Šventei siūloma sausio 9-oji yra kupina įvairių asociacijų, nes tą dieną švenčiama ne tik stačiatikių religinė šventė – Šv. Stepono diena. 1992 m. sausio 9 d. buvo paskelbta nepriklausoma Bosnijos serbų valstybė, o tai sukėlė trejus metus trukusį etninį karą. Už Serbų Respublikos ribų Valstybės dienos šventimas, ypač tokią dieną, vertinamas kaip akibrokštas ten gyvenančioms musulmonų ir kroatų mažumoms ir kaip galimas etninės įtampos šaltinis.
Tačiau suskaičiavus rugsėjo 25 d. referendumo balsus, paaiškėjo, kad net 99,8 procentų dalyvavusiųjų pritarė tam, kad sausio 9 d. būtų paskelbta šventine diena. Atrodo, kad M. Dodikas nusprendė nepaisyti Sarajevo teismo sprendimo vien tam, kad išprovokuotų konfliktą ir patvirtintų savo, kaip tikro nacionalisto, įvaizdį.
Nepasitenkinimą dėl to, kas vyksta Serbų Respublikoje išreiškė ne tik Sarajevas. Europos Sąjungos (ES) pareigūnai, Vakarų diplomatai ir daugelis kitų ragino M. Dodiką atsisakyti planų surengti referendumą, kurį Konstitucinis Teismas pripažino neteisėtu. Paramos jis kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną – politikų susitikimas Maskvoje įvyko rugsėjo 22 d.
Rusijos šaltinių teigimu, susitikimas buvo sutelktas į ekonominio bendradarbiavimo, saugumo Balkanų regione ir kovos su terorizmu klausimus. „Referendumo klausimas atskirai neaptarinėtas, nors abi šalys pripažino, kad žmonės turi teisę balsuoti“, – po susitikimo M. Dodikas tvirtino Rusijos žiniasklaidai. Tačiau bendra nuotrauka su V. Putinu buvo akivaizdi paramos išraiška.
Serbų sociologė Vesna Pesič Laisvosios Europos radijui teigė, kad, demonstruodamas savo įtaką M. Dodikui ir Serbijos valdžiai, V. Putinas iš tiesų siunčia žinią Vakarams, kaip savo tikriesiems priešams, o ne Balkanų visuomenei.
Kai visų dėmesys sutelktas į karą Sirijoje ir kitas konflikto zonas visame pasaulyje, beveik liko nepastebėta tai, kad iššūkį Vakarams V. Putinas meta ir Balkanuose. Tačiau Rusijos švelnioji galia vis veiksmingiau taikoma visame regione. Greičiausiai Rusija neplanuoja karinės invazijos Balkanuose ar kaip nors kitaip demonstruoti savo karinę galią, tačiau Maskvai svarbu šiame regione parodyti savo įtaką ir statusą, kaip tai mato V. Putinas, ir susigrąžinti posovietiniu laikotarpiu prarastas pozicijas.
Kai Jugoslavija pribloškė pasaulį savo kruvinu žlugimu XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Rusija vadavosi iš Sovietų Sąjungos žlugimo padarinių ir nesiėmė svarbaus vaidmens sprendžiant Balkanų krizes. Tačiau ji priglaudė ne vieną Serbijos veikėją, įskaitant Jugoslavijos kariuomenės vadą Veljko Kadijevičių, kuriam buvo suteikta Rusijos pilietybė. Be to, Maskvoje gyvena buvusio Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus našlė Mirjana Markovič, o keletas serbų, kurie praturtėjo per XX a. dešimtojo dešimtmečio Balkanų karus pasinaudodami ryšiais su Serbijos pirmąja šeima, dabar sėkmingai užsiima verslu Maskvoje.
Norėdama atsilyginti už tai, kad XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje nesugebėjo tinkamai padėti savo broliams serbams, dabar Rusija su įkarščiu imasi perrašyti Jugoslavijos žlugimo ir Serbijos vaidmens jame istoriją. Būtent Rusija vetavo Didžiosios Britanijos pateiktą rezoliuciją dėl Srebrenicos žudynių. Rusijos žiniasklaida aktyviai prisideda prie pastangų peržiūrėti istoriją ir reabilituoti S. Miloševičių, kuris mirė kalėjime Hagoje 2006 m. Prieštaraujant Hagos tribunolo surinktiems įrodymams, S. Miloševičius dabar pristatomas kaip taikdarys, viso labo norėjęs išsaugoti Jugoslaviją, o ne žmogus, kuriam pirmiausiai tenka kaltė už didžiausius žiaurumus Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.
Taip siekiama pakirsti Vakarų pastangas siekti taikos ir stabilumo regione, kartu užtikrinant Rusijos įtaką ir kontrolę. Rusija jau ne vienus metus vykdo sėkmingą įvairiakryptę poveikio Balkanų politikai kampaniją, dienraščio „The Washington Post“ puslapiuose teigia Jaroslavas Wisniewskis, pridurdamas, kad Vakarų Balkanai yra simboliškai svarbūs V. Putino užsienio politikai.
„Daug žmonių Rusijoje mano, kad Jugoslavijos žlugimas yra Rusijos pažeminimo pavyzdys, nes Vakarai nepaisė Maskvos nuomonės“, – rašo J. Wisniewskis. Tačiau esama ir gilesnių istorinių priežasčių, kodėl, daugelio rusų nuomone, didžioji galia turi vaidinti tam tikrą vaidmenį Balkanuose.
Pasak J. Wisniewskio, Rusijos strategijos pagrindas – formuoti didžiosios galios ir patikimo sąjungininko įvaizdį, neįsipareigojant skirti didesnių investicijų ar kitokios paramos. Ir tokia strategija veiksminga. Neseniai Belgrade įsikūrusio Euroatlantinių tyrimų centro paskelbto tyrimo duomenimis, Rusija, pasinaudodama savo švelniąja galia, destabilizuoja Balkanų regioną, stabdo demokratizacijos ir stojimo į ES procesą ir trukdo regiono šalims bendradarbiauti su NATO.
Remiantis šiuo tyrimu, Rusija savo švelniąja galia Serbijoje ir Vakarų Balkanuose siekia įvairių tikslų. Pagrindinis tikslas – pakeisti demokratiją rusiško stiliaus autoritariniu populizmu. Antrasis tikslas – susilpninti paramą glaudesniems ryšiams su Europa ir diskredituoti pačią ES plėtros idėją.
Siekiant šių tikslų Bosnijoje, M. Dodiko valdžia Banka Lukoje ir visiška sumaištis politinėje vadovybėje Sarajeve yra būtent tai, ko reikia V. Putinui.