Populistų šūkavimas, turėjęs įtakos tiek Britanijos referendumo rezultatams, tiek Donaldo Trumpo sėkmei JAV prezidento rinkimuose – o prieš tai dar ir Graikijos skolos krizei – Europoje, ko gero, greit nenurims, svarsto „Laisvosios Europos radijo“ korespondentas Rikardas Jozwiakas, tačiau 2017-ųjų darbotvarkėje apstu ir kitų dalykų, neleisiančių mūsų diplomatams, kariškiams anei eurokratams ramiai sudėti bluosto.
Naujieji metai pažers įvykių, kurie gali iš esmės pakeisti kelerių ateinančių metų Europos kursą, o tai savo ruožtu nupieš kur kas labiau savyje užsisklendusios ir padrikos Europos Sąjungos, o gal ir NATO, paveikslą.
Ar NATO turės naują narę?
Bene svarbiausia 2017-ųjų Briuselio sueiga bus pavasarį planuojamas „Trumpo viršūnių susitikimas“. Tai oficialus NATO lyderių susitikimas, kurio tikslas – Europos vardu pasveikinti naująjį JAV prezidentą ir aptarti su juo Aljanso veiklą. Panašūs susitikimai rengti ir savo laiku naujai į postą įžengusiems B. Obamai bei George`ui W. Bushui, tačiau šįkart renginys veikiausiai pareikalaus šiek tiek daugiau NATO pareigūnų ir diplomatų nervų.
Ar D. Trumpas vykdys įsipareigojimą ginti rytines bloko šalis? Ar jam rūpi Afganistanas? Ar jis iš tiesų labai artimas V. Putinui? Tai klausimai, kurie jiems neduoda ramybės nuo pat JAV prezidento rinkimų baigties, ir būtent Briuselyje europiečiams teks pirmąkart tiesiogiai susipažinti su naujojo JAV prezidento ketinimais.
Tiksli „Trumpo viršūnių susitikimo“ data kol kas nenustatyta, mat pagal NATO pareigūnų planus šis renginys turėtų tapti pagrindiniu naujosios NATO būstinės atidarymo Briuselyje akcentu. Milijardą eurų atsiėjusios būstinės statybos pradėtos 2010-aisiais, o duris ji turėtų atverti jau po kelių mėnesių.
Panašiu laiku 29-ąja Aljanso nare turėtų tapti Juodkalnija (nors naujosios narės prisijungimą prieš tai dar turės ratifikuoti keletas NATO narių, įskaitant JAV). Kaip teigia R. Jozwiakas, nė vienas iš „Laisvosios Europos radijo“ kalbintų diplomatų negalėjo įvardyti kliūčių, dėl kurių procesas neturėtų vykti sklandžiai, tačiau įtampa tebetvyro. Neseniai Juodkalnija apkaltino Rusiją mėginus destabilizuoti padėtį šalyje per spalį vykusius rinkimus. Ar tokį poelgį būtų galima laikyti beviltišku išorės jėgų bandymu sutrukdyti Juodkalnijai įstoti į NATO ir, jei taip, ko dar galima tikėtis? Kad ir koks būtų atsakymas į šiuos klausimus, vienas dalykas aiškus – po šio plėtros etapo arba NATO, arba Europos Sąjunga beveik neabejotinai turės padaryti ilgą, labai ilgą pertrauką, įsitikinęs apžvalgininkas.
Išcentrinių jėgų sūkuryje
Kovo pabaigoje turėtų pajudėti derybos dėl „Brexit“. Pradinis terminas – dveji metai, bet viskas gali užtrukti ir ilgiau. Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš ES reikalai pareikalaus daug dėmesio ir laiko tiek iš britų, tiek iš ES diplomatų, taigi Briuselis ateinančiais metais gali likti vienišas, užsisklendęs ir beveik neveiksnus. Kaip, pavyzdžiui, dėl „Brexit“ derybų pasisuks tolesnio ES ekonominių sankcijų Rusijai taikymo reikalai? Ar bus kas imasi spręsti dėl galimo jų pratęsimo po to, kai liepą jos nustos galioti?
Kita vertus, šiemet visu gražumu atsivers vidinės ES žaizdos. Iki vasario pabaigos Europos Komisija tikisi iš Lenkijos išgirsti pasiaiškinimą dėl abejotino teisinės valstybės principų įgyvendinimo šalyje, visų pirma dėl Konstitucinio Teismo veiklos. Tai mūšis, prasidėjęs dar 2015-ųjų pabaigoje, kai į Lenkijos valdžią atėjo dešinioji partija „Teisė ir Teisingumas“. Visai tikėtina, kad Lenkija ignoruos Komisijos reikalavimą, o Komisija nedrįs taikyti jokių sankcijų Lenkijai, nes pastaroji mūšio lauke ne viena. Jei taip ir būtų, netruktų pasklisti kalbos apie neliberalios demokratijos triumfą santykinai naujose ES šalyse, o plėtros entuziastams, dažnai vaizdavusiems Lenkiją kaip sėkmingos buvusių Varšuvos pakto šalių reintegracijos į Vakarų politiką pavyzdį, tektų galutinai nusivilti.
Lenkijos vaidmuo gali būti labai svarbus ir svarstant Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko įgaliojimų pratęsimo dar dvejiems su puse metų klausimą. Sprendimas greičiausiai bus priimtas kovą vyksiančiame ES vadovų susitikime. Štai pagrindinis D. Tusko varžovas Lenkijos vidaus politikos lygmenyje, „Teisės ir Teisingumo“ pirmininkas Jaroslawas Kaczynskis jau yra leidęs suprasti, kad savo tėvynainio kadencijos atnaujinimui nepritars. Dar vienai kadencijai ES vadovo poste D. Tuskas galėtų likti tuo atveju, jeigu tam būtų pritarta kvalifikuota balsų dauguma. Jei D. Tuskui nepavyks užsitikrinti tvirtos paramos, jo, kaip vieno didžiausių V. Putino kritikų, pozicija svarbiausiu ES ir Rusijos santykių aiškinimosi etapu gali kaip reikiant susilpnėti.
Pasak R. Jozwiako, sunku įsivaizduoti, kad Briuselio ir Maskvos santykiai artimiausiu metu galėtų imti ir iš esmės atšilti. Jo įsitikinimu, tikėti, kad Europos Komisija ir „Gazprom“ šį pavasarį galėtų susitarti dėl to, kaip Rusijos energetikos milžinė turėtų veikti ES bendrojoje rinkoje, yra mažiau naivu. 2015 m. Europos Komisija apkaltino „Gazprom“ pernelyg aukštų tarifų taikymu Rytų ir Vidurio Europos vartotojams ir piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Maskvai, žinoma, norėtųsi išvengti didelės baudos, todėl ji veikiausiai leisis įtikinama, kad Briuselis neklysta interpretuodamas atitinkamas ES taisykles.
Klausimai dėl Rytų partnerystės
Šių metų kovo 25 d. Europos lyderiai rinksis Romoje, kur bus minimos 60-osios sutarties, kuria įsteigta dabartinės ES pirmtakė Europos ekonominė bendrija, pasirašymo metinės. Norėtųsi tikėti, kad šia proga ES lyderiai pristatys naują ir aiškią bloko ateities viziją. Tačiau, pasak R. Jozwiako, kyla pagrįstų abejonių, ar šis susitikimas netaps pabėgėlių kvotų stumdymo ir vaistų nuo Europą kankinančių ekonominių negalavimų ieškojimo vieta.
Lapkritį Briuselyje įvyksiančiame Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikime bus mėginama surankioti ir sudėlioti bloko Rytų politikos nuotrupas. Vadinamųjų Rytų partnerių Gruzijos ir Moldovos asociacijos susitarimai su ES jau ratifikuoti. Prie šių šalių netrukus turėtų prisijungti ir Ukraina, jei tik Nyderlandų parlamentas – vienintelis to dar nepadaręs – susitarimą ratifikuos. Be to, bevizio režimo su ES galimybėmis galės mėgautis jau ne tik Moldovos, bet ir Gruzijos bei Ukrainos piliečiai.
Dar viena Europos Rytų partnerė – Armėnija – per pirmąjį pusmetį turėtų baigti derybas dėl partnerystės susitarimo, nenumatant laisvosios prekybos zonos, o panašios derybos su Azerbaidžanu kaip tik turėtų prasidėti. Tačiau, pasak R. Jozwiako, klausimų vis dėlto kils. Rūpės sužinoti, ką gi dar ES gali pasiūlyti savo Rytų partnerėms ir kokia iš tikrųjų tokios partnerystės prasmė.
Sprendimą vasarį panaikinti sankcijas Baltarusijos prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai ir dar 169 šalies pareigūnams režimo priešininkai, žinoma, mėgino kritikuoti, primindami nesibaigiančius disidentų ir režimo kritikų įkalinimo ir kitokių formų susidorojimo su jais atvejus. Daugelį metų nekviestas į Rytų partnerystės aukščiausio lygio susitikimus kaip persona non grata, šiemet Baltarusijos lyderis galbūt jau atvyks. Veikiausiai tai ir bus tas įvykis, dėl kurio kalbos vėl liesis laisvai.