Tačiau vienas pagrindinių postmodernios propagandos principų – ne kova tarp tiesos ir melo, kaip tai buvo per šaltąjį karą, o bandymas įrodyti, kad meluoja visi, todėl tereikia rinktis melą, kuris „jūsiškis“, kuriuo norite tikėti.
Žinojimas ir faktai dingsta, lieka vien emocijos ir tikėjimas. Žurnalisto pareiga – su tuo kovoti, mano naująją Ukrainos žurnalistų kartą mokantis bei Maidano įkarščio metu puslapį „Stopfake.org“, kuriame demaskuojama Rusijos kasdienė propaganda, įkūręs Ukrainos žurnalistas Jevhenas Fedčenko.
– Norėčiau pradėti nuo nedidelės istorijos. Turiu draugą, gyvenantį Dubajuje. Jo mergina – iš Kazachstano, tačiau užaugusi ir mokslus baigusi Rusijoje. Nežinau kaip, bet kartą jie susiginčijo dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios. Mergina teigė, kad jis prasidėjo Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, tačiau mano draugas lenkas teigė: „Ne, jis prasidėjo Vokietijai ir Sovietų Sąjungai užpuolus Lenkiją ir ją pasidalijus“. Mergina tai girdėjo pirmą kartą, tad jis liepė jai tiesiog pasiskaityti „Vikipediją“. Tuomet ji atkirto, kad „Vikipedija“ – amerikiečių propaganda, tad niekuo, kas ten rašoma, ji netiki.
Daugelį propagandos naudojamų dalykų dažniausiai galima lengvai patikrinti. Tad, kaip ir sakėte, galite nukeliauti į „Vikipediją“ ir rasti grynų faktų, bet turite norėti tai padaryti, turite būti kritiškas ir turėti patikimų šaltinių. Tai būdas išmokyti žmones mąstyti ne linijiniu būdu, žvelgti giliau. Toks buvo ir mūsų projekto tikslas, išmokyti žmones pasitikrinti išgirstą informaciją, faktus. Visada naudinga žvelgti į faktus, o ne į jų interpretaciją, ypač daromą žiniasklaidos.
– Bet jei mąstote kaip toji mergina, tuomet jūs tikite, kad tam tikri šaltiniai, kuriuos Vakarai naudoja kaip objektyvius, tokie nėra. Esate paveiktas Kremliaus ideologijos, kad nėra tiesos ir melo, visur vien tik melas ir tereikia pasirinkti, kuriuo iš jų tikėti. Kaip nugalite tai?
– Jūs visiškai teisus, jie naudoja šį labai postmodernų būdą – jokios tiesos nėra, viskas reliatyvu, viskas priklauso nuo to, kas kuo manipuliuoja. Bet aš vis tiek manau, kad pats galite pasitikrinti, kuriais šaltiniais galite pasitikėti ir kodėl.
Daugelis rusų nepasitiki Vakarų žiniasklaida, bet, pasistengę, ir Rusijoje gali rasti šaltinių, kurie pasakotų visiškai kitokią įvykių versiją. Jiems tiesiog reikia paieškoti. O jei jų propaganda remiasi tuo, kad viskas siurrealu, absurdiška, nėra jokios tiesos, jokios laisvos žiniasklaidos ar valdžios, jie tiesiog nori paplauti jūsų tikėjimą, kad tiesa egzistuoja, ir jie galų gale laimės. Bet jei žmonės nepasitiki niekuo, kodėl tuomet turėtų tikėti rusiška žiniasklaida? Gali būti, kad tuo tiesos neegzistavimo principu jie patys sau spendžia ilgalaikius spąstus.
– Mano draugas iš Sankt Peterburgo manęs neseniai paklausė, ar yra toks dalykas, kaip Europos Sąjungos propaganda. Ar yra?
– Ne, nėra, ji nesklinda abiem kryptimis, dabar yra tik viena propaganda, ji eina viena kryptimi. Net jei ES norėtų sukurti kokią nors propagandą, tai būtų neįmanoma dėl kelių priežasčių.
Rusija pastaruosius 10 metų kūrė propagandos aparatą. Tad niekas jos negali pasivyti, nes neturi tų dešimties metų aparatui sukurti. O kovoti su propaganda – beviltiška. Vietoj to reikia pateikti daugiau faktų, kurti pozityvesnį naratyvą, nors kartais tai ir sudėtinga, ypač kai dabar Ukrainoje karas. Neturime apie jį pasakoti rožinių pasakų, tačiau Ukrainoje vyksta daug puikių dalykų ir turėtume juos parodyti.
Rusijos propaganda irgi smarkiai keičiasi. Sovietinė propaganda buvo pagrįsta aiškinimu, kodėl Sovietų Sąjunga nuostabi. Rusijos propaganda nieko nepasakoja apie pačią Rusiją, ji tik pasakoja, kaip viskas negerai su kitais.
– Ar tokie šaltiniai kaip Laisvosios Europos Radijas arba Amerikos balsas buvo Vakarų propaganda?
– Ne, nes jie nepasakojo, kodėl Vakaruose viskas puiku. Jie pranešdavo naujienas. Jie grodavo muziką, transliuodavo radijo teatrą. Propaganda yra labai vertikali struktūra, kuriai vadovauja valdžia, kad skleistų klaidingą informaciją. Ukrainos kontekste propaganda reiškia ir karo skatinimą, neapykantos kurstymą. To pavyzdžių jūsų minėtose žiniasklaidos priemonėse nebuvo. Karo niekas nekurstė, jie aiškino pasaulį ir įvykius. O čia bandoma kuo labiau paskatinti karą. Ir Ukraina – tik vienas iš tos akcijos tikslų.
Kiti gal ne tokie pastebimi, bet bandoma parodyti, kad yra nuostabioji Rusija ir blogieji Vakarai – NATO, ES, JAV, viskas kartu viename. Ir karas prieš juos yra šventas, dvasinis. Tai tikrai pavojinga, nes atrodo, kad ruošiamasi ilgam karui, kurį laimėti Rusija meta visus savo resursus. Jie bando rasti plyšių Vakarų sistemose ir išardyti jas – panaikinti ES vienybę, NATO, supriešinti Vidurio rytus. O informacinį karą galų gale žymiai lengviau galima paversti tikru karu.
– Tad kaip atskirti, kas yra propaganda, o kas ne?
– Dažniausiai matome vieną monolitišką pasakojimą, į kurį būna įtrauktos visos medijos priemonės ir kuriuo metodiškai perduodamas klaidingų žinučių kratinys. Pavyzdžiui, Ukrainos atveju tai būtų kokios 5 žinutės, kurios pasirodytų beveik kiekvienose vadinamosiose žiniose: Ukraina – fašistinė valstybė, chunta, nors dabar šie dideli žodžiai po truputį švelnėja, Ukraina – žlugusi valstybė, jos valdžia neveiksminga, ES ir JAV išduoda Ukrainą, nes ji rūpi tik Rusijai. Tai – pagrindinės žinios, o visa kita – tik aptarnaujantys žodžiai ir pasakojimai, pasitelkiant įvairias formas. Kartais visi šie teiginiai būna netgi viename siužete, viename pasakojime ar rašinyje.
Taip pat visada manipuliuojama šaltiniais. Būna tik vienintelis šaltinis, jis gali būti nežinomas arba labai mažai žinomas. Dabar jie labai mėgsta cituoti kitą žiniasklaidą ir, jei paskaitytumėte, ką jie cituoja, paaiškėtų, kad originalus šaltinis sukurtas tik prieš porą dienų, arba tai – tinklaraštis ar socialinės medijos paskyra su vos dviem įrašais. Tad šaltiniai taip pat gali sukelti mūsų įtarumą ir priversti tikrinti, kas sakoma.
Kai tik pradėjome „Stopfake.org“ puslapį, pamatėme, kad ilgainiui netikrus faktus jie maišo su tikrais. Tuomet sunku nustatyti, kur baigiasi tiesa ir prasideda melas. Pavyzdžiui, straipsnio pradžioje bus melagingas teiginys apie tai, kas įvyko. Tačiau paskui bus aprašomi dar du įvykiai, nutikę iš tiesų.
– Tokie Vakarų žiniasklaidos šaltiniai kaip „Reuters“ per Ukrainos karą rašo dvi eilutes. Sakoma, „Kijevas praneša, kad sukilėliai naudoja sunkiąją karinę techniką, Buratino sistemas. Tačiau Rusija tai neigia.“ Taip bandoma būti objektyviems, tačiau dažnai tiesa ir melas suplakami į vieną ir parodomi kaip dvi skirtingos tiesos. Ar manote, kad teisinga šitaip žaisti objektyvumą? O gal tai ir yra objektyvumas?
– Kai žaidžiame objektyvumą, žiniasklaidai jis dažnai tampa savaiminiu tikslu. Dviejų šaltinių taisyklė mus verčia juos turėti, bet kyla klausimas, kam tos dvi pusės atstovauja. Gal tai nėra tikrosios dvi istorijos pusės, o tik įsivaizduojamos? Pateikti įsivaizduojamą požiūrio tašką yra blogiau, nei pateikti tik vieną pusę, nes tai sukuria kitos pusės egzistavimo iliuziją. Jei išklausėte tik vienos pusės, bet to neslepiate, gal kitą kartą išklausysite kitos.
Ukrainos atveju, jau per Maidaną žurnalistai ėmė ieškoti kitos pusės. O kokia gali būti kita aikštėje nužudyto šimto žmonių pusė? Arba, prasidėjus karui, buvo bandoma sukurti kokį nors politiškai neutralų pavadinimą ten kovojantiems žmonėms, tačiau juk svarbiau, ne kaip juos vadiname, o kam jie atstovauja ir ką daro, kas už jų. BBC ir kitos organizacijos juos labai ilgai vadino vietine kariuomene, bet tokio dalyko nebuvo, daugelis jų buvo Rusijos kariuomenė – atvirai, arba apsimetanti vietiniais.
Kryme Vakarų žiniasklaida ilgai sprendė, ar žalieji žmogeliukai yra Rusijos kariuomenė ar ne. Gal 10 dienų buvo spėliojama, kas yra šie žmonės. Bet svarbiausia toje istorijoje buvo ne tai, o faktas, kad buvo nelegaliai okupuojama nepriklausomos valstybės dalis. Laikas buvo prarastas ieškant tinkamų žodžių, o politiniai sprendimai remiasi žiniasklaidos darbu, todėl buvo prarasta laiko imtis tinkamų veiksmų okupacijai sustabdyti.
Kai ji tapo įvykusiu faktu, kai Rusija žiniasklaidai pripažino, kad tai buvo jos kariuomenė, žurnalistai apsidžiaugė, kad pagaliau gali parašyti teisingą istoriją, tačiau ji jau buvo pasibaigusi. Tad jei žiniasklaida vorą būtų vadinusi voru, galbūt būtų buvę imtasi visai kitokių priemonių, gal nuo pat pradžių būtų buvęs didesnis politinis spaudimas ir karas Donbase niekada nebūtų įvykęs. Politikų neapsiprendimas buvo nulemtas žurnalistų neapsisprendimo.
– Esate modernios žurnalistikos mokyklos, ruošiančios naująją Ukrainos žurnalistų kartą, vadovas. Kaip sprendžiate problemą, kad žurnalistas, ypač užsienio naujienų, dažnai turi pranešinėti faktus, kurių patikrinti negali?
– Žurnalistas dažnai atsiduria situacijoje, kur nėra užtikrinto atsakymo, arba jie yra keli. Tad viskas priklauso nuo asmeninio pasirinkimo ir, mokydami studentus, sakome, kad niekada to nepamirštų. Tačiau, ėmę dirbti, jie dažnai ima tuo piktnaudžiauti, dažnai jų darboviečių kultūra verčia neteigti vieno konkretaus atsakymo arba ieškoti „didžiųjų naujienų“.
Iš vienos pusės, tai gerai, nes taip dirbti saugu, mažai galimybių suklysti. Tačiau taip dažnai praleidžiame tikrąsias naujienas. Maidane, Kryme ir Donbase sėkmingiausi ir įdomiausi darbai buvo padaryti ne didžiųjų žiniasklaidos priemonių, nes jie vengė konkretybių, o būtent žmonės, besinaudojantys socialiniais tinklais, dažnai žinojo daugiau už žiniasklaidos priemones, kurios juos turėtų informuoti.
O juk žiniasklaida turėtų informuoti žmones, ne priešingai. Mūsų profesijos esmė – tai, ką darome „Stopfake.org“, – nuolatos tikrinti faktus, rasti naujų ir juos pranešti. Tačiau kartu mes užsiimame istorijų pasakojimu. Tad faktai neturi būti nuogi, bet reikia rasti žiūrovui patrauklią formą juos papasakoti. Reikia nuolat ieškoti naujų formų tas istorija papasakoti. Dabar tam galimybės – neribotos.