Nuo 2011 iki 2016 metų D. Gudkovas buvo Rusijos Dūmos deputatas nuo partijos „Teisingoji Rusija“. Jis – vienas iš keturių deputatų, nebalsavusių už tai, kad Krymas būtų prijungtas prie Rusijos. Be to, jis buvo vienas iš 2011 – 2012 metų protesto mitingų organizatorių.
Turbūt neverta nė sakyti, kad jis iš „Teisingosios Rusijos“ buvo išvytas.
2016 metais D. Gudkovas bandė dar kartą patekti į Dūmą, bet negavo pakankamai rinkėjų balsų. Iki to laiko jis bandė sukurti politinę „Permainų partiją“, kuriai faktiškai vadovavo. Tačiau ir šį projektą valdžia palaidojo – partijos neleista įteisinti.
Su D. Gudkovo pavarde siejasi dešimtys pilietinių iniciatyvų: parama nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms, antikorupciniai tyrimai, pagalba nepriklausomiems politikams. Tą dieną, kai buvo skelbiamas nuosprendis A. Navalnui, D. Gudkovas mėgino ateiti prie teismo rūmų, bet visi priėjimai ir privažiavimai buvo aklinai užtverti.
– Ką galite pasakyti apie nuosprendį Aleksejui Navalnui?
– Pirma, ką patyriau, tai buvo įniršis, kokio jau seniai nejutau. Jie taip demonstratyviai spjovė mums į veidą, jog tai sukelia tik pyktį. Mums sakoma, kad A. Navalnas yra užsienio agentas ir Vakarų pasamdytas asmuo, kurio užduotis yra sugriauti Rusiją, o patys surengė jam smulkų gėdingą teismą.
FSIN (Federalinės bausmių vykdymo tarnybos – red. past.) atstovas kalbėjo tokius niekus, ir taip nesąžiningai ir neteisingai, jog pyktį jautė daugelis. Kadangi teisme negalėjo sugalvoti nieko pagrįsto, tai, man atrodo, visi seniai padarė išvadą, kad A. Navalnas buvo teisiamas dėl to, kad drįso išgyventi po apnuodijimo.
Už tai, kad drįso grįžti į savo paties šalį. Už tai, kad drįso padaryti gėdą Vladimirui Putinui prieš visą pasaulį su tais jo neskoningais rūmais už 100 milijardų ir tais auksiniais tualeto šepečiais. A. Navalnas išjuokė V. Putiną ir sugriovė jo reputaciją šalyje. Dabar V. Putinas yra prezidentas, kurio piliečiai nemyli. Jis galutinai prarado liaudies meilę.
– Jei palygintume dabartinius gatvės protestus su mitingais 2011 – 2012 metais, kokie būtų skirtumai?
– 2012 metais Balotnajos aikštėje protestavo žmonės, turėję ką prarasti. Tai buvo protestai ne tiek prieš patį V. Putiną, kiek prieš rinkimų klastojimą. Žmonės reikalavo sąžiningų rinkimų, kad būtų peržiūrėti rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatai, ir jie, nenumatydami pasekmių, susirinko į sankcionuotą mitingą.
Jų tikslas buvo pareikalauti iš valdžios, kad ji jiems atstovautų. Dabar yra kitaip. Dabar protestuoja nusivylę žmonės, pykstantys ant valdžios ir šios valdžios jau nekenčiantys. Šie protestai jau nukreipti asmeniškai prieš V. Putiną.
Dar vienas momentas. 2011 metais protestavo įniršusi miestiečių klasė, stambiųjų miestų liberalioji srovė. Dabar protestuojama visoje Rusijoje. Tai liaudies protestas. Jame dalyvauja ir „gilumų liaudies“ atstovai. Kol kas į gatves išėjo ne visi, bet tie, kurie neišėjo, stebi protestuojančius, arba jiems prijausdami, arba laikydamiesi neutralumo. Dar kartą pabrėšiu. 2011 metais žmonės ėjo protestuoti, neketindami rizikuoti, o dabar žmonės išėjo tiesiai po Rusijos gvardijos lazdomis. Tai visiškai kitas drąsos lygis.
– Nuosprendis A. Navalnui – tai opozicijos sutriuškinimas ar, atvirkščiai, paskata susivienyti?
– Joks ne sutriuškinimas. Manau, kad A. Navalnas neišsėdės viso termino, kurį jam paskyrė, nes pati valdžia pavertė jį kovos su vagimis ir sukčiais, kovos su V. Putinu ir kovos su neteisybe simboliu. Taip išėjo, kad opozicija dabar turi lyderį, prilygstantį V. Putinui. Dabar kalbu ne apie reitingus, bet apie sugebėjimą perduoti masėms savo požiūrį.
Galbūt Kremliuje ir buvo tikimasi sutriuškinimo, tačiau pasodinę A. Navalną, prisidarė dar daugiau problemų. A. Navalnas patyliukais virs Nelsonu Mandela, o jo komanda sugeba dirbti ir toliau. Šie žmonės toliau darys tai, ką darė, tik su dar didesniu politiniu svoriu. Taigi apie sutriuškinimą tikrai nekalbame.
Iš pradžių man atrodė, kad jie tikrai gali sunaikinti opoziciją, tačiau valdžia pasirodė esanti tokia kvaila, kad viską padarė idiotiškai, ir blogiau sugalvoti buvo neįmanoma. Istorija su lėktuvu, kuris nutūpė ne tame oro uoste, bandymas nunuodyti, areštas... Jie padarė viską, kad A. Navalnas taptų kovos su jais simboliu.
– 2016 metais balotiravotės į Valstybės Dūmą, bet ten nepatekote. Turėdami tai galvoje, kaip vertinate Rusijos visuomenės būklę? Jūs nepatekote, nes objektyviai nebuvote išrinktas, ar tam turėjo įtakos rinkimų rezultatų klastojimas?
– Mes tuomet neturėjome stebėtojų, o vėliau kalbėjausi su buvusiais TIK (Teritorinės rinkimų komisijos – aut. past.) pirmininkais ir išsiaiškinau, kad trijuose mano rajonuose buvo falsifikacijų. Taip išeina, kad net tuomet, kai mane „murkdė“ visuose federaliniuose kanaluose ir paskyrė į rinkimų apygardą, kur turėjau 11 konkurentų, mano rezultatas vis tiek buvo palyginus aukštas.
Tačiau dabar neapykanta valdžiai ir konkrečiai partijai „Vieningoji Rusija“ įgavo jau kitą mastą. Man sunku pasakyti, ar visuomenė jau yra pasirengusi palaikyti demokratinę opoziciją. Nežinau. Tačiau tai, kad visuomenė jau yra pasirengusi permainoms ir nori pakeisti nesąžiningą mechanizmą, neteisingą režimą su visomis represijomis ir senais, įgrisusiais veidais, yra faktas. Jei atsiras normalių kandidatų, ir jei rinkimai bus sąžiningi, neabejoju, kad jie laimės.
– Tačiau ar neteks šiems kandidatams kartoti frazių „Krymas mūsų“, „Amerika – mūsų priešas“? Juk jei kandidatas į prezidentus neištars šių frazių, jo veikiausiai neišrinks?
– Mes dabar nekalbame apie prezidento rinkimus. Mes kalbame apie artimiausius parlamento rinkimus. Tačiau jei norite esmės, tai Krymo klausimas jau nėra svarbiausias darbotvarkės punktas. Didele dalimi žmonėms tas Krymas jau nebeįdomus. 2016 metais Krymo tema man trukdė per rinkimus, bet dabar aš reiškiu savo nuomonę apie Krymą, ir žmonės pradėjo klausytis argumentų.
Aš aiškinu: „Štai Krymas, o štai – pensijų reforma. Nebūtų buvę Krymo, jie būtų nepadidinę pensijinio amžiaus. Juk pensijinį amžių padidino dėl to, kad prarado daug pinigų. O pinigus prarado dėl sankcijų, kurių sulaukėme dėl Krymo.“ Žmonės į mano žodžius reaguoja ramiai, nes patys tai jaučia. Tai yra, Krymo tema nuslopo.
Kalbant tema „Amerika – mūsų priešas“, tai ji irgi nebe taip stipriai veikia. Egzistuoja gal 20 proc. žmonių, kurie yra „užzombinti“ televizijos. Tačiau daugelis dabar supranta, kad su Vakarais reikia draugauti, nes kitaip mes visi skursime. Žmonėms reikia aiškinti: niekas nereikalauja Ameriką mylėti ir dievinti, bet yra elementari logika.
Vakarai iš mūsų perka naftą ir dujas, o mums tiekia technologijas, be kurių mes nesugebėsime normaliai gyventi. Ir jei mes dabar su jais pyksimės, tai sulauksime naujų sankcijų ir toliau gyvensime vargingai. Geriausia – su niekuo nekonfliktuoti. Ar mums reikia dėl vieno V. Putino su visais susipykti lygioje vietoje? Nereikia. Štai tą ir reikia aiškinti žmonėms. Gerai, Amerika dar Amerika, bet Europą dabar, manau, daugiau kaip pusė Rusijos gyventojų tikrai vertina normaliai.
– Kaip vertinate Europos Sąjungos, konkrečiai Lietuvos, paramą Rusijos opozicijai? Ar ji juntama?
– Čia ji ne itin jaučiasi. Net eiliniai pilietiniai aktyvistai labai dažnai apie tai nieko nežino. O nežino dėl to, kad tai nėra itin aptarinėjama. Aš tai žinau, kas yra Europos Parlementas, ir kaip kiekvienos Europos Sąjungos valstybės pozicija daro įtaką bendram požiūriui į V. Putino režimą. Tačiau būtent šiai temai Rusijos opozicijos gretose nėra skiriamas dėmesys.
– O dėl Lietuvos yra taip pat?
– Aš apie Lietuvos palaikymą žinau, tačiau kalbame apie eilinius rusus, kurie šiandien išeis į protesto akcijas. Jie vargu ar apie tai žino. Tačiau, galbūt, tai ir nėra taip svarbu. Juk nereikia suteikti valdžiai dar vieno preteksto apkaltinti protestuotojus valstybės išdavimu.
