Vasario mėnesį policija Brazilijos Espirito Santo valstijoje paskelbė dešimties dienų protestą, per tą laiką buvo nužudyti 143 žmonės, beveik visi – valstijos sostinėje Viktorijoje. Reinosoje, šalia Meksikos pasienio su JAV, du žmonės buvo sumušti, surišti lipnia juosta ir pakabinti ant pėsčiųjų tilto. Šalia prikabinta narkotikų barono žinutė, kad jie kaltinami vagyste.
Vos prieš kelias savaites ginkluotas vyras Peru sostinėje Limoje, prekybos centre, nušovė penkis žmones, dar devynis sužeidė. Kitą dieną mažame Gvatemalos miestelyje žiauriai nužudyta 83 metų moteris ir jos anūkas. Čia tik keli praėjusį mėnesį Lotynų Amerikos šalyse įvykdytų nusikaltimų pavyzdžiai.
Lotynų Amerikos ir Karibų šalių laikraščiai kiekvieną savaitę atskleidžia milžinišką regiono problemą – smurtiniai nusikaltimai tampa epidemija. Statistika iškalbinga: 33 proc. visų pasaulio žmogžudysčių įvykdoma Lotynų Amerikoje, iš 100 tūkst. gyventojų nužudomi 24 – šis skaičius keturis kartus viršija pasaulio vidurkį.
Dar didesnį nerimą kelia faktas, kad žmogžudysčių skaičius nesumažėjo net ir regione pagerėjus socialinėms ir ekonominėms sąlygoms. Apiplėšimų taip pat padaugėjo, o 60 proc. apiplėšimų yra smurtiniai. Tad smurtas tapo didžiausia Lotynų Amerikos problema – ji į šoną nustūmė net ekonomines bėdas.
Smurtiniai nusikaltimai tampa didele kliūtimi ekonominiam vystymuisi. „Inter-American Development Bank“ tyrėjai paskelbė, kad vidutinės Lotynų Amerikos šalių patirtos išlaidos dėl nusikaltimų sudaro daugiau nei 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto.
Tai gali pasirodyti nedaug, bet yra du kartus daugiau, nei dėl nusikaltimų išleidžia kitos besivystančios pasaulio šalys, o šis procentas prilygsta regiono išlaidoms infrastruktūrai arba trečdaliui neturtingiausių regiono gyventojų pajamų.
Minėtos 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto išlaidos – tai prarastas aukų turtas, nusikaltėlių išlaikymas kalėjimuose, išlaidos privačioms apsaugos įmonėms, policijai, teismams. Žinoma, Lotynų Amerikos šalys gerokai skiriasi viena nuo kitos, pavyzdžiui, Hondūre nusikaltimų kaina siekia 6,5 proc. bendrojo vidaus produkto, o Čilės gyventojai turi mažesnę tikimybę būti nužudyti nei gyvenantieji JAV. Pavyzdžiui, įvairiose Brazilijos vietose nusikaltimų mastai skiriasi taip pat stipriai, kaip ir tarp Lotynų Amerikos šalių.
Organizuoti nusikaltimai dažnai siejami su narkotikų prekyba, tai padeda paaiškinti, kodėl pastaraisiais metais išaugo žmogžudysčių skaičius Meksikoje, kai kuriose Centrinės Amerikos šalyse, Venesueloje ir dalyje Brazilijos. Tačiau smurtinių nusikaltimų problema gerokai peržengia narkotikų kartelių kovas.
Kai kuriose Lotynų Amerikos vietose nusikaltimus daro neišsimokslinę jauni vyrai iš pažeidžiamų šeimų. Maža to, itin daug jaunų vyrų dirba menko atlygio darbus. Skaičiuojama, kad apie 20 mln. 15–24 metų lotynų amerikiečių nei mokosi, nei dirba. Tai rodo, kad regione nesukuriama programų, kurios leistų jaunuoliams įgyti profesinį išsilavinimą.
Pasaulio banko ataskaita rekomenduoja problemiškose teritorijose stiprinti būtent švietimo sistemą ir policijos darbą. Manoma, kad tai būtų daug naudingiau nei daugelio Lotynų Amerikos politikų remiama griežtų bausmių praktika, kuri apima ir ilgalaikį įkalinimą žiauriomis sąlygomis kalėjimuose, iš kurių žmonės išeina dar labiau sužaloti, ir de facto taikomą mirties bausmę, kurią jauniems įtariamiesiems savavališkai įvykdo saugumo pajėgos.
Vis dėlto bene didžiausia problema ta, kad Lotynų Amerikoje išaiškinama tik 10 proc. žmogžudysčių. Daugelis nusikaltėlių niekada net nebūna sulaikyti. Vis dėlto minėtos Brazilijos Espirito Santo valstijos pavyzdys, kai per dešimt dienų trukusius policijos streikus buvo nužudyta beveik 150 žmonių, parodė, kad geriau bloga policija nei jokios.
Negalima atmesti fakto, kad Kolumbijoje ir kai kuriose Brazilijos vietose, sustiprinus policijos darbą, smarkiai sumažėjo žmogžudysčių skaičius. Bet gaila, kad didelė dalis Lotynų Amerikos šalių vyriausybių negali pasigirti radusios būdą, kaip bent šiek tiek pristabdyti žiaurius smurtinius, dažnai mirtimi pasibaigiančius nusikaltimus.