Apie tai J. Kiseliovas kalbėjosi su Ukrainos žurnalistu Dmitrijumi Gordonu.

Pasak J. Kiseliovo, labai galimas dalykas, kad V. Putinas tiki, jog ukrainiečiai galų gale bus nugalėti, tereikia dar kiek „pasistumdyti pečiais, dar vieną masinę raketų ataką suorganizuoti. Arba mobilizuoti 100, 200, 300 tūkst. vargšelių, ir tada jau fronte viskas kaip iš pypkės eisis“. Tačiau greičiausiai situacijos rimtumo Kremliaus vadovas iki galo nesupranta.

„Spėju, kad jis gali iki galo taip ir nesuprasti padėties, kurioje atsidūrė, rimtumo. Net ir žmogus, kažkokios sunkios nepagydomos ligos pasmerktas myriop, kaip kad tikina nemažai gydytojų, iki pat paskutinės akimirkos tikisi stebuklo. Tiki, kad įvyks tas stebuklas, tiki, kad išgyvens, kad gyvens, kad įveiks mirtį, kad nugalės bet ką, net ir patį blogiausią įvykių scenarijų, jeigu jau kalbėtume ne apie mirtinai sergantį žmogų, o apie žmogų, atsidūrusį labai sudėtingoje gyvenimo situacijoje. Šiuo atveju atidedu į šoną mūsų požiūrį į vieną ar kitą asmenį, įskaitant ir V. Putiną. Žmonės rankas nuleidžia toli gražu ne visais atvejais. Kartais žmonės mums nekelia jokių simpatijų, bet jie priešinasi iki galo, iki paskutinio atodūsio. Prisiminkite Hitlerį“, – paraleles piešė ekspertas.

Pasak jo, Hitleris tikėjo karo vadu generolu Wencku, tikėjo kerštu, tikėjo, kad Vokietijos mokslininkai jam jau tuoj atneš branduolinę bombą ant sidabrinės lėkštutės arba sukurs kažkokių naujų raketų–lėktuvų modelių, galinčių pakeisti karo eigą Vakarų fronte.

Jevgenijus Kiseliovas

„Daug kuo tikėjo. Ir praregėjo tik tada, kai Raudonosios armijos tankų daliniai atsidūrė prie jo Reicho kanceliarijos slenksčio“, – pastebėjo J. Kiseliovas.

Žurnalistas sako turintis informacijos apie audringą V. Putino reakciją sulaukus pasiūlymų dėl karo užbaigimo.

„Žmonės pasakoja (tai tiesiog geriau už mane informuoti žmonės), kad Maskvoje dedasi baisūs dalykai, kad jis plūstasi siaubingais žodžiais, šaukia ant pavaldinių, kai kas nors pabando jam atverti akis ir atsargiai pasiūlo kažkokių alternatyvių problemų sprendimo būdų: „Galbūt mus reiktų susimąstyti apie pajėgų išvedimą arba variantus, kaip čia užbaigti šitą kampaniją?“. Arba pabandyti su kažkuo susitarti, pasiūlyti kažkokių nuolaidų, kompromisų. Ne. Sako, kad trypia kojomis, plūstasi...“ – pasakojo jis.

J. Kiseliovo teigimu, V. Putinui isteriškus priepuolius ne visuomet pavyksta nuslėpti.

„Jis tarsi geba suvaldyti emocijų proveržius, bet prisiminkite, kiek kartų jam nepavyko to padaryti. Pavyzdžiui, dažnai tokių dalykų pasitaikydavo pirmaisiais jo prezidentavimo metais per spaudos konferencijas: kai dar buvo paplitusi praktika rodytis prieš užsienio žiniasklaidą lankantis užsienyje. Tai nutikdavo reguliariai: kai vyksta oficialaus vizito į vieną ar kitą šalį, ten surengiama nedidelė spaudos konferencija, ir būtinai kas nors iš užsienio korespondentų užduoda kokį nors bjaurų klausimą.

Pamenate, kai kažkoks Prancūzijos žurnalistas paklausė apie masinius žmogaus teisių pažeidimas per karinius veiksmus Čečėnijoje, o tas atsakydamas jam parekomendavo atvažiuoti, priimti islamą, pasidaryti apipjaustymą? Ir pridūrė, kad „turime specialistų, kurie jums apipjaustymą atliks taip, kad nieko nebeliks“. Reikėjo tada matyti jo veidą, reikėjo matyti tas piktas, krauju pasruvusias vilko akis“, – kalbėjo J. Kiseliovas, prisiminęs ir dar vieną epizodą, kuomet V. Putinas piktai rašikliu beldė į stalą ir švokštė pro dantis: „Taigi... Kai kalbu, visi įdėmiai į mane žiūri ir klauso. O jeigu ne – prašau, lauk, išėjimas ten“.

„Daug būta tokių epizodų. Tvardosi, viešai, matant kameroms, plūstis nepradėdavo, bet visada buvo akivaizdu, kad viduje jam viskas virė, kunkuliavo tikras aistrų vulkanas.

Dabar, panašu, tais atvejais, kai programa „Vremia“ nefilmuoja eilinio užsakyto siužeto apie tai, kaip Rusijos prezidentas, didis ir galingas, auklėja pas jį susitikimui akis į akį atėjusį valdinininką, jis, manau, gali sau leisti nesuvokiamo lygio isteriją“, – sakė J. Kiseliovas.

Vertindamas neseniai įvykusius pokyčius, kai Rusija vėl pakeitė savo ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje vadą (vietoj Sergejaus Surovikino paskirtas Valerijus Gerasimovas), J. Kiseliovas sakė, kad tokios naujienos jį netgi džiugina.

„Jūs tik prisiminkite: buvo laikas, kai visi kalbėjo, kad (Rusijos Federacijos generalinio štabo viršininkas, naujasis okupacinių Rusijos pajėgų Ukrainoje vadas) V. Gerasimovas jau nebedirba; buvo laikas, kai tą generolą (Rusijos generolą pulkininką) Aleksandrą Lapiną, kurį užsipuolė (Čečėnijos vadovas) Ramzanas Kadyrovas ir (Rusijos verslininkas, privačios karybos bendrovės „Vagner“ savininkas) Jevgenijus Prigožinas, viešai pažeminę, nušalino, o dabar jis paskirtas Rusijos Federacijos sausumos pajėgų štabo viršininku. Tai labai aukštos pareigos. Dabar generalinio štabo vadovą V. Gerasimovą paskyrė vietoje (Rusijos okupacinėms pajėgoms vadovavusio) Sergejaus Surovikino vadovauti vadinamajai „jungtinei specialiųjų pajėgų operacijai“, ar kaip ten ją išdidžiai vadina.

Paskyrė atsakingu už agresyvų karą prieš Ukrainą. O J. Prigožiną, iš visko sprendžiant, kartu su S. Surovikinu – pradeda po truputį stumti lauk. Žinote, labai skeptiškai vertinu kai kuriuos populiarius „Telegram“ kanalus, pavyzdžiui, tokį kaip „General SVR“. Bet kartais ten randu informacijos, į kurią visai verta atkreipti dėmesį. Man iš politologo varpinės pasirodė gana patikima informacija apie tai, kad tradiciniai silovikai, jeigu galima juos pavadinti, kitaip tariant, instituciniai kariškiai, specialiosios tarnybos, Rusijos federalinė saugumo tarnyba, Rusijos išorės žvalgybos tarnyba ir taip toliau, nusprendė, kad atėjo laikas mesti tuos žaidimus su J. Prigožinu, kad jis pernelyg suįžūlėjo politiniame lauke, bando apžioti daugiau nei gali atsikąsti.

Kaip nuostabu: pasirodė informacija, kurią galimai perdavė ir V. Putinui: kad „Vagner“ nuostoliai Ukrainos frontuose labai dideli, kad dauguma J. Prigožino samdinių iš viso dėjo į kojas. Taip tikrai gali būti. Jam juk leido imti kalinių tiesiai iš zonų. Tik daugiau jis pirmuoju smuiku kariniuose veiksmuose tikrai nebegrieš.

Įdomu, žiūrėsime, kaip dabar vadovaus ponas Gerasimovas. Kažkodėl man susidaro įspūdis, kad jam drastiškai geriau nei Surovikinui ar Lapinui nepavyks. Ir kas tada? Vėl į aukštus postus sugrąžins Prigožiną ir Surovikiną? Vien dėl to, kad kambaryje perstatysite baldus, niekas iš esmės namuose nepasikeis. O senoji valytoja dar ir leptels: „Žinote, aš čia dirbu seniai. Čia anksčiau buvo viešnamis. Tai šeimininkė, kai mergaitės blogai dirbdavo, jas išmesdavo į gatvę ir priimdavo naujų, o ne perstumdydavo baldus“. Čia gi lygiai tas pats“, – įsitikinęs J. Kiseliovas.

Jis nenorėjo sutikti, kad jeigu Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas paskiriamas vadovauti vadinamajai „specialiajai karinei operacijai“, reikalai visai prasti.

„Manau, kad generalinio štabo viršininko paskyrimas „specialiosios karinės operacijos“ vyriausiuoju vadu dar nereiškia, kad daugiau nebuvo ką skirti. Šilta vieta ilgai tuščia nebūna. Manau, kad ten tikrai netrūksta ambicingų generolų, kurie labai norėtų kažkam vadovauti ar nurodinėti. Tiesiog įtarčiau, kad Rusijos karybos mokslas ir praktika pateko į gilią krizę. Štai kur esminė bėda. Daug metų jie neturėjo realių galimybių pasiruošti naujam karui – XXI amžiaus karui.

Suprantate, kariauti Ukrainoje tai ne Alepą bombarduoti. Suprantate? Ne bombarduoti Alepą, kai Sirijos sukilėliai, kovoję prieš Basharo Assado režimą, neturėjo jokių priešlėktuvinės gynybos priemonių. Ir prašau: skraidykite ir bombarduokite tą Alepą.

Tada jau galima buvo pasiųsti „Vagner“ samdinių, kurie valė subombarduotus kvartalus. Dabar situacija absoliučiai kitokia: realiame XXI amžiaus kare, kuris tapo išsivadavimo karu, Ukrainos žmonių karu prieš Rusijos grobuonis. Jeigu norite, štai tikrasis didysis tėvynės karas. Gali būti, kad kažkada jis bus vadinamas Didžiuoju Ukrainos žmonių Tėvynės karu už laisvę ir nepriklausomybę“, – mano jis.

Nuo paskutinio realaus karo , kurį Čečėnijoje kariavo rusų pajėgos, jau praėjo daugiau nei 20 metų. Karybos mokslas ir karinė technika, pasak J. Kiseliovo, patyrė didžiulį kokybinį šuolį, tie du dešimtmečiai buvo nuolatinis progresas.

„Žmonės gerieji, Čečėnija – sąlyginai nedidelė teritorija lyginant su Ukraina. Čečėnija kuo puikiausiai tilptų praktiškai bet kurioje Ukrainos srityje: Sumų, Charkivo, Zaporižios. Chersono, Donecko, Luhansko. Netilptų nebent pačiose mažiausiose Ukrainos srityse šalies vakaruose“' – sakė jis.

O dabar Rusijos armija Ukrainoje susidūrė su teritorija, su plačiu frontu, prie kurių anksčiau niekada neteko artintis. O prieš juos kariauja Ukrainos ginkluotosios pajėgos: itin motyvuotos ir jau turinčios patirties gynybiniuose mūšiuose, pozicinių gynybinių mūšių patirties, patirties artilerijos dvikovose, įvairiu intensyvumu besitęsiančiose visus tuos aštuonerius metus nuo 2014 iki 2022 metų.

„Todėl manau, kad man nekelia streso, manęs nebaugina, o, pasikartosiu, galbūt netgi džiugina vykstantys pasikeitimai. Bando stumdyti baldus, moksliškai organizuoti kariškių, vadovaujančių vadinamajai specialiajai karinei operacijai, darbą. Iš to nebus nieko gero“, – reziumavo ekspertas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)