcijos ir kompetencijos trūkumo, bet tuo pačiu nori ir laimėti karą. Kaip atrodo jų lenktynės?

– Geriausias variantas Rusijai – ir ne tik Rusijai, bet ir Ukrainai bei visam pasauliui – būtų toks: jeigu laimėtų „privilegijuotų“ klanas. Noriu pasakyti, kad ten nėra gerų žmonių, visi jie korumpuoti, visi iki vieno susitepę rankas viename ar kitame nusikaltime, bet ten tikrai yra protingesnių ir sukalbamesnių žmonių nei Prigožinas ir Strelkovas.

Ir jeigu tokių žmonių koalicija galiausiai susivoks, kad jie gali sustabdyti karą ir gana greitai pakeisti situaciją Rusijoje – įsivaizduokite situaciją: tokia klanų koalicija Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui atneša V. Putino galvą ir pasižada „išvesti visus karius iš Ukrainos iki 1999 metų sienų, suteikti Ukrainai saugumo garantijų mainais į Vakarų saugumo garantijas tiek mums, tie mūsų turtui, sankcijų atšaukimą“ ir paprašo viską pradėti iš naujo.

Manau, kad nuo karo tikrai pavargę Vakarai sutiktų, nes tai reikštų pergalę Ukrainai, karo pabaigą ir naujų santykių su Rusija pradžią. Tai būtų geriausias įmanomas scenarijus. Tikrai tikiuosi, kad mūsų privilegijuotais vadinamų asmenų koalicija tai anksčiau, o ne vėliau supras, nes priešingu atveju Rusija bus įstrigusi kažkur tarp Prigožino ir Strelkovo. Ir tai tikrai nėra geras variantas.

– Kas bus, jeigu Ukraina laimės karą mūšio lauke?

– Tikimės, kad taip ir bus, kad Ukraina laimės mūšio lauke. Tai reikš chaoso Rusijoje pradžią, pradžią „klanų karų“, kuriuos jau aptarėme... Didžiosios sumaišties pradžią (būtent taip vadinamas sudėtingas laikotarpis Rusijos istorijoje 1598–1612 metais). Tada ir pamatysime, kas laimės šį karą.

Negalime prognozuoti, kokie scenarijai laukia po to. Amplitudė labai didelė – nuo absoliutaus chaoso ir Rusijos virsmo į kažkokią Afrikos valstybę su gaujomis ir gatvių kovomis iki transformacijos į demokratinę šalį per 20 ar 50 metų. Aš nežinau. Viskas priklausys nuo to, kas prisikas iki sosto.

Šaltinis
Temos
Copyright (c)2022 RFE/RL, Inc. Used with the permission of Radio Free Europe/Radio Liberty, 1201 Connecticut Ave NW, Ste 400, Washington DC 20036.
RFE/RL
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)