Kokybinis šuolis

Istorija dėl Šiaurės Korėjos raketų variklių prasidėjo 2016 m. rugsėjį, kada buvo paskelbtos oficialios nuotraukos, kaip Kim Džongunas stebi naujo variklio bandymą. Vokiečių ekspertas Norbertas Bruggė atkreipė dėmesį, jog variklis stebėtinai panašus į sovietinį RD-250 ir visiškai skiriasi nuo anksčiau naudotų.

Štai čia slypi mįslės esmė. Įvyko kokybinis lūžis Šiaurės Korėjos raketų programoje. Iki tol vidutiniams nuotoliams jie bandė raketas „Musudan“, kurios naudojo R-27 variklį, sukurtą Makejevo ir Isajevo konstruktorių biure, esančiame Urale. R-27 buvo konstruotas povandeniniams laivams, bet korėjiečiai jį prisitaikė naudoti iš sausumos. 1992 m. Maskvos Šeremetjevo oro uoste buvo sulaikyta grupelė specialistų iš kūrėjų biuro, pasiruošusių skrydžiui į Pchenjaną pagelbėti darbe su varikliais.

Jei prie pirmojo ir antrojo Kimų Šiaurės Korėja vidutiniškai atlikdavo 1,5 bandymo į metus, tai anūkas suaktyvino programą iki 15 metinių bandymų. Specialistai vienu balsu teigia, jog per kelerius metus niekas pasaulyje nepajėgtų sukurti tokio variklio, kuris išbandytas 2016 rugsėjį.

Iš vidutiniams nuotoliams iki 5000 km skirto variklio, kuris grįždamas į žemės atmosferą pasiekia 4-5 km/sek. greitį, reikia pereiti prie 7 km/sek greičio, reikalingo tarpkontinentinėms ilgo nuotolio iki 10000 km raketoms. Tam reikalingas ne senos programos patobulinimas, o kokybinis šuolis.

Be to, raketų kopijavimo istorija nuo nacių V-2 sovietuose iki sovietinių raketų Kinijoje rodo, kad tokio sudėtingumo įrenginio copy-paste neįmanoma, ir visada sukuriama kokia nors modifikacija.

Superslapta gamykla

Dėl tikslaus atitikimo ir per greito atsiradimo specialistai daro išvadą, jog variklis gamintas ne vietoje, o įsivežtas. RD-250 buvo suprojektuoti Gluško konstruktorių biure, esančiame Maskvoje, ir gaminti „Južmaš“ gamykloje Dniepropetrovske, kuris dabar vadinasi Dniepras. Tai 728 kg sveriantis dviejų kamerų variklis, 2,6 m aukščio ir 1 m diametro. Naudotas sovietinėse vidutinio ir ilgo nuotolio raketose, o vėliau – raketose nešėjose „Ciklon-2“ ir „Ciklon-3“. Su karine raketa toks variklis galėjo nuskraidinti iš TSRS į JAV iki 10 branduolinių galvučių.

Prieš porą metų lankydamasis Dniepre iš tolo mačiau gamyklą, kuri atrodo kaip užtvertas didelis miesto rajonas, ir girdėjau pasakojimus, kad ji vos vegetuoja be užsakymų, net ėmėsi gaminti troleibusus. Kažkodėl plūstelėję straipsniai akcentuoja blogą gamyklos padėtį po Rusijos invazijos 2014 m., kad nutrūko darbas su Rusijos raketininkais. Esą, tai galėjo pastūmėti gamyklą ar kažką iš jos su ar be Kijevo žinios parduoti kažkiek variklių Šiaurės Korėjai.

Žinodami didžiosios dalies ukrainiečių oligarchų godumą, kuris užtemdo valstybės interesus, per daug nesistebėtume tokiu versliuku: tyliai, į slapčiausią valstybę, kur niekas nesuuos. Taigi, ši versija grindžiama prielaida, kad variklius ėmė naudoti vos tik juos gavo.

Tačiau tyrime, kuriuo remiasi spauda, autorius Michaelis Ellemanas pabrėžia, kad, jo manymu, varikliai į Šiaurės Korėją pateko 20 a. pabaigoje arba pačioje 21 a. pradžioje. Jis nenurodo, kuo grindžia savo prielaidą, tačiau paaiškina, kad gauti varikliai nebuvo naudoti iškart, nes Kim Džonguno tėvui jie nebuvo prioritetas, ir jis vangiai vykdė programą su kito modelio varikliais.

Padėtis pasikeitė, kai 2011 m. gruodį po tėvo mirties vadovauti pradėjo dabartinis diktatorius.

2012 m. viename Dniepro garažų buvo sulaikyti du Šiaurės Korėjos Prekybos atstovybės Baltarusijoje pareigūnai, fotografuojantys mokslines disertacijas apie raketų konstrukcijas, skysto kuro variklius, kompiuterių programas. Juos Ukrainos saugumo tarnybai įdavė „Južmaš“ darbuotojas, kurį už šią informaciją papirkinėjo korėjiečiai. Šnipai gavo po aštuonerius metus.

M. Ellemano nurodomu galimu variklių perdavimo laiku Ukrainos prezidentas buvo Leonidas Kučma (1994-2005). Įdomu, kad jis pradėjo savo karjerą būtent ‚Južmaše“, išsitarnavo iki gamyklos partinės organizacijos sekretoriaus, o 1989-92 m. buvo gamyklos generalinis direktorius. Vargu ar tapęs prezidentu jis pamiršo, kur dirbo visą gyvenimą.

Prie L. Kučmos 2002 m. Ukraina pakliuvo į skandalą, parduodama radarų sistemas „Kolčiuga“ Irako režimui, kuris jas galėjo panaudoti prieš JAV lėktuvus. Užglaistydama kilusį JAV pasipiktinimą, Ukraina tada pasiuntė savo karinį kontingentą į Iraką.

Žinomas gamintojas, bet nežinomas tiekėjas

Atsakydamas į mestus kaltinimus, l.e.p. Ukrainos kosmoso agentūros pirmininkas Jurijus Radčenka patvirtino, kad per dvejus metus neįmanoma pasiekti tokių variklių bandymų stadijos ir patvirtino išvadą, kad Šiaurės Korėja naudojo baigtus gaminius. Patikrinti kelių šimtų „Južmaše“ pagamintų RD-250 variklių dokumentaciją ir likimą nėra labai sudėtinga.

Pasak J.Radčenkos, Rusijoje turėtų būti likę nuo 28 iki 80 šių variklių. Stebėtina, kad Rusijos spauda reagavo į naujieną dėl variklių ypač audringai, panašiai, kaip po MH17. Vienu balsu ginamasi, jog pas juos tokia tvarka, kad nelegalus išvežimas neįmanomas, o štai Ukrainoje po visų maidanų ko tik negali nutikti...

Net JAV spauda išlaikė ramesnį toną, nors būtent šie varikliai įgalina korėjiečių raketas pasiekti JAV teritoriją. JAV šią istoriją užgožė „juodoji gulbė“ – kilęs susipriešinimas dėl paminklų konfederatams, pasiglemžęs visą žiniasklaidos dėmesį.

Garsūs Rusijoje apsimetėliai telefonu Vovanas ir Lexus, siejami su Rusijos slaptomis tarnybomis, paskelbė savo pokalbį su „Južmašo“ generaliniu direktoriumi Sergejumi Voitu, per kurį prisistatė aukštu Kijevo pareigūnu. Suklaidintas direktorius išsakė nuomonę, jog silpnoji grandis nutekėjimui yra ne gamykla, o konstruktorių biuras „Južnoje“, kuris jau apie 20 metų padeda kinams raketų variklių srityje. Esą, gal taip per kinus įvyko nutekėjimas. Savo senų partnerių Rusijoje S. Voitas net nepamini kaip potencialių tiekėjų, nors karinėms raketoms skirti RD-250 keliaudavo tik į Rusiją.

Beje, savotiškai atrodo, kad „Južmaš“, - esanti už dviejų šimtų kilometrų nuo fronto linijos, kur beveik kasdien žūsta Ukrainos kariai, - dabar giriasi proveržiu po gilios krizės, nes šią vasarą sudarė raketų „Zenit“ tiekimo sutartį su tarptautine kompanija, kurios 95 proc. akcijų priklauso šalies agresorės Rusijos raketinei kosminei korporacijai „Energija“.

Dar vieną prielaidą dėl variklių kilmės pateikė „Reuters“ kalbintas anoniminis JAV slaptųjų tarnybų pareigūnas, kad Šiaurės Korėja galėjo kurti šiuos variklius drauge su Iranu, nes Iranui 2016 m. sausį JAV Iždo departamentas paskelbė sankcijas už dalyvavimą korėjiečių raketų programoje. Ekspertų nuomonė, jog tai neįmanoma, šitame komentare nutylėta.

Šios abi prielaidos dėl Kinijos ir Irano panašios ne į darbines hipotezes, o į bandymą nuimti įtampą, kurią kelia tiesmukas klausimas: Ukraina ar Rusija?

Panašus braižas dėl raketų variklių ir MH17

Jeigu Vakarai būtų lengvabūdiškai patikėję, jog MH17 numušė Ukraina, padėtis 2014 m. vasarą Donbase galėjo keistis iš esmės, nes Rusijos veržimosi gilyn į Ukrainą niekas iš aukščiausių pasaulio politikų nedrįstų smerkti taip, kad atrodytų, jog Vakarai gina orlaivio aukų žudikus. Propagandinei kampanijai nepavykus apkaltinti Ukrainą, Rusijos daliniai apsiribojo žiauriu Ilovaisko katilu, sutrukdydami Ukrainos kariuomenei atkirsti Donecką ir Luhanską nuo Rusijos sienos.

Istorija su Ukrainoje gamintais varikliais labai panaši į kagėbistinį pakišimą: tyliai perduoti variklius Šiaurės Korėjai, kad ji neduotų ramiai miegoti amerikiečiams, o kalta palikti Ukrainą, kad ši netektų tarptautinio palaikymo ir nebegautų ginklų gynybai iš JAV, kas yra per žingsnelį nuo įvykdymo ir labai apsunkintų Rusijos puolamuosius veiksmus ateityje.

Verta atkreipti dėmesį, kad Šiaurės Korėja pastaruoju laiku turi daugiau kontaktų su Rusija, negu su Kinija, nors pastarajai tenka 90 proc. korėjiečių prekybos. Net skrisdamas į Irano prezidento inauguraciją pernai rugpjūtį, vienas iš Šiaurės Korėjos vadų pasirinko persėdimą Maskvoje, o ne Pekine, kuris logistiškai buvo daug patogesnis. Matyt, Maskva pasidariusi patogesnė politiškai.

Jeigu niekas negali suskaičiuoti, kiek RD-250 variklių yra Rusijoje, jeigu niekas negali patikrinti, kokios prekės kerta Rusijos - Šiaurės Korėjos bendrą sieną, reikia spręsti klausimą atmetimo būdu, t.y., nuodugniai peržiūrėti kiekvieno Ukrainos turėto variklio istoriją ir galimybes pagaminti RD-250 be dokumentų. „Južmaše‘ dirba daug žmonių, tarp jų yra ir tylenių, ir kalbesnių.

Jei Ukraina jaučiasi švari ir nesulaužiusi Jungtinių Tautų sankcijų dėl Šiaurės Korėjos, jos didžiausias interesas dabar - sudaryti visas sąlygas JT ekspertams ištirti šią istoriją ir nusimesti įtarimų šešėlį, kad ji netaptų valstybe su negeru kvapeliu, palikdama šią abejotiną garbę V. Putino Rusijai.