aA
Šichanų miestelis, kuriame buvo kuriamas sovietinis cheminis ginklas, neseniai tapo prieinamas visiems ir nekantriai laukia turistų pinigų, rašo novayagazeta.ru. Rusijos Saratovo srityje esantis Šichanų miestelis, kuriame, kaip tvirtina Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų atstovai, buvo sukurtas cheminis ginklas „Novičiok“, šių metų pradžioje neteko uždaro administracinio teritorinio objekto statuso. Apsilankyti bene šiai dienai garsiausio pasaulyje Saratovo srities prekės ženklo tėvynę dabar gali bet kuris panorėjęs.
© Stopkadras

Srities turizmo komitete netgi žadama rimtai svarstyti galimybę organizuoti ekstremalias ekskursijas po buvusią slaptą teritoriją. Šichanų gyventojai nuogąstauja, kad kartu su ypatingu statusu teritorija neteks ir valstybinio finansavimo, prasidės masiniai atleidimai.

Skurdas baisiau už bet kokią chemiją

„Institutas buvo už gerų dešimties kilometrų nuo šios vietos. Stengiuosi ten nevažiuoti. Kuo mažiau žinau, tuo ramiau miegu“, – sako vietos gyventojas Sergejus Izvekovas ir automobilio vairą pasuka miegamųjų rajonų link. Valstybinis organinės sintezės technologijų institutas, sovietmečiu gaminęs cheminius ginklus, bankrutavo ir savo gyvavimo istoriją užbaigė prieš dešimt metų. Remiantis cheminio ginklo draudimo konvencija, Rusija įsipareigojo sunaikinti cheminio ginklo gamybos įrangą ir didžiąją dalį infrastruktūros. Kad ir kaip ten būtų, ir šiandien Šichanų gyventojai ne tik nesutinka ten vežti žurnalistų, bet net nenori garsiai minėti objekto pavadinimo.

„Mes kažkaip nesusimąstydavome, kuo tiksliai užsiima tie chemikai, nors ir gyveno gretimuose butuose. Baisu buvo ir klausti. Buvo režimas, pareigūnai labai griežtai viską kontroliavo ir prižiūrėjo“, – pečiais trukteli vietinis S. Izvekovas.

Visa veikla šiame uždarame administraciniame teritoriniame objekte savo laiku buvo tiesiogiai pavaldi Maskvos valdžiai. „Tik komisijos iš sostinės čia važiuoti paprasčiausiai bijojo. Net ir rankų vandeniu iš čiaupo čia plautis nenorėjo. Mums, prašau, vandens atvežkite iš Volsko“, – juokiasi S. Izvekobas. Pats jis dėl teritorijos ekologinės švaros galvos niekada nesuko.

„Nors nemažai mano bendraamžių jau geresniame pasaulyje“, – iškalbingai akis į dangų pakelia pašnekovas.

Gatvė, nuo kurios kruopščiai nuvalytas sniegas ir pabarstyta geltonu smėliu, veda pro apleistą namą tuščiomis išdaužytų langų akiduobėmis. „Čia kadaise buvo pirtis. Uždarė prieš daug metų, o naujos taip ir nepastatė. Iš dešinės buvo tuberkuliozės ligoninė. Iš kairės – buvę bendrabučiai, dabar parduoti“, – paaiškina S. Izvekovas.

Toliau kelias veda prie pilkų karinio dalinio, saugojusio Valstybinį organinės sintezės technologijų institutą, vartų. Už gretimos tvoros su raudonomis žvaigždėmis – trijų aukštų dalinio medicinos skyrius.

„Jeigu jį uždarys, mus ištiks tragedija. Jau kaip reikiant apkarpė ginekologijos ir chirurgijos skyrius. Per šventes man buvo įtartas apendicitas, tai vežė į Volsko rajoninę ligoninę. Maitino vandenyje virta koše. Mūsų ligoninėje visada buvo neblogas valgiaraštis – kaip kokiame vaikų darželyje“, – pasakoja S. Izvekovas.

Rusija atvėrė slaptą teritoriją: vietiniai ne tik nesutinka ten vežti žurnalistų, bet net nenori garsiai minėti pavadinimo
© Stopkadras

Šichanų medicinos skyrius pavaldus federalinei medicinos ir biologijos agentūrai. Civilių gyvenvietei specializuota klinika nepriklauso. Toliau gatvėje didžiulis gaisrinės pastatas, dar toliau – policijos nuovada. Jėgos struktūrose taip pat baiminamasi atleidimų: nėra režimo – nereikalingi ir pareigūnai su antpečiais. Kitų darbo galimybių vietos vyrams čia paprasčiausiai nėra.

Nebelikus saugomos uždaros zonos, Šichanai dalinę valstybinę finansinę paramą gaus dar dvejus ateinančius metus. Toliau vietiniams teks manytis patiems ir kliautis kukliomis srities valdžios skiriamomis dotacijomis.

„Šiuo metu Šichanų biudžetas – 120 mln. rublių 6 tūkst. gyventojams. Kaimyniniame Volske – 152 mln. rublių 60 tūkst. žmonių. Finansavimas sumenks net kelis kartus. Žmonės pradės ieškoti geresnio gyvenimo galimybių kitur. Tiesą sakant, labai to bijau“, – sako S. Izvekovas.

S. Izvekovas daugiau nei 20 metų tarnavo policijoje. „Čia toks karštasis taškas buvo. Gyveno tokia publika, kad ir užeiti baisu“, – emocingai pasakoja ekskursijai vadovaujantis S. Izvekovas, kai su juo „Novaya gazeta“ žurnalistė važiuoja pro juodu brezentu dengtų bendrabučių kvartalą pačiame miestelio centre. Būtent nuo jo XX amžiaus 4-ąjį dešimtmetį ir prasidėjo Šichanų istorija. S. Izvekovas ir po šiai dienai vardais prisimena personažus, „garsėjusius nepalaužiamu charakteriu – nei patys skundėsi, nei kitus skųsdavo“.

„Tuoj parodysiu vietelę, kur buvo geležinkelis. Matote tą automobilių plovyklą? Ten buvo stoties pastatas“, – S. Izvekovas mosteli garažų link. XXI amžiaus pradžioje geležinkelio bėgiai parduoti metalo laužui. Ne, tai nebuvo vagystė. Toks buvo oficialus sprendimas, nes, nelikus tos didelės bendrovės, bebuvo ką ir transportuoti.


Toponimikos paslaptys

Uždaro administracinio objekto statuso neteko Šichanai 1. Apsnigtu mišku važiuojame į kitą vietą – Šichanus 2. „Antrasis punktas“, kaip miestelį vadina vietiniai, aptvertas raudonų plytų tvora. Abiejose patikros posto pusėse tvarką prižiūri šauktiniai žieminėmis kepurėmis. Pats smulkiausias nuodugniai apžiūrinėja leidimą, užmeta akį į automobilio bagažinę ir galiausiai atidaro vartus.

Į dešinę nuo apsnigtų eglučių – Rusijos gynybos ministerijos 33-ojo Centrinio mokslo ir tyrimų instituto pastatas. Jis buvo įkurtas tokiu pačiu tikslu kaip ir Valstybinis organinės sintezės technologijų institutas. Abu – vienas sąlyginai civilis, o kitas absoliučiai karinis – praktiškai visą laiką konkuravo tarpusavyje.

„Net ir futbolo aikštėje. Institutų komandų susitikimai visada būdavo patys nuožmiausi. 33-ajam sekėsi geriau: pas juos vis atvažiuodavo naujų karių ir pareigūnų, paprasčiausiai turėjo didesnį žaidėjų pasirinkimą“, – prisimena S. Izvekovas.

Be to, kitaip nei Valstybinis organinės sintezės technologijų institutas, 33-asis Centrinis mokslo ir tyrimų institutas veikia ir po šiai dienai.

Pasukame į kairę. Krasnoznamenaja gatvę, vedančią į grafo Vasilijaus Orlovo Denisovo, kuris čia dvarą pasistatė prieš beveik 200 metų, parką. Aplink ežerą – didžiulės pušys.

Penkiaaukščių balkonai čia išdažyti džiugia geltona spalva, bet vietos žiniasklaida rašė, rašo, ir, matyt, rašys apie kiaurus stogus ir šildymo problemas.

Mokyklos pastatas nudažytas rožine spalva. Pozityvų įvaizdį gadina iškulti langai. Prieš septynerius metus avarinės būklės korpusas buvo uždarytas, o 500 moksleivių perkelti į pradinukams skirtą naują priestatą.

„Gaminam „Sarmat“, gaminam „Kindžal“, o mokyklai suremontuoti lėšų neturime“, – rankomis skėsteli S. Izvekovas.

Žurnalistai domisi, kaip vietos gyventojai reaguoja į tai, kad po liūdnai pagarsėjusios istorijos su „Novičiok“ jų kaimynai už miško juostos tapo naujienų visame pasaulyje personažais? „Su Leonidu Igorevičiumi Rinku kartu futbolą žaidžiau“, – S. Izvekovas prisimena chemijos mokslų daktarą, „RIA Novosti“ pareiškusį, kad Sergejų ir Juliją Skripalius galėjo apnuodyti patys britai. Buvusį priešininką futbolo aikštėje pašnekovas apibūdina nevyniodamas į vatą.

Karinė tyrimų bazė Saratovo srities Šichanų mieste, kur, kaip įtariama, buvo pagaminta nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“
Karinė tyrimų bazė Saratovo srities Šichanų mieste, kur, kaip įtariama, buvo pagaminta nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“
© RIA / Scanpix

„Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį dirbau kriminalinių tyrimų skyriuje. Pasirodė informacijos, kad Valstybiniame organinės sintezės mokslų institute nelegaliai gaminamas promedolis. Uždara teritorija, galimybių yra, galvos geros, kovai su narkotikais skirti įstatymai neaiškūs. Konfiskavo 2,8 kilogramo gryno promedolio ir dar jo prekursorių. Kiek iš viso spėjo pagaminti ir kur pardavė, taip niekas ir nesužinojo“, – pasakoja pašnekovas.

Atsakomybę prisiėmė instituto vadovas. Kaip teigia pašnekovas, L. Rinkas buvo tiesiogiai susijęs su šio medikamento gamyba, o paskui iš Šichanų išvažiavo į Maskvą.

Straipsnio autorė Nadiežda Andrejeva teiraujasi, ar pasirengęs S. Izvekovas susitikti su „Franceinfo“ korespondentu. Janas Thompsonas pirmasis iš užsienio žurnalistų atvyko apžiūrėti „išlaisvintų“ Šichanų. Sergejus atsako: „Aš tikras patriotas. Labai myliu Rusiją ir palaikau dabartinę valdžią“. Įsaką likviduoti uždarą objektą pasirašė pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, tačiau, panašu, šio fakto priminti tikrai nereikia. S. Izvekovas prisipažįsta, kad „užsieniečiams (visiems be išimties) jaučia šiokią tokią antipatiją, kiekvienas jam atrodo kaip šnipas“.


„Stogas dar yra, bet jau laša“

Ko jau ko, bet įtampos buvusiame uždarame objekte tikrai nestinga. Visą dieną po Šichanus žurnalistams iš paskos sekioja blondinė prie juodo „Nissan Pathfinder“ vairo. Vietiniai tvirtina, kad ši moteris – naujosios administracijos pareigūnė. Pabendrauti su žurnalistais šviesiaplaukė nenori, atsitraukia saugiu atstumu. Į raštišką prašymą suteikti oficialų komentarą apie miestelio gyvenimą administracija atsakė labai lakoniškai: „Jūsų kreipimasis bus nagrinėjamas“.

Vienam iš pašnekovų paskambina iš Federalinės saugumo tarnybos vietos skyriaus su prašymu suteikti informacijos, kas tiksliai sudomino užsienio korespondentus. Patys pabendrauti su žurnalistais ir gauti atsakymus į visus rūpimus klausimus minėtosios žinybos pareigūnai, kaip ir šviesiaplaukė automobilyje, kažkodėl nenorėjo.

Kultūros namuose, prieš suteikdamas oficialių leidimą stebėti vietos saviveiklininkų teatro pasirodymą, jų direktorius atvykėlius nusifotografuoja mobiliuoju telefonu. Kamerinės salės termometras rodo 25 laipsnius šilumos – tokia kaulų nelaužanti prabanga biudžetinei įstaigai pasitaiko tikrai ne dažnai. Patalpos neprastai suremontuotos: naujas linoleumas, persiko spalvos dekoras, šokolado spalvos sunkios aksominės užuolaidos, minkštutėlės patogios žiūrovų kėdės.

Kaip kalba patys artistai, vienas iš buvusių merų su žmona ateidavo į visas premjeras, tad stengėsi, kiek galėjo, kad būtų jauku.

„Tik mano nuotraukos visiems nerodykite, neduok Dieve, valdžiai nepatiks, ką pamatys“, – prašo pagrindinį vaidmenį pastatyme kuriantis Olegas Šatalinas. Repetuoja „Pamiršti Herostratą“. Olegas – kariškis, į repeticijas ateinantis „per laisvadienius ir kai turi laisvo laiko“. Į teatrą jis atėjo, jeigu galima taip sakyti, tiesiai iš gatvės: vienas iš aktorių tiesiog pastebėjo tinkamą veidą. „Čia jau 12 metų. Visą gyvenimą buvau labai drovus, bet dabar jau balsas nebedreba“, – džiaugiasi aktorius mėgėjas.

„Mūsų visas kolektyvas – savamoksliai“, – ryžtingai pareiškia pastatymo režisierė Marina Ivoiločeva. Trupėje iš viso yra 15 žmonių. Statė Ostrovskį, Čechovą, Gogolį, populiarių šiuolaikinių pjesių. Salėje 36 vietos. Bilietas kainuoja 50 rublių. „Kartais būna anšlagų. Pavyzdžiui, kai statėme spektaklį pagal Šukšino apsakymus“, – šypsosi režisierė. Labiausiai režisierę liūdina trumpas kiekvieno spektaklio gyvenimas.

„Premjerą ruošiame visą sezoną, o rezultatą parodyti galime vos tris ar keturis kartus. Pas mus gyvena vos 5500 žmonių. Visi, kuriuos domina ta premjera, ją per pirmą mėnesį būtinai ir aplanko“, – teigia ji. Išvykti gastrolių į gretimus miestelius trukdė ne uždaro saugumo objekto statusas, o žymiai paprastesnė priežastis – transporto trūkumas. Kultūros sferoje tikrai ne iki autobusų pirkimo: „Kultūros namai dar su stovi, stogas yra, bet jis kaip reikiant laša“.

M. Ivoiločeva svajoja apie didelio populiarumo sulauksiantį naują spektaklį, tačiau svarbiausia – išsaugoti patį teatrą net ir teritorijai pristigus valstybės finansavimo. „Čia panaikino jau dvi įstaigas, abi buvo administracinės. Nesinorėtų, kad nusitaikytų ir į kolektyvus“, – priduria trupės aktorius Vladimiras Fedosovas.

Rusija atvėrė slaptą teritoriją: vietiniai ne tik nesutinka ten vežti žurnalistų, bet net nenori garsiai minėti pavadinimo
© AP / Scanpix

V. Fedosovas jau 25 metus vadovauja vietiniam komunistų partijos skyriui. Didžiuodamasis pasakoja apie „Šichanų anomaliją“: per pastaruosius prezidento rinkimus Šichanų uždaroje administracinėje teritorinėje zonoje mažiausiai visame regione balsų atiduoda už Vladimirą Putiną (69,66 proc.) ir daugiausia už Pavlą Grudininą (17,01 proc.). V. Fedosovas įsitikinęs, kad viskas dėl aktyvios agitacijos (keturi pensininkai, sudarantys vietos partijos skyrių, savo kojomis apėjo visus iki vieno penkiaaukščius) ir vietos elektorato ypatybių. „Institute dirbo išskirtinai išsilavinę dvasingi žmonės, gebantys rinkimuose priimti savarankišką sprendimą“, – paaiškina jis.

Fedosovas Krisipo vaidmenyje

V. Fedosovas pirmą kartą Šichanus išvydo 1975 metais.

„Pas mus į Mendelejevo institutą atvažiavo vietinis direktorius. Pareiškė: važiuosite į miesto tipo gyvenvietę, mūsų institutas bus kiek tolėliau, miškelyje, užtat gausite visokių privilegijų už neva kenksmingas darbo sąlygas, neįprastas pragyvenimo aplinkybes ir „pašto dėžutę“, – pasakoja pašnekovas.

Į vietos institutą atrinko geriausius Mendelejevo instituto ir Leningrado technologijų instituto absolventus. Mokslininkų karjera klostėsi kaip iš rašto. Jaunoms šeimoms skirdavo butus tiems laikams itin patogiuose ir moderniuose penkiaaukščiuose.

„Vyriausiems kolegoms buvo 35–40 metų. O jaunimas? Nejaugi nemoka gyventi smagiai?“ – su šypsena prisimena pašnekovas.

„Atsipalaiduoti ir švęsti mokėjome kaip reikiant, jautėme dėkingumą. Alyvuogių aliejus, mandarinai, bananai. Netrūko nieko. Itališkus džinsus būtent čia pirmą kartą gyvenime ir pamačiau. Atveždavo į vietos parduotuvę ir pardavinėdavo – be jokių išsidirbinėjimų. Mano buto svetainėje stovėjo rumuniška sekcija, vokiškas miegamojo komplektas, virtuvės baldai iš Lenkijos, minkštas kampas – iš Jugoslavijos. 1986 metais profesinė sąjunga skyrė „aštuntuką“, o juk tik 1985 metais pradėtas gaminti. Taigi, galiu drąsiai pasakyti, kad Tėvynė mūsų pastangas ir darbą vertino. Be jokių abejonių“, – senus laikus su nostalgija prisimena vyras.

Rusija atvėrė slaptą teritoriją: vietiniai ne tik nesutinka ten vežti žurnalistų, bet net nenori garsiai minėti pavadinimo
© AP / Scanpix

Po paskutinio XX amžiaus dešimtmečio pradžioje pasirašytos cheminio ginklo konvencijos, pagrindinė Valstybinio organinės sintezės technologijų instituto veikla tapo nelegali. Į cheminio ginklo naikinimo programą, kuriai iš biudžeto buvo skiriami milijardai, Šichanų niekas neįtraukė.

Mokslo darbuotojai pradėjo ieškot kitų galimybių – kas išvažiavo į Maskvą, kas į Dubną. V. Fedosovas buvo priverstas skirtis su mylima chemija. Dabar jis darbuojasi kaimyninio Volsko technikos mokykloje.

„Nebuvo jausmo, kad Maskva jus paliko likimo valiai?“ – teiraujasi prancūzų žurnalistas.

„Kokios gali būti nuoskaudos Maskvai? Tokie buvo to meto istorinio momento reikalavimai“, – plačiai be pykčio nusišypso pašnekovas.

„Kaip reagavote į istoriją su „Novičiok“?“ – toliau klausinėja žurnalistas. Pašnekovas juokiasi: „Kažkoks blefas. Kaip jau sakiau, su juo turėjau reikalų ir puikiai žinau, kas tai per daiktas. „Novičiok“ – bulvarinis pavadinimas. Mes tokiu žodžiu jo nevadinome. Žinojome, tik medžiagų skaitmeninius kodus, tai buvo raidžių ir skaičių kombinacija“.

Kolega iš Prancūzijos teiraujasi, ar mūsų pašnekovas tiki Vladimiru Ugliovu, kuris pavasarį per interviu „The Bell“ save pavadino „Novičiok“ kūrėju.

„Ugliovas – mano bendrakursis, mokėmės toje pačioje grupėje. Čia jis dirbo organikos laboratorijoje, o aš – technologijų laboratorijoje. Ugliovo charakteris... Jis iš tų, kur gali pateikti keisčiausių įžvalgų ir vertinimų. Medžiagos kūrėjas buvo Piotras Petrovičius Kirpičiovas, prieš metus jis mirė Maskvoje. Ugliovas buvo Kirpičiovo grupės narys. Jis dirbo, turėjo reikalų su šia medžiaga, tai neginčijama tiesa. Bet dirbti toje pačioje komandoje ir būti kūrėju – du skirtingi dalykai“, – paaiškina.

„Novičiok“ Šichanų pavadinimą išgarsino visame pasaulyje. Tik miesteliui iš to jokios naudos.

Praktiškai pusė jo gyventojų – pensininkai. V. Fedosovo dukra, kaip ir dauguma Šichanų jaunimo, dirba Saratove, o sūnus – Astrachanėje. „Kuo pakeisti Valstybinį organinės sintezės technologijų institutą, taip ir nesugalvojo“, – atsidūsta Vladimiras Leontjevičius.

Karinė tyrimų bazė Saratovo srities Šichanų mieste, kur, kaip įtariama, buvo pagaminta nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“
Karinė tyrimų bazė Saratovo srities Šichanų mieste, kur, kaip įtariama, buvo pagaminta nervus paralyžiuojanti medžiaga „Novičiok“
© Vida Press



Čia jums ne Solsberis

„Labai įdomu, ar tie nuostabūs protai bent kartą naktį meldėsi, kad jų moksliniai atradimai niekada nebūtų panaudoti praktiškai? Tokio klausimo juk neužduosi, nes galima likti be pašnekovo. Jei pašnekovas simpatiškas, iš viso tokių dalykų nesinori klausti“, – samprotauja žurnalistams talkinanti vietinė Rima.

Šichanuose nėra nė vienos kavinės. Artimiausias viešojo maitinimo taškas – už kelių kilometrų.

Srities turizmo komitetas vis žada sugalvoti, kaip į buvusį uždarą objektą pritraukti daugiau smalsuolių turistų. Puikia pradžia ekstremaliam maršrutui galėtų tapti kad ir pakelėje įrengti tualetai, rašo novayagazeta.ru.

Tiek įspūdžių nesitikėjęs J. Thompsonas užsisako kopūstų sriubos ir baltos mišrainės. Prisipažįsta, kad tokių vietinių pasakojimų nė sapne nesapnavo – labiausiai stebino vietinių atvirumas ir noras kalbėti.

„Čia viskas stebina tik niekada Rusijoje nebuvusius. Dažniausiai atvyksta žmonės, jau daugmaž žinantys, ko tikėtis“, – rusiškai žurnalistams paaiškina moteris.

Tarpininkauti žurnalistams Rima pradėjo dar būdama studentė, 1973 metais. Pirmasis jos darbas buvo pagalba šveicarams iš „Neue Zürcher Zeitung“, kurie į Maskvą atvyko neturėdami žalio supratimo, kokios tos sovietinės realijos ir nemokėdami nė žodžio rusiškai. Jos profesija oficialų pavadinimą gavo visai neseniai, seniau ji prisistatydavo kaip paprasčiausia prodiuserė.

Anot Rimos, Europos žiniasklaidos susidomėjimas Rusija prieš 30 metų buvo labai didelis, per tuos metus nelabai kas ir pakito.

„Dabar užsienio skaitytojus labiausiai domina, kaip čia gyvena žmonės. Pavyzdžiui, naujausias mano užsakymas: prancūzai nori padaryti reportažą apie Maskvos žiedinį automobilių kelią – jis didžiausias toks visoje Europoje. Sumenko susidomėjimas Rusijos politiniais įvykiais. Mūsų valstybiniai kanalai dėl menkiausio niekniekio plyšauja, kad priešai iš užsienio mūsų nekenčia. Iš tikrųjų, jei tikėtume Europos žiniasklaida, mūsų politikoje iš tikrųjų nevyksta jokių pasauliui aktualių dalykų, nėra net ką komentuoti“, – paaiškina moteris.

Kaip teigia žurnalistams talkinanti Rima, pastaruoju metu vis sunkiau sutvarkyti dokumentus šalyje norinčiam dirbti korespondentui iš užsienio. „Dabar kiekvienoje skylėje žino, kad reikia Rusijos užsienio reikalų ministerijos išduotos akreditacijos“, – sako ji ir priduria, kad sunkiausia rasti bendrą kalbą su Rusijos gynybos ministerija. „Oficialiais spaudos tarnybos telefonais prisiskambinti nepavyks. Į užklausas raštu neatsako. Net ir pasiginčyti nėra su kuo“, – šypsosi Rima.

„Svarbiausia, kad užsienietį su mikrofonu pamatę vietiniai išsilaksto kaip kiškiai. Gruodį prancūzų BFM TV filmavo 52 minučių trukmės filmą apie Gerardą Depardieu. Pabandė apie aktorių pakalbinti Saransko praeivius. Žmonės nutaisydavo akmeninį veidą ir paspartindavo žingsnį“, – pasakoja žurnalistų dešinioji ranka Rusijoje.

J. Thompsonas „Franceinfo“ dirba nuo 2011 metų. Temomis, susijusiomis su Rusija ar cheminiais ginklais, seniau nesidomėjo. Praeitais metais parengė svarbų reportažą iš Solsberio.

„Klasikinis angliškas tylus ramus miestelis, daugiausia pajamų gaunantis iš turizmo. Praeitą pavasarį miestelis ruošėsi švęsti karališkąsias vestuves, buvo papuoštos visos vitrinos, gundė skanėstai. Tik štai – iš kažkur žmonės specialiais kostiumais, stop juostos, panika. Vietiniai kalbėjo, kad staiga tarsi būtų atsidūrę filme apie ateivius iš kosmoso. Radau žmonių, kurie su S. Skripaliu sėdėjo bare. Dauguma panikavo: gal ir mus apnuodijo? Mįslingasis „Novičiok“ buvo minimas ant kiekvieno kampo, žmonės buvo labai pasimetę, nes nežinojo, ko tiksliai reikia saugotis ir bijoti. Išsilakstė visi turistai. Miestelis patyrė didelių nuostolių“, – sako prancūzas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(75 žmonės įvertino)
3.5067

Top naujienos

STT pradėtas korupcijos tyrimas atskleidė šokiruojančius verslininko pomėgius: prašau, tik neišduokite

Specialiųjų tyrimų tarnyboje ( STT ) pradėtas tyrimas dėl galimo kyšininkavimo, papirkimo ir...

Du benzingalviai leidosi į unikalią kelionę: „Passat-Krokodilu“ važiuoja iš Kinijos į Austriją užsuko ir į Lietuvą (1)

Daugelis išgirdęs pasiūlymą į, pavyzdžiui, už 1000 kilometrų esančią šalį keliauti...

Gyvai / Mūšis dėl bilieto į LKL finalą: „Rytas“ – „Neptūnas“ Galdikas išvarytas iš aikštės (132)

Penktadienio vakarą Vilniuje vykstančiose antrose „Betsafe-LKL“ pusfinalio serijos iki dviejų...

„Spausk Gazą!“: lietuvis žiedinėse lenktynėse pristatė dar nematytą modelį

Nemuno žiede startavo Lietuvos žiedinių lenktynių sezonas. Tarp jau įprastų BMW , „ Honda...

Prancūzijoje nugriaudėjo sprogimas, yra sužeistųjų papildyta (18)

Prancūzijos Liono miesto centre penktadienį nugriaudėjo sprogimas , pranešė vietos žiniasklaida.

Kaip keliauja Lietuvos vidurinioji klasė: nesarmata čiupti ir paskutinės minutės pasiūlymus (42)

Ekonomistai kalba, kad ateinanti krizė bus kitokia, tačiau gyventojai nekreipia dėmesio į kalbas...

Specialistas ryžosi karjeros avantiūrai: metė puikiai apmokamą darbą, kad galėtų siekti pokyčių švietime

Beveik dešimtmetį Kęstutis Mačiulaitis sparčiai kopė karjeros laiptais, dirbo puikiai apmokamą...

Paskutinės antrojo turo tendencijos: kurį iš dviejų pasirinks akivaizdžiai pavargę rinkėjai (205)

Pasirinkimą balsuojant, anot profesorės Ainės Ramonaitės, daugiau gali nulemti pasikalbėjimai su...

Po Kaliningrado žingsnio – aiški ekspertų žinia Lietuvai: tai yra didysis signalas (305)

Kaliningrado srityje trečiadienį prasidėjo suplanuotas 3 dienų izoliuoto elektros sistemos darbo...

Leonidas Bershidsky: šie rinkimai Lenkijai gali būti lemtingi (2)

Didžiojoje Europos Sąjungos dalyje šios savaitės Europos Parlamento rinkimai – mažai...