Rudens pradžioje žurnalistus Briuselyje ėmė pasiekti istorijos apie tai, kad NATO dirbantys aukšto rango Turkijos kariškiai šalies valdžios yra nušalinami nuo pareigų, iš jų reikalaujama atiduoti savo pasus ir grįžti į Ankarą su specialiais išduotais kelionės dokumentais į vieną pusę.
„Deutsche Welle“ biuro Briuselyje tyrimas atskleidė, kas nutinka tokių kariškių šeimoms. Keletas iš tų, kam teko patirti valymus po nepavykusio perversmo, pasidalino savo skaudžiomis asmeninėmis istorijomis: atskirtos šeimos; motinos, priverstos vienos auginti vaikus ir kasdien nerimauti dėl įkalintų vyrų; žmonės, kuriems reikia skubios medicinos pagalbos ir kurie staiga suvokia netekę pilietybės teikiamų garantijų. Nerimą kelia tai, kiek daug įtakos turi R. T. Erdoganas ir kaip beatodairiškai jis tuo naudojasi.
Šiek tiek daugiau atvirumo
Tačiau visų pirma, anot M. Hofmanno, verta pažvelgti į tai, kas pasakyta 1949 m. Šiaurės Atlanto sutarties preambulėje, kurioje teigiama: „Šios sutarties šalys […] yra įsipareigojusios saugoti tautų laisvę, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais.“
Yra pagrindo tvirtinti, kad R. T. Erdogano režimas Turkijoje tų principų nebesilaiko. Dar daugiau, atrodo, kad šiuo metu jis jiems priešinasi. Ar tai pakankama priežastis pašalinti Turkiją iš NATO? Jei tai tęsis toliau, teks atsakyti teigiamai. O kol kas būtų gerai, jei NATO pareigūnai būtų kiek atviresni, bent jau dėl to, kas vyksta organizacijos būstinėje.
Prarastas pasitikėjimas
M. Hofmanno teigimu, tikrai nepakanka, kad NATO generalinis sekretorius iškelia problemą pokalbiuose su Turkijos valdžia, o paskui išreiškia pasitenkinimą išgirdęs šalies atstovų patikinimą, kad visi nušalinti pareigūnai bus pakeisti kitais. NATO turėtų būti laisvo pasaulio aljansas, kuris kelia galvos skausmą Vladimirui Putinui, ir organizacija, kuri nebijo atvirai pasmerkti to, kas vyksta Turkijoje. O šiomis dienomis iš Briuselio girdėti viso labo aptakios frazės, kuriomis siekiama nieko neįžeisti, ir tik už uždarų durų girdėti šnabždesiai apie „siaubingą padėtį“.
NATO, M. Hofmanno įsitikinimu, turi užimti aiškią poziciją ne tik tuomet, kai siaubingi dalykai vyksta jos pasienyje, pavyzdžiui, Ukrainoje ar Sirijoje, bet ir kai rimtų problemų kyla pačioje organizacijoje. Jei esate įsipareigoję ginti laisvąjį pasaulį, privalote tai daryti, net jei galimi nemalonūs padariniai. Priešingu atveju nebeliks jokio pasitikėjimo.
„Deutsche Welle“ tyrimas atskleidė, kad Turkijos pareigūnai, kurie, vieno pareigūno žodžiais tariant, „liko be praeities ir, deja, be ateities“, visiškai nusivylė organizacija. Tačiau, tyrimo duomenimis, nepasitikėjimas Aljansu auga ir tarp jų artimųjų – draugų, šeimos narių ir kolegų.
Kariniai padariniai
Beje, taip yra ne tik dėl to, kad NATO išduoda savo principus, kadangi nutyli apie susiklosčiusią siaubingą padėtį. Teigiama, kad organizacijai daroma ir karinė žala, rašo M. Hofmannas.
NATO objektuose Europoje ir Šiaurės Amerikoje šimtams Turkijos atstovų įsakyta palikti savo postus. Šiuos patyrusius ir aukštos kvalifikacijos vakarietiškai mąstančius pareigūnus nebus lengva pakeisti, ypač kai Turkijoje atrankos kriterijus yra nebe kompetencija, o visiškas lojalumas vis labiau nenuspėjamam ir pavojingam režimui.
Pasak M. Hofmanno, suprantama, kad NATO nori būti atsargi. Atsižvelgiant į kiekybinius rodiklius ir geostrateginę padėtį, Turkija yra viena iš svarbiausių Aljanso narių, kurios kariuomenė yra antra pagal dydį po JAV. Tačiau, jei organizacija nori, kad ja ir toliau pasitikėtų piliečiai, kuriuos ji yra įpareigota saugoti, NATO turi nustoti rodyti pirštais į kitus. Ji turi atsigręžti į save. Kai R. T. Erdogano režimo ilga ranka pasiekia NATO būstinę, kiti Aljanso nariai turėtų šią problemą spręsti atvirai ir ryžtingai. Lygiai kaip ir susidūrę su visomis kitomis grėsmėmis.