Pastarosiomis savaitėmis jis rinko istorijas apie rusų disidentus, kurie tvirtina tapę apsikeitimo konfidencialia informacija tarp Europos pareigūnų ir Rusijos valdžios aukomis. Lapkričio mėnesį nutekėjus vienos Kipro prokurorės elektroniniams laiškams, paaiškėjo stiprėjanti tendencija: kad susektų savo kritikus, Kremlius pasitelkia sąjungininkus iš Vakarų valstybių teisėsaugos agentūrų.
Iš Kipro generalinio prokuroro pavaduotojos pusės nutekėjusi informacija parodė, kad su Rusijos valdžia vyksta kur kas platesnio masto apsikeitimas konfidencialia Europos Sąjungos (ES) informacija, kurios dalis yra įslaptinta.
Kad ir garsaus jauno rusų disidento Nikitos Kulačenkovo, kurį 2016 metais sulaikė Kipro valdžia, atvejis, nuskambėjęs pasaulio spaudoje. Tuomet nebuvo žinoma, kad jį sulaikyti padėjo nerimą keliantis Kipro ir Rusijos pareigūnų susirašinėjimas elektroniniais laiškais, kurie lapkričio mėnesį iškilo aikštėn.
N. Kulačenkovas, finansinių tyrimų aktyvistas, priklausęs Rusijos kovos su korupcija fondui, vadovaujamam Aleksejaus Navalno, didžiausio V. Putino priešininko, 2014 metais buvo priverstas pabėgti iš Rusijos. Jis gavo prieglobstį Lietuvoje, ES valstybėje. Rusijos valdžia nuteisė jį už akių ir paprašė Interpolo išduoti arešto orderį. Vėliau jis buvo panaikintas kaip politiškai motyvuotas.
N. Kulačenkovui kelionė į kitą ES šalį nesukėlė didesnio nerimo, nes jis jau buvo gavęs prieglobsčio apsaugą pagal ES ir tarptautinę teisę. Tačiau vos per kelias minutes, kai nusileido Kipre, kur atvyko pasimatyti su savo šeima, jis suprato klydęs. Jam iš karto buvo uždėti antrankiai ir kitas tris savaites N. Kulačenkovas praleido už grotų mažoje ES valstybėje, kuri garsėja kaip ofšorinis pinigų plovimo rojus Rytų Europos ir Rusijos oligarchams.
Paaiškėjo, kad Kipro generalinio prokuroro pavaduotoja Eleni Loizidou vietos teisme kovojo už N. Kulačenkovo ekstradiciją Rusijai. Kaip atskleidė nutekėję privatūs E. Loizidou susirašinėjimo laiškai, ji siuntė elektroninius laiškus savo vietos kolegoms ir teiravosi dėl būdų išduoti N. Kulačenkovą. E. Loizidou, kuri kadaise vos netapo Europos žmogaus teisių teismo (vienintelio likusio tarptautinio teismo, sėkmingai skelbiančio nuosprendžius Rusijai dėl žmogaus teisių pažeidimų) teisėja, iš karto pranešė Rusijos valdžiai apie sulaikytąjį ir ją patikino, kad jis iš karto bus išduotas, kai tik Rusija atsiųs reikiamus dokumentus.
Šiam incidentui sulaukus didelio tarptautinio dėmesio, Kipro valdžia N. Kulačenkovą paleido. Tačiau šis incidentas privertė jį suabejoti Europos Sąjungos, kaip saugaus prieglobsčio Rusijos disidentams, integralumu.
„Ir toliau keliauju po Europos Sąjungą, išskyrus šalis, kurias įtariu esant draugiškas Rusijos valdžiai“, - sakė jis straipsnio autoriui. Nepaisant to, kad gavo prieglobstį ES, N. Kulačenkovas pridūrė, kad „nerimaus visą likusį gyvenimą, kai vyks į naują šalį“, net jei ji priklausys Europos Sąjungai.
Leonidas Nevzlinas yra dar vienas Rusijos disidentas, kurio pavardė buvo minima nutekėjusiuose laiškuose. Jis vos išvengė N. Kulačenkovo likimo – ir tik dėl to, kad paklausė savo įtarių advokatų patarimo.
L. Nevzlinas buvo Rusijos energetikos konglomerato „Jukos“, kurį 2000-ųjų pradžioje perėmė valstybė, bendrasavininkis. Jo verslo partneris Michailas Chodorkovskis buvo įkalintas dešimčiai metų dėl politiškai motyvuotų kaltinimų. L. Nevzlinui, kuris buvo kaltinamas mokesčių vengimu, vagyste, nužudymu ir pasikėsinimu nužudyti, pavyko pabėgti iš Rusijos ir gauti Izraelio pilietybę. Maskva reikalavo Interpolo orderio, bet jis galiausiai taip pat buvo panaikintas kaip „politiškai motyvuotas“. Nuo to karto, kai L. Nevzlinas nori vykti į kokią nors naują šalį, jo advokatai susisiekia su vietos teisėsauga ir išsiaiškina, ar jam negresia ekstradicija į Rusiją.
Tą patį 2017 metais jie padarė ir su Kipro teisėsauga. Advokatai nusiuntė pareigūnams politiškai motyvuotų Rusijos kaltinimų L. Nevzlinui santrauką ir ilgą sąrašą valstybių, kurios pripažino šių kaltinimų pobūdį ir sutiko saugiai įsileisti L. Nevzliną. Tačiau nutekėję E. Loizidou laiškai parodė, kad konfidenciali jo advokatų informacija iš karto buvo persiųsta Rusijos valdžiai. Nieko keista, kad L. Nevzlinas atšaukė kelionę į Kiprą.
M. Eristavi jis sakė, kad tokių Rusijos disidentų kaip jis padėtis blogėja, nes Kremlius plečia savo įtaką užsienio teisėsaugai. Be to, Rusijos vyriausybė naudojasi užsienio teisės firmomis, kad jos padėtų užmaskuoti politiškai motyvuotą disidentų medžioklę ir ją paverstų teisėta kova su tarptautiniu nusikalstamumu ir terorizmu.
„Aš tikrai nerizikuočiau vykti į šalis, kurios laikomos draugiškomis Rusijai. Dabar jų yra tiek daug, net tarp pažengusių demokratijų. Pavyzdžiui, Šveicarija“, - sakė L. Nevzlinas, paminėdamas ilgą ir galiausiai sėkmingą kovą teisme su Šveicarijos pareigūnais, kurie Kremliaus prašymu buvo įšaldę jo banko sąskaitas.
Buvęs „Jukos“ advokatas Aleksejus Obolenecas, kuris taip pat pabėgo iš Rusijos į Izraelį, dabar padeda Rusijos disidentams gauti apsaugą užsienyje. Be N. Kulačenkovo ir L. Nevzlino, jis nurodė dar tris identiškus atvejus, susijusius su minėta Kipro pareigūne, taip pat kitus Rusijos asmenis, kurių asmeniniai duomenys galėjo būti perduoti Rusijos valdžiai. Nutekėjusios informacijos turinys rodo, kad buvo pažeista daugybė straipsnių iš 1951 metų Pabėgėlių konvencijos, 1957 metų Europos konvencijos dėl ekstradicijos, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos bei Europos žmogaus teisių konvencijos, taip pat kai kurie straipsniai iš Interpolo konstitucijos.
Dirbdamas Rusijos politinio prieglobsčio prašytojų advokatu, A. Obolenecas skundžiasi, kad konfidenciali informacija iš jo klientų bylų reguliariai atsiduria Rusijos pareigūnų rankose. „Dabar pradėjau įspėti savo klientus: jei gausite prieglobstį ar leidimą gyventi ES, kai kurių ES šalių teisėsauga ir saugumo agentūros vis tiek gali dalytis privačia informacija apie jus ir jūsų šeimą su kitais autoritariškais režimais, pavyzdžiui, Rusija, Azerbaidžanu, Uzbekistanu ar Baltarusija. Tai naujas normalumas“, - teigė jis.
Vakarai dažnai kalba apie tai, kad demokratizacija ir demokratijos galia turėtų sklisti ir į kitas valstybes. Tačiau vyksta ir priešingas procesas, ir iš tos vietos Rytų Europoje, kurioje esu, tai labai gerai matosi. Stiprėjantis Azerbaidžano, Rusijos ir Turkijos „autoritarinis ruožas“ kelia vis didesnį spaudimą šio regiono demokratijoms, besiribojančioms su ES.
Pastaruoju metu tampa akivaizdu, kad Ukrainoje ir Gruzijoje lėtai irsta tradiciniai saugumo centrai. Azerbaidžanų specialiosios pajėgos, atvirai ignoruodamos tarptautinę teisę, Gruzijoje pagrobė azerų žurnalistą ir disidentą Afganą Mukhtarli ir grąžino jį kankintojams Baku. Ukrainos valdžia Azerbaidžano prašymu daugiau kaip šešis mėnesius įkaitu laikė kitą azerų žurnalistą ir disidentą Fikretą Huseynli, nors jis ir turėjo ES pasą. Azerų diasporos Ukrainoje atstovai nuolat mane įspėja, kad mažiau dėmesio sulaukiančios, politiškai motyvuotos deportacijos iš Kijevo į Baku tampa rutina. Turkija taip pat sėkmingai medžioja pabėgusius disidentus Azerbaidžane, Gruzijoje ir Moldovoje.
Tačiau kur kas didesnį nerimą kelia tai, kad panašūs modeliai išnyra ir Vakarų demokratijose. Kol Kremlius aktyviai kelia koją į anksčiau konfidencialia laikytą ES asmeninių duomenų sistemą, ne tik bėgančių Rusijos disidentų, bet ir bet kurio ES piliečio duomenys gali tapti prieinami oportunistiniams autoritariniams režimams.
Taip sutapo, kad vis gausėjančios V. Putino aukos, ieškančios apsaugos Vakaruose, tapo pirmaisiais asmenimis, pastebėjusiais šį akį rėžiantį saugumo pažeidimą. Jei daugiau nebegalime pasitikėti Vakarais, tuomet privalome kelti trikdančius klausimus apie poholokaustinę pasaulio pabėgėlių sistemą, kaip visumą.