Uždraustasis Oziorsko miestas glūdi Rusijos Uralo miškuose. Už saugomų vartų ir spygliuotos vielos tvorų stūkso nuostabą kelianti mįslė – hipnotizuojanti vieta, rodos, tarsi egzistuojanti kitoje dimensijoje, rašo guardian.co.uk.
Oziorskas, kurio kodinis pavadinimas yra Miestas-40, po Antrojo pasaulinio karo tapo Sovietų Sąjungos branduolinių ginklų programos lopšiu. Ištisus dešimtmečius šis miestas, kuriame gyvena 100 tūkst. žmonių, nebuvo žymimas jokiuose žemėlapiuose, o jo gyventojai nebuvo įtraukiami į gyventojų surašymo apskaitą.
Šiandien Oziorskas su savo gražiais ežerais, kvepiančiomis gėlėmis ir vaizdingomis medžiais apsodintomis alėjomis primena idilišką šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio Amerikos miestelį, kaip iš serialo „Prieblandos zona“.
Įprastą dieną jaunos mamos stumia kūdikių vežimėlius, o lauke žaidžia vaikai. Iš paauglių berniukų magnetofonų sklinda tranki muzika, kai jie merginoms demonstruoja savo sugebėjimus važinėti riedlentėmis. Šalimais esančiame miške šeimos maudosi ežere, o vyresnio amžiaus gyventojai ilsisi susėdę ant suoliukų parke ir stebėdami praeivius mėgaujasi ramia popiete.
Pakelėse vietos moterys parduoda vaisius ir daržoves. Ir tik Geigerio skaitikliai, naudojami produktams tikrinti prieš juos perkant, išduoda baisią paslaptį, kuri temdo šį ramų miesto peizažą.
Visgi šio miesto gyventojai žino tiesą: jų vanduo užterštas, jų grybai ir uogos nuodingi, o jų vaikai gali susirgti. Oziorskas ir jo apylinkės yra viena labiausiai užterštų vietų planetoje. Dėl to kai kas ją vadina Žemės kapinėmis.
Tačiau dauguma gyventojų nenori išvykti iš čia išvykti. Jie tiki, kad tebėra Rusijos „išrinktieji“ ir net didžiuojasi būdami uždarojo miesto gyventojai. Jie čia gimė, tuokėsi ir kūrė šeimas. Čia jie palaidojo tėvus, o kai kurie – ir savo sūnus bei dukteris.
„Pasaulio gelbėtojai“
Sovietai Miestą-40 visiškai slaptai pradėjo statyti ant Irtiašo ežero kranto aplink milžinišką „Majako“ atominę elektrinę 1946 metais. Čia vėliau apsigyveno iš visos šalies suvežti mokslininkai ir darbininkai, dirbę prie Sovietų Sąjungos branduolinės programos ir konstravę atominę bombą. Pirmus aštuonerius gyvenimo šiame mieste metus gyventojams buvo uždrausta išvykti iš miesto, rašyti laiškus ar turėti kitokių kontaktų su išoriniu pasauliu, įskaitant ir savo pačių šeimų narius. Tuos, kurie buvo perkelti čia gyventi, artimieji laikė tarsi pradingusiais užmarštin.
Miesto-40 gyventojams buvo pasakyta, kad jie yra „branduolinis skydas ir pasaulio gelbėtojai“ ir kad kiekvienas išorėje esantis žmogus buvo jų priešas. Tuo metu, kai dauguma Sovietų Sąjungos žmonių kentė badą ir gyveno visiškame skurde, valdžia sukūrė tikrą rojų šio miesto gyventojams ir suteikė įvairių privilegijų ir tam tikrą prabangą.
Jiems buvo suteikti atskiri butai, jiems netrūko maisto, įskaitant egzotinius delikatesus, pavyzdžiui, bananus, kondensuotą pieną ir ikrus. Taip pat mieste veikė geros mokyklos ir sveikatos priežiūros įstaigos, netrūko pramogų ir kultūrinės veiklos. Ir visa tai buvo įrengta šalia ežero buvusiame miške – aplinkoje, vertoje Hanso Kristiano Anderseno plunksnos.
Mainais į tai gyventojai turėjo išlaikyti paslaptyje viską apie savo gyvenimą ir darbą. Ir jie iki šiol laikosi šio nurodymo, gyvendami mieste, kuriame laikomos beveik visos Rusijos branduolinių medžiagų atsargos.
Gyventi Oziorske – prestižas. Dauguma gyventojų jį laiko intelektualų miestu, kur žmonės yra pripratę „visko paties geriausio gauti nemokamai“. Gyvenimas uždarame mieste reiškia ne tik fizinį saugumą, bet ir finansinį stabilumą jo gyventojams. Žmonės mano, kad Oziorsko vaikams yra suteikiamos puikios sėkmingos ateities galimybės.
Tik toks paktas turi mirtinų pasekmių. Daugelį metų Sovietų Sąjungos politinė ir mokslinė vadovybė slėpė milžiniškos radiacijos poveikį miesto gyventojų ir jų būsimų atžalų sveikatai.
Iš pradžių daugelis miesto gyventojų dirbo ir gyveno ypač pavojingomis sąlygomis, visai šalia „Majako“ branduolinio komplekso. Nuo penktojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos gyventojai čia ėmė staiga sirgti ir mirti: tai buvo ilgalaikės radiacijos aukos.
Nors dėl didžiulio valdžios nustatyto slaptumo ir nuolatinių paneigimų tikslių duomenų nėra, daugybės jaunų gyventojų paminklai Oziorsko kapinėse liudija apie paslaptį, kurią sovietai mėgino palaidoti kartu su „Majako“ jėgainės aukomis.
Miesto-40 gyventojai nukentėjo per kelias branduolines avarijas, įskaitant ir 1957 metų Kyštymo tragediją – baisiausią pasaulyje branduolinę avariją, kuri įvyko dar iki Černobylio. Sovietinė valdžia šia paslaptį nuo išorinio pasaulio akylai saugojo.
„Majako“ jėgainės vadovybė vertė atliekas į šalia esančius ežerus bei upes, kurios įteka į Obę, o ši – į Arkties vandenyną. Teigiama, kad per keturis dešimtmečius ši jėgainė taip išmetė į aplinką apie 200 milijonų kiurių radioaktyviųjų atliekų, o tai yra tolygu keturioms Černobylio katastrofoms, nors valdžia tai visą laiką neigė.
Kaip teigia kai kurie Oziorsko gyventojai, atliekos metamos ir dabar. Vienas iš aplinkinių ežerų yra taip smarkiai užterštas plutoniu, kad vietiniai jį vadina Mirties ežeru arba Plutonio ežeru. Pranešama, kad radiacijos koncentracija čia viršija 120 milijonų kiurių, o tai yra 2,5 karto daugiau nei kiekis radiacijos, pasklidęs po Černobylio avarijos.
Už maždaug 20 minučių kelio nuo Oziorsko esančio miestelio aikštėje veikiantis skaitmeninis laikrodis nuolat persijunginėja, rodydamas tai vietos laiką, tai radiacijos lygį ore (nors šis rodiklis niekada nebūna tikslus). Teigiama, kad pusė milijono Oziorsko ir jo apylinkių gyventojų yra veikiami penkis kartus stipresne radiacija negu gyvenantys Ukrainos regionuose, paveiktuose Černobylio branduolinės katastrofos.
Oziorsko pakraščiuose stovi didžiuliai ženklai su žodžiais „Dėmesio“ ir „Eiti draudžiama“, užrašytais didžiulėmis raudonomis raidėmis anglų ir rusų kalbomis, siekiant pabrėžti tų užrašų svarbą. Užsieniečiams ir nevietiniams Rusijos gyventojams draudžiama įvažiuoti į miestą be specialaus leidimo, kurį išduoda tik Federalinė saugumo tarnyba. Taip pat mieste griežtai draudžiama filmuoti.
Tačiau Oziorsko gyventojams leidžiama išvykti iš miesto turint specialų leidimą. Jiems net leidžiama išvykti visam laikui. Tačiau vos keli yra tai padarę, nes išvykusieji netenka uždaro miesto gyventojo privilegijų.
Daugumos – nors tikrai ne visų – gyventojų akimis, tvoros aplink Oziorską yra skirtos anaiptol ne jiems sulaikyti prieš jų pačių valią, o labiau tam, kad išorės gyventojų neįleistų į jų rojų, taip pat kad saugotų juos nuo priešų. Spygliuotos vielos tvoros lieka neatsiejama šio miesto kraštovaizdžio, miestiečių psichologijos ir kolektyvinės tapatybės dalimi.
Pašaliečiams yra sunku suvokti, kaip Miesto-40 gyventojai gali ir toliau gyventi šioje vietoje žinodami, kad ji juos lėtai žudo. Tačiau vienas vietos žurnalistas sako, kad jiems nelabai rūpi, ką apie juos ir jų gyvenimo būdą mano išorinis pasaulis.
Jo teigimu, dauguma jo miesto gyventojų, tokių kaip jis, nori, kad juos tiesiog paliktų ramybėje. Jie yra laimingi savo tvoromis apjuostame rojuje.
„Aš pradėjau manyti, kad mūsų miestas yra kažkuo ypatingas, tačiau nežinojau, kuo tiksliai“, – portalui aljazeera.com sakė žmogaus teisių aktyvistė Nadežda Kutepova.
„Sovietiniais metais mes buvome tarsi valstybė valstybėje. Mums visuomet buvo tiesiogiai vadovaujama iš Maskvos, gyvenome gerai ir gerokai skyrėmės nuo žmonių, gyvenusių aplink užterštą teritoriją, nes jie gyveno tikrai labai skurdžiai“, – sakė ji.
„Uždaras miestas tai tarsi stiklo butelis su stogu ir aplink yra vaizdas. Žmonės, esantys viduje, mato tą vaizdą aplinkui, ir valdžia tiesiog atkemša butelį, duoda jiems maisto ir vėl užkemša butelį. Tad mes esame šiek tiek izoliuoti nuo visuomenės“, – sakė aktyvistė.
N. Kutepova agitavo už tai, kad paaiškėtų tiesa ir Oziorsko gyventojams būtų išmokėtos kompensacijos, tačiau galiausiai jai teko bėgti į Paryžių, nes ji buvo apkaltinta valstybės išdavyste.
„Aš jaučiausi tarsi žmonių išdavikė, nes daugelis žmonių tame regione išsakė man savo viltis dėl teisingumo“, – sakė moteris.
Ji ir toliau tęsią savo kovą gyvendama Prancūzijoje, baiminasi, kad jos senasis gimtasis miestas vis dar nėra saugus.
„Kiekvieną dieną, kai guluosi miegoti, aš galvoju apie „Majaką“, ir meldžiuosi „brangusis Dieve, saugok „Majaką“, – sakė Nadežda. – Dalis įrangos yra tikrai labai sena, ... o komercinis interesas yra gerokai didesnis už rūpinimąsi branduoline sauga ir branduoliniu saugumu. Manau, kad gali kilti nauja branduolinė avarija.“