Kažin ar kas abejojo, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas bus perrinktas ir vėl. Vis dėlto, ši naujoji, jau ketvirtąja tapsianti jo kaip prezidento kadencija, kol kas labiau panaši į atvirą klausimą. Suskaičiavus visus balsus paaiškėjo, kad už dabartinį šalies prezidentą balsavo 76,7 proc. rinkėjų.

Kai kurie pasaulio lyderiai sveikina V. Putiną su pergale, tačiau Vakarų lyderiai neskubėjo to daryti. Kinijos vadovas Xi Jinpingas pareiškė, kad jo šalies partnerystė su Rusija yra „geriausio lygio per visą istoriją“. Kazachstano, Baltarusijos, Venesuelos, Bolivijos, Serbijos ir Kubos lyderiai taip pat pasveikino V. Putiną su pergale. Pranešama, kad V. Putiną pasveikino ir Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris.

Tačiau Vakarų lyderiai kol kas tyli. Rusijos prezidento rinkimai vyko didžiulio tarptautinio skandalo fone - Didžioji Britanija kaltina Rusiją dėl buvusio rusų šnipo Sergejaus Skripalio ir jo dukros apnuodijimo. S. Skripalis buvo apnuodytas kovo 4 d. Anglijoje. Šis įvykis išprovokavo Didžiosios Britanijos atsaką - iš šalies išsiųsti 23 rusų diplomatai. Į Didžiosios Britanijos pusę stojo ir kitos Vakarų šalys. Rusija kaltinimus atmeta ir Didžiajai Britanijai atsakė tuo pačiu - iš šalies išsiuntė britų diplomatus.

Tai nėra vienintelis Kremliaus konfliktas su Vakarais. Tačiau nepaisant to, V. Putinas laimėjo dar vieną kadenciją.

Kodėl Rusijos žmonės vėl už jį balsavo? Žurnalisto Iljos Barabanovo sutiktas bičiulis, pasigyręs, kad pirmą kartą gyvenime ketina dalyvauti rinkimuose, nepamiršo paminėti, kad balsuos už prezidentą V. Putiną – už tai, kad iki pat 2024-ųjų jis išliktų valdžioje. Savo apsisprendimą rinkimų debiutantas paaiškino gana keistai, bet vis dėlto logiškai.

„Turėsiu bent šiokią tokią garantiją, kad po šešerių metų jis pagaliau pasitrauks“, – pasakė jis.

Nuo tos akimirkos, kai V. Putinas buvo paskelbtas laimėtoju, imtas skaičiuoti dar vienos jo, kaip Rusijos prezidento, kadencijos laikas. Šįsyk šalies vadovo pareigos jam atitenka paskutinį kartą, nes daugiau nei dvi kadencijas iš eilės draudžia Rusijos konstitucija.

Tačiau kai kurie skeptikai abejoja, ar toks apribojimas sutrukdys ir po 2024-ųjų viešpatauti asmeniui, nuo 1999 metų rugpjūčio ėjusiam prezidento arba ministro pirmininko pareigas, rašo „Radio Free Europe“.

„Niekas nesitiki, kad jis galutinai paliks tarnybą“, – sakė Maskvoje dirbantis analitikas, buvęs diplomatas Vladimiras Frolovas.

Pasak analitikų, V. Putinui teks priimti kokį nors gudrų sprendimą, ne tik leisiantį patenkinti savo valdžios troškimą, bet ir garantuosiantį taip reikalingą visuotinį pripažinimą.

Su kadencijų skaičiaus apribojimu V. Putinui teko susidurti ir anksčiau. Tada jo pasirinkta taktika pasiteisino kuo puikiausiai. 2008 metais, kai pats trečios iš eilės kadencijos siekti negalėjo, jis surengė neformalias, tačiau įtampos kupinas potencialių savo pareigų perėmėjų varžybas ir iš visų kandidatų pasirinko Dmitrijų Medvedevą. Šiam tapus Kremliaus vadovu, V. Putinas laukė 2012-ųjų, kai vėl galės balotiruotis į prezidento postą, o tuo tarpu ėjo ministro pirmininko pareigas.

Rinkimus laimėjusio Putino laukia nauja užduotis: kas bus toliau?

Šį kartą problema, ko gero, pasirodys kiek sudėtingesnė, mat atsiras ir kitų aplinkybių, neleisiančių V. Putinui grįžti į valdžią po keleto kitame poste praleistų metų.

Kliūtimi, pavyzdžiui, gali tapti jo amžius. Dabar V. Putinui 65-eri. Tokių metų vyras Rusijoje jau ir taip laikomas nugyvenusiu vidutinę tikėtiną sau skirtą trukmę. Tačiau 2030 metais, kai V. Putinas vėl įstatymų numatyta tvarka galės kandidatuoti į šalies vadovo postą, jis jau bus 77-erių...

Dėl šios priežasties kartoti anksčiau pasiteisinusią rokiruotę gali būti rizikinga. Verta priminti, kad ir tada daugelis rusų buvo nepatenkinti, matydami tai, kas vyksta: V. Putino ir D. Medvedevo grįžimo į buvusius postus operacija buvo sutikta 2011–2012 metais įvykusiais protestais. Tąsyk kilusį pasipiktinimą V. Putinas atlaikė, tačiau antrą kartą tokia pat gudrybė gali ir nesuveikti.

Prahos Tarptautinių santykių institute dirbantis veikalų apie Rusiją autorius Markas Galeotti teigia, kad V. Putinas pralaimės savo paties žaidimą, jei kandidatuoti į prezidento postą nutars tik 2030 metais.

Vėlų kovo 18-osios vakarą, kai jau buvo aišku, kad užimamą postą pavyko išsaugoti, kalbėdamas su reporteriais V. Putinas pareiškė, kad 2030 metais prezidento rinkimuose nedalyvaus, o ir planų keisti konstituciją neturi – bent kol kas.

M. Galeotti mano, kad ramios pensijos V. Putinas greičiausiai netrokšta, bet tenkintis kiek mažiau atsakingomis Rusijos valdymo pareigomis, ko gero, sutiktų – jei tai būtų įmanoma.

Vis dėlto per daug nutolti nuo valdžios taip pat gali būti pavojinga, nes tada V. Putinas negalėtų pakankamai kontroliuoti šalies, prarastų pripažinimą ir net nebūtų garantuotas dėl savo bei valdančiajam elitui priklausančių bendražygių saugumo.

Kad ir kaip ironiškai beskambėtų, autoritariniai metodai, kuriais V. Putinas kone du dešimtmečius stengėsi sutvirtinti savo valdžią, poputinišką erą paverčia pavojinga ne tik jo bendražygiams, bet ir jam pačiam.

Jo taktikos kritikai teigia, kad ignoruodamas teisinės valstybės pagrindus, pamindamas žmogaus teises ir neleisdamas funkcionuoti demokratinėms institucijoms, V. Putinas nebegalės pats kliautis tomis institucijomis (pavyzdžiui, teismais) ir tikėtis jų paramos jei valdžia vis dėlto išslystų iš rankų.

Pasak eksperto iš Carnegie centro Maskvoje, vadovaujančio Rusijos vidaus politikos tyrimų programai, Andrejaus Kolesnikovo, V. Putinui būtinas tam tikras saugumo tinklas, o kokią veiksmų strategiją jis pasirinks 2024 metais ir vėliau, lems ne vienas, o keletas veiksnių.

Daugelis analitikų prognozuoja, kad V. Putinas gali siekti dviejų tikslų – užsiauginti sau pamainą ir pasirūpinti pačiam tinkama, be to, reikšminga vieta valdžios struktūroje.

Vienas iš labiausiai tikėtinų V. Putino sprendimų, ko gero, būtų dar labiau sustiprinti vienos iš jo paties valdžią įtvirtinančių institucijų galias. Kalbama apie Valstybės tarybą. Tai patariamasis organas, į kurio sudėtį įeina vyriausieji įstatymų leidėjai, taip pat regionų ir partijų vadovai. Tinkamai ir savo nuožiūra pasirūpinęs šia institucija, V. Putinas pats galėtų stoti prie jos vairo, kai baigtų savo, kaip prezidento, karjerą.

Įvedus tik nedideles konstitucijos pataisas, toks kelias garantuotų V. Putinui valdžią net ir nebūnant prezidentu.

Kremliaus stebėtojai sako, kad V. Putinas veikiausiai su entuziazmu žvelgia į Kinijos žengtą žingsnį, kuriuo iš konstitucijos buvo išbrauktas bet koks prezidentavimo kadencijų limitas. Toks įstatymų pakeitimas leidžia dabartiniam šalies lyderiui Xi Jinpingui neribotai likti valdžioje. V. Putinui panašaus rezultato galėtų pavykti pasiekti ir nesiimant tokių drastiškų pokyčių, todėl išlaikant labiau demokratiško politiko įvaizdį.

V. Frolovas mano, kad V. Putinas laisvai gali suorganizuoti kokią nors iš pažiūros kitokią nei Kinijoje, bet iš esmės visiškai tokią pat operaciją, kurios galutinis tikslas būtų – užsitikrinti nesibaigiančią valdžią, nesvarbu, koks postas ją suteiktų.

Aukštesnio rango V. Putino sąjungininkai jau seniai vaizdavo jį kaip vienintelį galimą Rusijos lyderį, ir, artėjant rinkimams, ne vienas iš jų, įskaitant Čečėnijos lyderį Ramzaną Kadyrovą, ragino jį likti valdžioje iki gyvos galvos. 2014 metais tuometinis Kremliaus administracijos vadovo pavaduotojas, dabar Rusijos Dūmos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pareiškė, kad „šiandien nėra Rusijos, jei nėra V. Putino“.

Tačiau vieną dieną taip įvyks. Toks mito kūrimas, pridėjus visą laiką, kurį V. Putinas yra valdžioje – jis jau buvo prezidentu, kai gimė kai kurie rusai, kovo 18 dieną pirmą kartą atėję prie balsadėžių – tik dar labiau gali padidinti įtampą ieškant galimo įpėdinio.

Tačiau panašu, kad V. Putinas, rinkdamasis įpėdinį, mėgins išvengti regimų konfliktų. Kitaip negu 2007 metais, kai V. Putinas sukėlė ir pakurstė konkurenciją tarp D. Medvedevo ir karingesnio sąjungininko Sergejaus Ivanovo, gali būti, kad šį kartą jis norės griežčiau parengto atrankos proceso.

Šiuo metu jau sklando kelios galimų pretendentų pavardės, pradedant tokiais jaunesnės kartos atstovais kaip 35 metų ekonominės plėtros ministras Maksimas Oreškinas ir 46 metų Kremliaus administracijos vadovas Antonas Vaino, ir baigiant tokiomis geriau žinomomis figūromis kaip gynybos ministras Sergejus Šoigu, kuris laikomas itin lojaliu V. Putinui, ir net D. Medvedevas.

Tačiau minėti kažkieno, kaip potencialaus V. Putino įpėdinio, pavardę gali būti mažiausia, ko norėtų potencialus įpėdinis šiame ankstyvame etape.

Taigi šį kartą V. Putinas gali laukti tinkamos progos, kol paskelbs savo įpėdinį. A. Kolesnikovas mano, kad jis savo įpėdinio ir savo strategijos, skirtos politikai po 2024 metų, neviešins bent iki kitų parlamento rinkimų, numatytų 2021 metais.

Nors V. Putinas vengė keisti konstituciją, kad 2008 metais pasiliktų Kremliuje, vienas svarbiausių D. Medvedevo veiksmų, kai jis tapo prezidentu, buvo pratęsti prezidento kadencijos laikotarpį nuo ketverių iki šešerių metų. Spėlionės, kad toks žingsnis žengiamas V. Putino labui, pasitvirtino.

Taigi turėdamas dar šešerius metus, kurie jo laukia po inauguracijos gegužės mėnesį, V. Putinas turi daug laiko. Ar tikrai?

Pareigūnai pažymi, kad jo oponentas ir garsiausias Kremliaus priešininkas Aleksejus Navalnas dėl teistumo, kuris, jo teigimu, buvo ne kas kita, kaip farsas, iki maždaug 2028 metų liks nušalintas nuo rinkimų. A. Kolesnikovas sako, kad šis draudimas truks tol, „kol V. Putinas bus politiškai aktyvus“.

Kalbant apie užsienio politiką, V. Putinas beveik neturi priežasčių kažką keisti: jo ryškus priešiškumas Vakarams jau seniai yra jo populiarumo veiksnys. Nepriklausomos visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Levada Center“ apklausa, atlikta 2017 metų lapkritį, parodė, kad V. Putiną remia 81 proc. gyventojų.

„Žmonėms patinka tai, ką jis daro užsienyje, ir kol jo Vakarų „trolinimo“ politikos kaina nepradės kandžioti eilinių Rusijos gyventojų, jis nerodys iniciatyvos keisti savo kursą“, - sakė V. Frolovas.

Nors V. Putinui kiti kandidatai nesukėlė didelių iššūkių, M. Galeotti teigia, kad jam grėsmę gali kelti „augantis nusivylimas sistema“, kurią jis sukūrė, ar „aiškus nepasitenkinimas jei ne pačiu V. Putinu, tai bent putinizmu“.

Dėl tokio nepasitenkinimo visuomenės nuotaikos gali būti neprognozuojamos, o tai gali sukrėsti V. Putino valdymą labiau, negu atrodo. Gali būti, kad šešerius metus jam teks slysti nuokalne arba jis gali susidurti su esmine problema, kuri greitai pakirs jo valdymą.

Tokie svarstymai gali paskatinti V. Putiną anksčiau žengti savo žingsnį ir suderinti valdžios perdavimą dar iki 2024 metų, sakė M. Galeotti.

Tačiau šiuo momentu, pasak analitikų, mažai tikėtina, kad V. Putinas per savo ketvirtąją kadenciją atlaisvintų vadeles, bent jau savo oponentų atžvilgiu, ar imtųsi žingsnių didesnės demokratijos link.

„Vilties liberalizacijai“ nėra, sakė A. Kolesnikovas. „Tai vienų vėžių tikrai autoritariško režimo kelias“, - pažymėjo jis.

Reikia naujo plano

Pastaruosius šešerius metus konfliktas tarp Rusijos ir Vakarų gilėjo, tačiau V. Putino pozicijos po trečiosios kadencijos kur kas stipresnės nei 2012 m. dėl pagerinto jo kaip kartų lyderio įvaizdžio, didžiosios dalies savo įsitikinimams atsidavusios opozicijos įbauginimo ir veiksmų, kurių imtasi Rusijos didybei atgaivinti, o vienu ir šių žengtų žingsnių tapo Krymo aneksija.

Paradoksalu, tačiau, anot analitikų ir Kremliui artimų šaltinių, svarbiausia į artimiausio periodo V. Putino darbotvarkę įtraukta nauja užduotis – parengti gelbėjimosi planą, rašo „The Guardian“.

„Didžioji naujosios kadencijos idėja jam – rasti būdą įgyvendinti galios perdavimą, užtikrinsiantį saugumą jam ir pakankamai dideliam jį supančiam asmenų ratui. – teigė žurnalistas ir politikos apžvalgininkas iš Carnegie Maskvos centro Konstantinas Gaaze. – Manau, jis supras, kad paprasčiau tiesiog likti prezidentu iki gyvenimo pabaigos.“

Jo teigimu, politinis Kremliaus gyvenimas pastaruoju metu virtęs tikrų tikriausiu kovų lauku. 2007 m. V. Putinui Dmitrijų Medvedevą pasirinkus kaip laikiną įpėdinį elitas jautėsi galįs nesibaimindamas paremti pastarąjį ar su juo besivaržantį kandidatą, tačiau šiuo metu besitraukiančios ekonomikos ir dėl galimos valdžios perdavimo kovos manevrus atliekančio elito kontekste situacija atrodo kur kas aršesnė.

„Nėra žmogaus, pasirengusio jį pakeisti“, - konstatavo Kremliui artimas šaltinis, nenorėjęs atskleisti savo tapatybės. – Taigi kiekvienas mano, kad galbūt tai jis.“

Daugiau nei 18 metų trukusios V. Putino valdžios kadencijos viena nuo kitos reikšmingai skyrėsi. Per dvi pirmąsias nuo 2000 iki 2008 m. jis mėgavosi aukštų naftos kainų teikiama nauda, savo politinę galią jis stiprino keldamas rusų gyvenimo standartus ir nepamiršdamas apie elitą. Spaudimas darytas oligarchams ir opozicijai. Laikytasi savotiško susitarimo su rinkėjais: V. Putinas gerina ekonominę situaciją, o mainais nėra jokio kišimosi į politiką.

Ketveri D. Medvedevo prezidentavimo metai, kai V. Putinui buvo atitekęs šalies ministro pirmininko vaidmuo, baigėsi nesėkme: Rusija nesutrukdė NATO intervencijai į Libiją, o dėl rimtų rinkiminių pažeidimų 2011 m. per šalį nuvilnijo demokratines vertybes remti skirtų gatvės protestų banga. Neišvengta viešo V. Putino ir D. Medvedevo susidūrimo.

Viduriniosios klasės didžiuosiuose miestuose gyvenančių rusų remti protestai tapo skiriamuoju trečiosios V. Putino prezidentavimo kadencijos bruožu. Kaip žurnale „Slon“ rašė vyriausiasis mokslo darbuotojas iš Carnegie Maskvos centro Aleksandras Baunovas, V. Putinas nusigręžė nuo elito dėmesį sutelkdamas į socialiniai konservatyvius judėjimus ir darbininkų klasės populizmą.

„Tegul elitas eina po velnių, - rašė jis. – Dabar kliaunamės žmonėmis, darbininkų masėmis.“

2014 m. įvykdyta Krymo aneksija, tapusi V. Putino galios demonstravimo triumfu ir pagilinusi konfliktinę situaciją su Vakarais, o tai savo ruožtu prisidėjo prie jo populiarumo augimo. Taigi panašu, kad V. Putinas neketina nukrypti nuo pasirinkto kurso.

Prieš septynerius metus Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje jis pareiškė, kad Rusija taps atsvara JAV hegemonijai. Štai tokiu pareiškimu V. Putinas priartėjo labiausiai prie užsienio politikos doktrinos pateikimo. Apie pasisakymą Miuncheno konferencijoje prisiminta šį mėnesį, kai V. Putinas pusę metinės savo kalbos skyrė Rusijos branduolinio arsenalo modernizavimo temai.

65 metų buvęs KGB karininkas, prieš 18 metų pirmą kartą išrinktas prezidentu, sugrąžino stiprių valstybės saugumo tarnybų ir centralizuotos autoritarinės valdžios tradicijas, kurios buvo pradėjusios byrėti po Sovietų Sąjungos iširimo.

Rinkimus laimėjusio Putino laukia nauja užduotis: kas bus toliau?
© AP / Scanpix

Tarptautinėje arenoje jis pergyveno tris JAV prezidentus ir neabejotinai tapo vienu valdingiausių pasaulio valstybių vadovų. V. Putinas nepabūgo pastūmėti Maskvą į naują konfrontaciją su Vakarais, atplėšęs Krymo pusiasalį nuo Ukrainos ir surengęs lemiamą, jėgų pusiausvyrą pakeitusią intervenciją Sirijoje.

Ketverius metus iš eilės žurnalo „Forbes“ įtakingiausiu pasaulio žmogumi išrenkamas V. Putinas turi juodąjį diržą ir sėkmingai kuria „mačo“ įvaizdį, jodinėdamas žirgu iki pusės apsinuoginęs po Sibiro platybes arba pozuodamas nuotraukoms su kone su visais laukiniais Rusijos plėšrūnais, pavyzdžiui, tigru, snieginiu leopardu ir baltuoju lokiu.

Jo šalininkai prezidentą vadina gelbėtoju, sugrąžinusiu jiems pasididžiavimo jausmą šalimi ir tradicines vertybes savo pažemintai tautai.

Tačiau V. Putino priešininkams jis yra žmogus, nepripažįstantis demokratijos, kartu su buvusiais savo tarnybos bičiuliais užgrobęs valstybės valdymą ir kurstąs nacionalistines nuotaikas, kad atkurtų buvusią imperiją.

Laukia penki ekonominiai iššūkiai

Tikimasi, kad V. Putinas pagaliau ištesės savo ne kartą nuskambėjusius pažadus atgaivinti girgždančią ekonomiką.

Nors situacija nuo 2015-2016 m. recesijos stabilizavosi, augimo prognozės apribotos ties 1-2 proc., žemiau už Kremliaus nustatytą tikslinį prieaugio rodiklį.

Ekonomikos laukia penki pagrindiniai iššūkiai.

Žmogiškųjų išteklių trūkumas. Per savo rinkimų kampaniją V. Putinas ne kartą gvildeno tokį svarbų klausimą kaip šeimos politika. Rusija, kurioje šiuo metu gyvena 146,9 mln. gyventojų, nuo 1991 metų neteko per penkis milijonus gyventojų, - tai lėmė rimta demografinė krizė, kilusi po Sovietų Sąjungos griūties.

Pirmoji karta, gimusi posovietiniais metais, kai gimstamumas buvo pastebimai mažesnis, šiuo metu žengia į darbo rinką, kurioje greičiausiai bus juntamas kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas.

„Per artimiausius dešimt ar penkiolika metų turėsime mažiau jaunų žmonių, todėl jaunieji specialistai su naujais įgūdžiais - bendravimo bei techniniais, įskaitant kompiuterinį programavimą, - bus verti aukso“, - neseniai kalbėjo buvęs finansų ministras Aleksejus Kudrinas.

Pensinis amžius. Pensinis amžius Rusijoje - 55-eri moterims ir 60 metų vyrams - yra vienas žemiausių pasaulyje. Nors valstybės pensijos labai mažos, mažėjant gyventojų skaičiui, sistema tampa vis dar didesne našta federaliniam biudžetui. V. Putinas ne kartą yra sakęs, kad šiame sektoriuje būtinos reformos, bet iki šiol nuolat pabrėždavo, kad joms dar neatėjo laikas.

Investicijų pritraukimas. V. Putinas reguliariai flirtuoja su užsienio investuotojais per ekonomikos konferencijas, žadėdamas gerinti biurokratijos išderintą verslo klimatą. „Rusija turi pritraukti daugiau užsienio investicijų, jai būtina sukurti palankią konkurencinę aplinką (silpną rublį, mažesnius mokesčius pramonei ir paskatas investicijoms) ir sumažinti biurokratiją“, - teigė konsultacinės įmonės „Macro Advisory“ steigėjas Chrisas Weaferis.

Penktadienį Kremlius paskelbė nurodęs premjerui Dmitrijui Medvedevui ir Rusijos centrinio banko vadovei Elvyrai Nabiulinai sudaryti „veiksmų planą“ iki liepos 15 d., siekiant padidinti investicijų vaidmenį ekonomikoje, vis dar priklausomoje nuo angliavandenilių.

Nors investicijos 2017 metais padidėjo 4,4 proc., kaip rodo statistikos agentūros „Rosstat“ duomenys, augimą daugiausia lėmė dideli vienkartiniai projektai, tokie kaip tilto iš Rusijos į okupuotą Krymą statybos ar Pasaulio futbolo čempionatas.

Diversifikavimas. Turtinga angliavandenilio išteklių Rusija labai priklausoma nuo jų kainų svyravimų, kaip tai įrodė 2015-2016 m. krizė.

„Ekonomika vis dar lieka struktūriškai priklausoma nuo žaliavinių prekių sektoriaus, ir, akivaizdu, tai neigiamai atsiliepia augimo perspektyvoms“, - teigia „Alfa Bank“.

Siekiant sumažinti šią priklausomybę, Ch. Weaferis siūlo investuoti į smulkias bendroves. Ekspertas taip pat pažymėjo, kad Rusija turėtų skatinti investicijas į „robotų techniką, išmaniąsias technologijas, dirbtinį intelektą.

„Smogti pirmam“

V. Putinas gimė 1952 metų spalio 7 dieną Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge), darbininkų šeimoje. Pirmąją gatvės muštynių patirtį jis gavo šiame mieste.

„Leningrado gatvės mane išmokė vieno: jeigu kovos neįmanoma išvengti, reikia smogti pirmam“, – sakė V. Putinas 2015 metais.

Pradėdamas darbą KGB slaptojoje tarnyboje V. Putinas įgyvendino savo vaikystės svajonę. 1985–1990 metais, byrant sovietų imperijai, jis tarnavo Dresdene, tuometėje Rytų Vokietijoje.

Politinę karjerą V. Putinas pradėjo jau sugrįžęs į gimtąjį Sankt Peterburgą. Jis užėmė įvairius postus savo gimtojo miesto taryboje, vadovaujamas savo mentoriaus – tuomečio mero Anatolijaus Sobčiako.

Šių metų prezidento rinkimuose iššūkį V. Putinui metė A. Sobčiako duktė Ksenija, o šis jos sprendimas dar labiau suskaldė ir taip vidinių nesutarimų skaldomą Rusijos liberaliąją opoziciją.

Spartus kilimas karjeros laiptais tęsėsi 1996 metais, kai V. Putinas buvo pakviestas dirbti prezidento Boriso Jelcino administracijoje. 1998 metais dar mažai kam žinomas V. Putinas buvo paskirtas KGB paveldėtoja tapusios Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovu.

Silpnos sveikatos, alkoholio nevengęs B. Jelcinas 1999 metų rugpjūtį paskyrė V. Putiną ministru pirmininku. Vyriausybės vadovo populiarumo augimui labai pasitarnavo Rusijos pradėtas antrasis karas Čečėnijoje.

Paliegęs Kremliaus vadovas sensacingai atsistatydino tų pačių metų gruodžio 31-ąją ir paskyrė V. Putiną perimti didžiausios pasaulio valstybės prezidento pareigas.

Caro gimimas

Įkvėptas naftos dolerių antplūdžio, dėl kurio Rusijoje išaugo gyvenimo lygis, V. Putino valdomas Kremlius sukūrė savo „suverenią demokratiją“. Šioje sistemoje buvo užgniaužti pliuralizmo – politinės opozicijos ir pilietinės visuomenės – atributai.

V. Putinas itin griežtai slepia savo asmeninį gyvenimą, o kartą netgi liepė žurnalistams nekišti savo „snarglėtų nosių“ į jo reikalus.

2013-aisiais, po tris dešimtmečius trukusios santuokos, jis paskelbė apie savo skyrybas su žmona Liudmila. Be to, netylantys gandai apie jo romanus su įvairiomis gražuolėmis, įskaitant ir vieną buvusią gimnastę, niekada nebūna patvirtinami.

Laikydamasis Konstitucijos, V. Putinas po savo antros kadencijos prezidento poste 2008-aisiais šias pareigas perdavė savo sąjungininkui Dmitrijui Medvedevui, o pats tapo premjeru. Visgi po šio apsikeitimo pareigomis mažai kas abejojo, kas iš tiesų yra šalies vadovas.

2012 metais V. Putinas vėl stojo prie Rusijos vairo, tačiau, Kremliaus siaubui, jo sugrįžimas išprovokavo didžiausius gatvės protestus nuo Sovietų Sąjungos griūties.

Tąkart masines demonstracijas išvaikė policija, o kovai su nepasitenkinimą reiškiančiais piliečiais buvo pasitelktos naujos griežtos priemonės.

Krymas, Ukraina ir Sirija

Politikas, sakęs, kad SSRS griūtis buvo didžiausia XX amžiaus „geopolitinė katastrofa“, aršiai gina Maskvos įtakos zoną ir nuolat meta iššūkių tariamam JAV viešpatavimui.

2014-ųjų vasarį Ukrainai nuvertus Rusijos remtą prezidentą Viktorą Janukovyčių, atrodė, kad Kremliui teks priprasti prie minties, jog ankstesnės didelės įtakos kaimyninėje šalyje nebeturės.

Ši iliuzija truko neilgai. Netrukus V. Putinas nurodė savo specialiosioms pajėgoms užimti strategiškai svarbų Krymo pusiasalį, o 2014-ųjų kovą po skuboto referendumo, nepripažinto tarptautinės bendruomenės, jis tą regioną aneksavo.

Šis Rusijos įvykdytas sienų perbraižymas lėmė didžiausią Maskvos santykių su Vakarais pablogėjimą nuo Šaltojo karo laikų. Maža to, Rusiją užplūdo radikalaus nacionalizmo banga, o V. Putino populiarumo reitingai šalyje augo kaip ant mielių.

Po šių įvykių Kremlius buvo apkaltintas kurstąs separatistinį judėjimą Rytų Ukrainoje, peraugusį į prorusiškų separatistų ir Ukrainos pajėgų konfliktą, jau pareikalavusį per 10 tūkst. gyvybių.

Nors dėl Vakarų paskelbtų sankcijų Rusijos ekonomika patyrė nuosmukį, V. Putinas pradėjo karinę kampaniją Sirijoje. Rusijos aviacija nuo 2015 metų bombarduoja taikinius Sirijoje, Maskvai remiant savo ilgamečio sąjungininko prezidento Basharo al Assado (Bašaro Asado) režimą.

Rusijos įsitraukimas į Sirijos karą persvėrė konflikto svarstyklių lėkštę B. al Assado vyriausybės naudai.

Vėliau V. Putinas imtas kaltinti skleidžiantis savo čiuptuvus dar toliau – Maskvos seno priešininko Vašingtono link.

Donaldui Trumpui netikėtai laimėjus 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus, šalies žvalgybos bendruomenė apkaltino Kremlių kišimusi į rinkimų procesą, siekiant sudaryti sąlygas respublikono pergalei.

„Pralaimėjusieji visada kaltina ką nors kitą“, – atrėžė V. Putinas.

Rinkimus ir vėl laimėjo V. Putinas

Liberaliojo sparno opozicijai šie rinkimai turėjo parodyti, ar į prezidentus kandidatavusi buvusi televizijos žvaigždutė Ksenija Sobčiak turi pakankamą palaikymą, kad galėtų vadovauti naujai partijai. Tuo tarpu komunistams buvo aktualu, ar naujas veidas galėtų reanimuoti šią partiją.

Blanki rinkimų kampanija, nelydima jokios intrigos, nepatraukė rusų dėmesio, o valdžia nesivaržydama pasitelkė visas priemones, kad įtikintų žmones eiti balsuoti ir tokiu būdu legitimizuotų V. Putino pergalę. Tai tapo ypač svarbu po to, kai pagrindinis opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas paragino savo šalininkus boikotuoti rinkimus.

Pernai A. Navalnas išvedė į gatves tūkstančius jaunų rusų protestuoti prieš V. Putiną.

Šiam opozicionieriui buvo uždrausta pačiam kandidatuoti rinkimuose dėl jam paskelbto teismo nuosprendžio, kurį jo šalininkai laiko politiškai motyvuotu.

Rinkimus laimėjusio Putino laukia nauja užduotis: kas bus toliau?
© AFP / Scanpix

Valdžia negailėdama jėgų stengėsi įtikinti rinkėjus ateiti prie balsadėžių. Plakatų ir reklaminių vaizdo klipų su raginimais eiti balsuoti visur buvo gerokai daugiau nei atskirų kandidatų agitacinės medžiagos. Pranešama, kad viešojo sektoriaus darbuotojai buvo spaudžiami eiti balsuoti.

A. Navalnas po rinkimų sakė, kad jo paskelbtas boikotas buvo veiksmingas, nes „balsavo mažiau rinkėjų nei pastarąjį kartą, nors visi buvo verčiami tai daryti“.

Tačiau Centrinė rinkimų komisija likus dviem valandoms iki balsavimo pabaigos paskelbė, kad šįsyk rinkėjų aktyvumas buvo didesnis nei per ankstesnius rinkimus 2012 metais.

Opozicija kaip visada susiskaldžiusi

Liberaliajai opozicijai rinkimuose atstovavo tik Grigorijus Javlinskis. Šiam politikos veteranui sunkiai sekasi palenkti į savo pusę jaunus žmones, kurių tūkstančiai pernai dalyvavo A. Navalno organizuotuose protestuose prieš Kremlių.

Šiokios tokios sumaišties įnešė netikėtai kandidatuoti į prezidentus nusprendusi 36 metų K. Sobčiak – buvusi televizijos realybės šou vedėja ir elito vakarėlių viešnia, pastaraisiais metais labiau žinoma kaip aštrialiežuvė žurnalistė.

Jos velionis tėvas Anatolijus Sobčiakas buvo liberalių pažiūrų politikas, Sankt Peterburgo meras ir vienas iš V. Putino politinių mentorių.

Duomenys, gauti suskaičiavus 99,8 proc. balsalapių, rodo, kad K. Sobčiak surinko 1,67 proc. balsų ir minimaliu atotrūkiu aplenkė G. Javlinskį, už kurį balsavo 1,04 proc. rinkėjų.

Opozicija, įskaitant A. Navalną, aršiai pliekė K. Sobčiak sprendimą kandidatuoti. Jų teigimu, tai buvo „Kremliaus projektas“, kurio tikslas buvo suskaldyti liberaliojo sparno elektoratą.

A. Sobčiak paskelbė ketinanti su buvusiu Rusijos Valstybės Dūmos deputatu, opozicijos politiku Dmitrijumi Gudkovu steigti naują politinę jėgą - Pokyčių partiją. Sekmadienį ji atvyko į A. Navalno štabą ir pakvietė jį „pamėginti suvienyti jėgas“, tačiau šis atsisakė.

Tarp jų įsiplieskęs aršus ginčas dar kartą parodė, kaip smarkiai susiskaldžiusi Rusijos opozicija.

„Esi šio mechanizmo dalis, melo sistemos dalis“, – pareiškė A. Navalnas K. Sobčiak ir pavadino ją „liberalaus kandidato karikatūra“.

„Tai dviejų skirtingų opozicijų istorija, – sakė politologas Aleksandras Baunovas iš Carnegie (Karnegio) centro Maskvoje. – A. Navalnas nori sugriauti režimą, o K. Sobčiak nori pakeisti jį iš vidaus“.

Komunistų ateitis

Komunistų partija, kuriai nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo vadovauja 73 metų Genadijus Ziuganovas, šįkart nusprendė kandidatu kelti kiek jaunesnį kandidatą – milijonierių Pavelą Grudininą. Tikėtasi, kad tai galėtų padėti pritraukti rinkėjus, nepriklausančius tradiciniam partijos elektoratui.

Šis verslininkas nepriklauso Komunistų partijai, tačiau ne kartą šlovino Staliną. Jam priklauso šalia Maskvos esanti žemės ūkio įmonė „Lenino tarybinis ūkus“.

Duomenys, gauti suskaičiavus 99,8 proc. balsalapių, rodo, kad P. Grudininas sekmadienį liko antras, surinkęs 11,8 proc. balsų.

G. Ziuganovas šį rezultatą pavadino „nuostabiu“ ir sakė, jog P. Grudininas yra „puikus kandidatas į ministrus pirmininkus“.

Komunistų partijos ideologija yra sovietinių laikų nostalgijos ir konservatyvių vertybių kratinys, apjungiantis patriotinį lojalumą Kremliui ir V. Putino ekonominės politikos kritiką.

Politikos naujokas P. Grudininas į rinkimų kampaniją įnešė šiek tiek intrigos, tačiau sulaukė kaltinimų lavinos iš Kremliui lojalios žiniasklaidos dėl finansinių pažeidimų. Visgi rinkimų pareigūnai nusprendė, jog nėra priežasčių uždrausti jam kandidatuoti.

Valdžia „pamatė, kad P. Grudininas pavojingas“, sakė A. Baunovas.

„Galbūt jis bus įtrauktas į sistemą, pasiūlius jam kokį nors postą“, – sakė politologas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Tėvų pasirinkimas lemia visos žmonijos ateitį: kuo tikėti – žmonių pasakojimais ar moksliniais tyrimais (78)

Vilnietis Algirdas savo antrojo sūnaus nusprendė visai neskiepyti , nes pirmajam po vakcinos neva...

Iš LFF stadiono išsišaipęs ispanas: yra ir kitas, garsesnis „Žalgiris“ (82)

Ispanijos futbolo grandų gretoms priskiriama „Sevilla“ komanda santykius su Vilniaus...

Neįvertinta Balkanų šalis, kurioje nėra turistų: paplūdimiai nuostabūs, o kainos juokingos (90)

Atsidūręs Albanijoje pasijunti tarsi patekęs ne į kitą šalį, o į kitą žemyną. Didingi...

Policija tiria Eugenijaus Ostapenko veiksmus feisbuke: tiesioginėje transliacijoje – nuoga moteris (47)

Skandalingai pagarsėjęs dainininkas Eugenijus Ostapenko (41) pastaruoju metu garsėja ne savo...

Skandalingo tyrimo duomenys: ką perkame brangiau nei vidutiniai europiečiai (424)

Daugelio ne maisto prekių kainos Lietuvoje yra didesnės nei kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Vienintelis suknelės siluetas, kuris padailins bet kokią figūrą

Rasti tobulą suknelės formą, kuri papildytų ir padailintų jūsų figūros tipą, atrodo sunki...

Karbauskis įtaria, kad Grybauskaitė turėjo planą jį pakeisti: žinau, kas buvo daroma (662)

Valstiečių – žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis įtaria, kad rinkimus laimėjus jo partijai...

JAV: Kinija apmoko karo pilotus pavojingoms misijoms (52)

Kinija aktyviai stiprina savo karines oro pajėgas, kurias siekia papildyti naujais ilgo nuotolio...

Vasara baigtis neketina: po trumpos pertraukos vėl grįš +28 (20)

Šeštadienį sulauksime labai šiltų orų, bet popiet aplankysiančios liūtys atneš atvėsimą,...

Jankevičius VRK nariu siūlo skirti teisininką Taurą Rutkūną

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius pasiūlė skirti teisininką Taurą Rutkūną...