Putinui – vis daugiau nerimą keliančių ženklų, ateinantys metai bus dar blogesni

Šių metų kovą V. Putinas laimėjo dar vieną kadenciją, surinkęs 77 proc. balsų, bet, kaip ir per kiekvienus rinkimus, per V. Putino erą apžvalgininkai surinko duomenų, liudijančių balsų klastojimą. Nors toks klastojimas buvo naudingas V. Putinui, šįmet vykusiuose gubernatorių rinkimuose sulaukta ne tokių teigiamų rezultatų, kokių tikėtasi. Nors Kremliui vis dėlto pavyko
įtvirtinti svarbiausių regionų kontrolę, rinkėjams tampa lengviau pasipriešinti manipuliacijoms ir sukčiavimui.

Nepasitenkinimas kilo didžiąja dalimi dėl V. Putino sprendimo padidinti pensinį amžių nuo 55 iki 63 metų moterims ir nuo 60 iki 65 metų vyrams, – žingsnio, kuriam ankstesnės Rusijos vyriausybės, valdžiusios nuo Sovietų Sąjungos griūties, nesiryžo. Apie planus ilginti pensinį amžių buvo paskelbta pirmąją Rusijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato dieną, greičiausiai, taip buvo bandoma nukreipti visuomenės dėmesį. Vėliau Vladimiras Putinas siūlė sušvelninti įstatymo projektą dėl pensinio amžiaus didinimo. Vis dėlto tai nepadėjo: jo populiarumas smarkiai krito nuo tada, kai Rusija aneksavo Krymą 2014 m. kovą ir iki šiol nėra atsigavęs.

Žinoma, bet kuris politikas džiaugtųsi virš 60 proc. populiarumo reitingu, tačiau atsiranda vis daugiau V. Putinui nerimą keliančių ženklų. Kaip parodė lapkričio pabaigoje surengta apklausa, kurią atliko šalies pirmaujantis nepriklausomas apklausų centras „Levada Center“, 61 proc. rusų teigia, kad V. Putinas yra visiškai atsakingas už šalies problemas. Tai aukščiausias toks procentinis rodiklis nuo tokių apklausų rengimo; 2014 m. kovą tik 52 proc. apklaustųjų manė, kad V. Putinas visiškai atsakingas. Rusijos prezidentas jau nebėra apsaugotas nuo kritikos, ypač iš jaunosios rusų kartos, kuri kito šalies vadovo nėra mačiusi.

© Archyvas

Neseniai kilęs maištas kai kurių Rusijos reperių gretose, įskaitant ir tuos, kurie anksčiau buvo lojalūs V. Putinui ir jo ideologijai, taip pat jaunimo dominavimas aktyvisto Aleksejaus Navalno surengtuose mitinguose prieš korupciją kelia rimtą susirūpinimą Kremliui. Kai Rusijos prezidento per spaudos konferenciją buvo paklausta, ar jis bijo prarasti jaunosios kartos palaikymą, jis atsakė, kad būtina, pasitelkus kantrybę, įtikinti jaunimą, kad jo propaguojamos tradicinės vertybės yra patrauklios. Bet iki šiol sunkiai sekasi to pasiekti.

Pasaulio futbolo čempionatas buvo ryškus metų akcentas ne tik V. Putinui; nemaža dalis rusų staiga suprato, kad jų šalis gali atsiverti pasauliui ir nusimesti nuolatinių slogių nuotaikų šleifą.

Besišypsantys, atlaidūs policininkai, įvairiaspalvės, šventiškai nusiteikusios žmonių minios, ištisinis vakarėlių šurmulys ir nacionalinė rinktinė, kuri žaidė geriau nei tikėtasi, leido žmonėms bent kurį laiką pasijausti laimingiems. Tačiau nusivylimas buvo neišvengiamas; rusų protestų pankroko grupės „Pussy Riot“ aktyvistas Piotras Verzilovas kartu su keliomis jaunomis „Pussy Riot“ narėmis, vilkėdami policijos uniformas, įsiveržė į vieno Maskvos stadiono aikštę per 2018 metų Pasaulio futbolo čempionato finalą, siekdami atkreipti dėmesį į kitą Rusijos realybę.

Piotras Verzilovas

© Reuters / Scanpix

Šių metų rugsėjį po teismo posėdžio P. Verzilovas buvo apnuodytas; aktyvistas buvo nuskraidintas į Berlyną, kur gydytojams pavyko jį išgelbėti. Kaltininkai taip ir nebuvo nustatyti, tačiau per visus 2018 metus buvo daug diskutuojama apie V. Putino Rusijos „nuodus“, ypač po išpuolio prieš buvusį dvigubą agentą Sergejų Skripalį Jungtinėje Karalystėje (JK). Tokie incidentai išryškino nemalonius faktus apie agresyvią, bet nekompetentingą Rusijos karinės žvalgybos, taip pat žinomos kaip GRU, veiklą.

Visi šie niūrūs incidentai, taip pat paaiškėję faktai apie Rusijos privačių samdinių panaudojimą kai kuriose šalyse – nuo Ukrainos iki Centrinės Afrikos Respublikos (CAR), – apsunkino V. Putino pastangas tarptautinės politikos sferoje. Jo susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu Helsinkyje šių metų liepą vyko daug prasčiau nei tikėtasi; kad ir apie ką buvo diskutuojama, JAV atsakomoji reakcija buvusi tokia griežta, jog D. Trumpui teko atsisakyti konkrečių susitarimų su V. Putinu.

Viltys dėl naujo veržimosi į Europą per prorusiškas populistines partijas žlugo – netgi dešiniojo sparno Matteo Salvini Italijoje, raginęs atšaukti Europos Sąjungos paskelbtas sankcijas Rusijai, atėjęs į valdžią nė pirštu nepakrutino V. Putino labui.

Vieninteliai Rusijos pasiekimai Europoje šiais metais susiję su gamtinių dujų eksportu. Visų pirma, tvirtas Vokietijos atsisakymas atšaukti „Nord Stream II“ vamzdyno projektą, nepaisant Jungtinių Valstijų daromo spaudimo ir Lenkijos, Baltijos šalių bei Ukrainos prieštaravimų. Vokietijai, norint įgyvendinti savo aplinkosaugos tikslus, būtinas dar didesnis rusiškų dujų kiekis.

Turkijos Juodojoje jūroje užbaigta dujotiekio „Turkijos srautas" („Turkish Stream") jūrinio ruožo statyba, – šiuo vamzdynu Turkijai ir daliai pietinės Europos valstybių būtų tiekiamos dujos. Bendrovei „Gazprom" priklausys visa dujotiekio jūrinė dalis. Jeigu minėti vamzdynai bus paleisti eksploatuoti per artimiausius kelerius metus, jie taps viena iš priežasčių rusams būti dėkingiems V. Putinui, šiam pasitraukus iš valdžios. Bet jeigu projektai bus nutraukti dėl sankcijų, tai iš dalies nulems ir jo „ardomąjį palikimą“.

Tuo tarpu JAV sankcijos Rusijai griežtinamos, ir nors D. Trumpo administracija ketina atšaukti apribojimus „Rusal“, didžiausiai Rusijos aliuminio gamintojai, po demokratų pergalės per lapkritį vykusius vidurio kadencijos rinkimus laukiama daugiau baudžiamųjų priemonių.

Be to, V. Putinui nepavyksta Rusijos karių pergalių Sirijoje paversti pergalėmis politikos fronte. Net jeigu JAV patrauktų savo nedideles pajėgas, V. Putino sąjungininkui Basharu al-Assadui palankus politinis susitarimas būtų vargiai įmanomas. Toks susitarimas nebūtų naudingas ir Turkijai, kuri taip pat aktyviai dalyvauja operacijose Sirijoje, bei Vokietijai ir Prancūzijai, iš kurių tikimasi finansinės pagalbos atstatant šalį po karo. Derybos nusitęs į kitus metus, o kokie bus jų rezultatai – sunku nuspėti.

V. Putino gniaužtai Libijoje bei Venesueloje taip pat nebėra stiprūs, – šios abi šalys strateginiu požiūriu yra svarbios Rusijos naftos sektoriui. Kremlius palaiko ryšius su dabartiniais ir galimais diktatoriškais vadovais, bet situacija abiejose šalyse nestabili. Išlaikyti ten pozicijas, kartu kovojant visuose kituose užsienio frontuose, bus didžiulis iššūkis V. Putinui per likusius jo kadencijos metus.

Kalbant konkrečiai, Ukraina yra frontas, kuriame V. Putinui vargu ar pavyks laimėti. Kremliui nepavyko užkirsti kelią Ortodoksų bažnyčios skilimui, Kijevui panorus dvasinės nepriklausomybės nuo Maskvos. Apskritai, ukrainiečiai, nepaisydami šalies ekonominių bei karinių bėdų, nerodo prielankumo Rusijai ir vis labiau integruojasi į Vakarus. Ir kitam Ukrainos prezidentui, kuris bus renkamas 2019 metais, būtų sunku prisiderinti prie V. Putino, netgi taktikos sumetimais.

Atsižvelgus į apmirusią neproduktyvią, korumpuotą ekonomiką ir gyventojus, kurie linkę priešintis tolesniam diržų veržimuisi, V. Putinas negali sau leisti pernelyg rizikuoti užsienyje, tam, kad išsaugotų pakankamą pasitikėjimą „namuose“.

Galbūt jam ir kils pagunda mėginti susigrąžinti populiarumą drumsčiant vandenį, bet greičiausiai jis jai nepasiduos, nes antrą kartą toks bandymas gali sukelti visiškai priešingą poveikį. Jo patikima propagandos mašina negali užmaskuoti rusų nepasitenkinimo ekonominėmis sąlygomis. Per spaudos konferenciją V. Putinas gyrėsi, kad šiais metais pajamos, atsižvelgus į infliaciją, pakils 0,5 proc., nors oficialūs vienuolikos mėnesių duomenys rodo daug mažesnius rodiklius, - 0,1 proc. nuosmukį.

Ateinantys metai bus nelengvi. Be emocinių perrinkimo pakilimų ir svarbaus sportinio renginio, V. Putinui teks stoti nelengvon akistaton su visiškai nuo Rusijos atitolusiais Vakarais, nors jis ir mėgina išlaikyti savo pozicijas Artimuosiuose Rytuose bei Afrikoje ir išlaikyti vidaus finansus pakankamai stabilius, idant būtų įmanoma atremti sankcijų sukeltus sukrėtimus ir mažėjančių naftos kainų padarinius.

Horizonte nešviečiant jokiems ypatingiems koziriams, nebus lengva susigrąžinti nykstantį autokrato patrauklumą, o frakcijos egzistuojančioje santvarkoje, besiruošiančios post-Putino erai, ilgainiui greičiausiai taps drąsesnės ir labiau matomos.

Leonidas Beršidskis – „Bloomberg“ apžvalgininkas, rašantis apie Europos politiką ir verslą. Jis yra Rusijos verslo dienraščio „Vedomosti“ steigėjas ir nuomonių svetainės Slon.ru įkūrėjas.