„Jie atvyko į mūsų miestą kaip svečiai, – „RFE/RL“ pasakoja vietos gyventojas Dmitrijus Bushas. – Bet dabar tvarkosi čia, lyg ši vieta jiems priklausytų. Pastatė didelių, gražių statinių iš dailių plytų. Aplink juos išklojo šaligatvius, pakabino vėliavas. Nuo mūsų atsitvėrė tvoromis, lyg būtume raupsuotieji. O juk jų buldozeriai išmušė paskutinius mūsų dar pusėtinos būklės kelius.“
Svobodną (iš pradžių vadinosi Aleksejevskas) įkūrė 1912 m., tiesiant Transsibiro magistralę. 1917 m. po bolševikų sukilimo pakeitė miesto pavadinimą, o diktatoriaus Stalino laikais jis tapo didžiuliu gulagu, kuriame 1935 m. gyveno 190 000 ištremtų žmonių. Nemažai jų palikuonių tebegyvena regione. Žlugus Sovietų Sąjungai, miesto gyventojų sumažėjo daugiau nei trečdaliu iki 54 000.
Pastaraisiais metais šis Amūro regiono administracinis centras vertinamas dvejopai. Viena vertus, jame vystomi du didžiuliai projektai ir ekonominės iniciatyvos, siekiant atgaivinti merdėjančius regionus.
Kita vertus, mažėjančiai vietos populiacijai jis – žlungančios infrastruktūros ir nusivylimo simbolis. Vietos gyventojai vis labiau piktinasi pareigūnų korupcija ir mato, kad visos pastangos atgaivinti miestą yra nesėkmingos.
Du dideli projektai, regis, turėtų teikti vilčių. Tai kosmoso centras „Vostočnyj“, pastatytas už 900 mlrd. rublių (25 mlrd. dolerių), tikintis iš jo vykdyti skrydžius į kosmosą, kurie šiuo metu vykdomi iš sovietinių laikų kosmodromo Kazachstane, ir didžiulė „Gazpromo“ Amūro dujų perdirbimo gamykla, manoma, būsianti antra pagal dydį tokia gamykla pasaulyje.
Statybas numatoma baigti 2027 m.
2017 m. birželį Svobodnui suteikė atsiliekančio socioekonominio vystymosi regiono statusą, todėl suteikė įvairių mokesčių ir verslo lengvatų, siekiant plėtoti mažąjį ir vidutinį verslą, pritraukti investicijų, sukurti naujų darbo vietų.
Spalį Tolimųjų Rytų plėtros ministerija paskelbė, kad Svobodno ekonominės zonos (tai viena iš 18-os zonų Tolimųjų Rytų federaliniame regione) plėtros planas parengtas ir bus pradedamas vykdyti.
Kita pusė
Tą patį mėnesį miestas sulaukė dėmesio visos šalies mastu, kai nuo sunkvežimio su kroviniais svorio įgriuvo tiltas virš Transsibiro geležinkelio.
„Dabar turime eiti pėsčiomis į darbą ir iš darbo, – pasakoja vietos kepykloje dirbanti Svetlana Jarovaja. – Autobuso bilietas kainavo 25 rublius, dabar kainuoja 50 rublių, o veža tik iki tos vietos, kur pats, savo atsakomybe, gali pereiti per geležinkelį. Vienoje tokioje vietoje pastatė moterį. Bet kas iš to? Traukiniai nestos tam, kad mane praleistų. Dirbu kepykloje nuo 4.30 val. iki vakaro. Dabar nespėju atsigulti miegoti, o jau turiu keltis. Pabandytumėte pereiti per bėgius naktį. Ketinu išeiti iš darbo – neverta kasdien rizikuoti gyvybe.“
Lapkritį žuvo 20 m. moteris, kuri norėjo pereiti geležinkelį.
Vietos valdžia nepraneša apie ketinimus statyti tiltą, kurio nebuvimas 20 proc. sumažino miesto gyventojų skaičių.
„Savaime supranta, mes šokiruoti, – teigia pavardės nenorėjęs viešini vietos gyventojas Michailas, dirbantis dujų gamykloje. – Laimė, turime automobilį. Mūsų vaikai lanko mieste mokyklą, mes su žmona dirbame čia. Anksčiau keldavausi 7 val., dabar keliuosi 5.30 val. alternatyvus kelias prastos būklės, gana status, dabar jame nuolat susidaro automobilių spūstys. Neįsivaizduoju, kaip žmonės juo važiuos žiemą, kai bus slidu. Yra kitas kelias, bet jis – dar prastesnės būklės.“
Dar prie tilto sugriuvimą Svobodno įvaizdžiui buvo suduotas smūgis – liepą nė metų neišdirbęs miesto meras Jurijus Romanovas atsistatydino, o vėliau buvo suimtas už kyšių ėmimą miesto statinių privatizacijos metu.
„Čia nieko nėra“
Paskelbus apie „Gazprom“ projektą, vietos gyventojai turėjo daug vilčių, bet dabar daugelis jaučia nusivylimą. Tada kompanija ir vietos valdžios pareigūnai žadėjo, kad mieste prasidės naujos statybos ir renovacijos ir apsigyvens apie 3 000 darbininkų, kurie dirbs Amūro dujų perdirbimo gamykloje.
Tačiau dabar kompanija paskelbė, kad planuoja kurti gyvenamąjį rajoną prie gamyklos būsimiems darbininkams. Pasikartojo scenarijus, kaip ir kosmodromu „Vostočnyj“ – jo darbuotojams pastatė atskirą miestelį Ciolkovskij.
„Kas pasikeitė nuo to laiko, kai prieš trejus metus mums buvo suteiktas išskirtinis statusas? Absoliučiai nieko, – teigia ilgametis miesto gyventojas Aleksandras Potapenka. – Vaikštome tais pačiais suskeldėjusiais šaligatviais, važiuojame tais pačiais praktiškai neasfaltuotais keliais. Mieste nėra nė vieno padoraus prekybos centro. Kaip ir anksčiau, apsipirkti važiuojame į regiono centrą (Blagoveščenską). Vaikams čia ničnieko nėra, išskyrus kelias vietos verslininko pastatytas sūpuokles.“
Jis pridūrė, kad mieste nuolat dingsta vanduo ir elektra.
„Tai miestas, kuriam skiriamas prezidento dėmesys“, – sako A. Potapenka.
Primorsko regiono gubernatorius Vasilijus Orlovas pritaria tokiam vertinimui. „Šiuo metu Svobodnas sulaukia išskirtinio dėmesio, – sakė jis lapkritį vykusiame verslo forume. – Verslas čia turi absoliučiai unikalių galimybių viso regiono atžvilgiu. Jau trejus metus apie tai kalbame.“
Deja, verslininkai negalėjo iki galo pasinaudoti šiomis galimybėmis, – pridūrė jis. – Nepaisant didžiulio mažojo ir vidutinio verslo poreikio, ypač paslaugų sektoriuje, verslininkai nepajėgūs patenkinti poreikio. Dažniausiai nė nesupranta, kaip stipriai esate reikalingi Svobodno miestui.“
Neseniai izoliuotoje geležinkelio pusėje nedidelį verslą turinti Liudmila Liskaja sako, kad nauji projektai galutinai sunaikino iki tol egzistavusį minimalų ekonominį gyvenimą. „Žmonės bėga iš vietos įmonių, – pasakojo moteris „RFE/RL“. – „Gazprom“ žada iki šiol neregėtus atlyginimus. Negauname tokio pelno, kad galėtume tiek mokėti žmonėms. Štai kaip viskas pasisuko... o dabar likus be tilto – dar blogiau. Ketinu užsidaryti. Gal pamėginsiu atidaryti savo įstaigėlę mieste. Bet (izoliuotasis regionas Zalinejnyj) merdėja.“
Svobodne dirbantis žmogiškųjų išteklių specialistas Aleksandras Turkinas sakė „RFE/RL“, kad daugelis žmonių, įsidarbina „Gazprom“ statybose, kad padirbtų kelis mėnesis, ten pat gyvendami pataupytų, o paskui visiems laikams išdumtų iš Tolimųjų Rytų.