Rugpjūčio 8-osios dieną dar turėjo vykti derybos tarp Pietų Osetijos ir Sakartvelo, tačiau viskas baigėsi abipusiais kaltinimais sulaužius paliaubas. Reaguodamas į Rusijos pajėgų telkimą, Sakartvelas tuomet pareiškė, kad jo pajėgos užėmė aštuonis kaimus aplink Chinvalį ir įsiveržė į sostinę.
Tik prasidėjus kariniams veiksmams, į Sakartvelą išvyko tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas ir ministerijos sekretorius Laimonas Talat-Kelpša. Jo planuota kelių dienų kelionė išsitęsė iki daugiau mėnesio.
„Man, jaunuoliui, užaugusiam šalyje, kuri praktiškai nematė karo, išskyrus Sausio 13-ąją, buvo didžiulis įspūdis, kai vidury nakties pašoki iš lovos, nes dreba visi langai, pralekia karinis naikintuvas. Tada supranti, kad kažkas vyksta, supranti, kad vyksta rimti dalykai, bandai susirinkti informaciją, bet jos kiekis labai ribotas“, – prisimena tuometis Lietuvos įgaliotasis ministras Gruzijoje L. Talat-Kelpša.
Chaosas labiausiai įstrigo ir žurnalistui Rimui Bružui. Jis pasakoja tuomet į Tbilisį atskrido paskutiniuoju lėktuvu ir išskrido pirmuoju, jau pasibaigus karui. „Kai pamatai filmuotus karo vaizdus, sugrįžta degančio dyzelino kuro kvapas, tuo metu buvo labai karšta“, – prisimena žurnalistas.
L. Talat-Kelpša pasakoja, kad po keturių dienų nežinomybės, pirmoji gera žinia atskriejo iš Lietuvos, kai rugpjūčio 12-ąją į Tbilisį atvyko Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.
Rugpjūčio 15-ąją sudarytos paliaubų sutarties Rusija per 10 metų taip ir neįgyvendino. Pietų Osetijoje jos pajėgos ne tik liko, tačiau Maskva ten įkūrė 19 naujų karinių bazių. O pačią sieną, metras po metro stumia gilyn į Sakartvelą. Anot vietos gyventojų ir nepriklausomų ekspertų, per 7 metus buvo per pusšimtį sienos perkėlimo atvejų. Nerimaujančiai dėl provokacijų, Sakartvelo valdžiai belieka tai tik stebėti.