aA
Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių besibaigiančių 2018 metų premjerų. Būtent šio filmo peržiūra 2018 metų gruodžio 12 dieną, kai Rusijoje minima Konstitucijos diena, Maskvoje turėtų pasibaigti tarptautinis autorinio kino festivalis „Artdokfest“. Nepaisant to, iki pat dabar neaišku, ar Rusijos sostinėje bus parodytas tiek šis, tiek kiti dokumentiniai darbai, rašo ru.DELFI.lt.
Показ фильма "Свидетели Путина" в Риге
© Organizacijos nuotr.

Kol Rusijos kultūros ministerija sprendžia „Artdokfest“ likimą, V. Manskio filmą itin susidomėję žiūri kino mylėtojai Vakaruose. Šį rudenį juosta buvo pristatyta tarptautiniame Rygos kino festivalyje (Riga IFF), šiuo metu ji rodoma Latvijos kino teatruose. Rygoje nuo 2014 metų gyvena ir pats režisierius. Kartu su juo ten iš dalies persikėlė ir Rusijoje vis su rimtesnėmis problemomis susiduriantis kino festivalis „Artdokfest“.

Filmą sudaro medžiaga, kurią pats V. Manskis nufilmavo 1999-2001 metais. Dalis kadrų – iš asmeninių paties režisieriaus archyvų, tačiau dauguma jų yra skirti filmui „Putinas. Keliamieji metai“ (sukurtam 2001 metais). Kaip ir ankstesnis jo filmas „Giminaičiai“, „Putino liudininkai“ – labai asmeniškas kino kūrėjo darbas, vaizduojantis ir vidinius režisieriaus išgyvenimus bei pastangas permąstyti naujausią Rusijos istoriją.

– Paradoksalu, tačiau viena ir ta pati kinematografinė medžiaga iš pradžių buvo skirta pasakoti apie Putino epochą (filme „Putinas. Keliamieji metai“), o dabar filme „Putino liudininkai“ jūs tą epochą tarsi užbaigiate. Ar nebuvo jausmo, kad pateikiate V. Putino valdymo išvadas?

– Nežongliruoju epochos kategorijomis. Tam reikalinga visai kitokia vidinė mąstymo struktūra. Sau asmeniškai, taip, aš iš tikrųjų viename filme pradėjau, o kitame užbaigiau konkretų istorinį periodą. Man tai skirtingi tos pačios erdvės paveikslai. Gyvenime tiesiog taip viskas susiklostė: prieš kelerius metus išsikėliau iš Rusijos, o jau tai savaime pakankamai radikalus žingsnis kiekvieno žmogaus gyvenime.

Niekas netrukdė

– Filmo „Putino liudininkai“ pradžioje jūsų žmona Natalija Manskaja spontaniškai labai tiksliais žodžiais pateikia būsimo Vladimiro Putino valdymo diagnozę. Nejau mąstantiems žmonėms nuo pat pradžių buvo aišku, kas bus toliau?

– Ne, kaip tik mąstantiems žmonėms buvo neaišku, nes jie pernelyg susidomėjo niuansais ir aplinkybėmis. Tai greičiausiai ne mąstančio, o jaučiančio žmogaus prerogatyva. Tai buvo absoliutus jausmų demonstravimas, labai aiškus ir ryškus. Natašai tai buvo susiję su šeimos istorija: abu seneliai patyrė represijų. Jai bet kuris kandidatas iš šalies valstybinio saugumo rodėsi netinkamas kandidatas.

Kad ir ta himno istorija. Iki galo jos svarbą supratau tik po kurio laiko. Iš pradžių ji mane sužavėjo estetine ir strategine prasme. Apmaudu, bet tada nesusimąsčiau, kad netrukus simbolinį posūkį pakeis praktinis.
Vitalijus Manskis

– Tai reiškia, kad vis dėl to dalis visuomenės suprato, nors ir intuityviai, kad šią akimirką Rusija suka ne į tą pusę. Kodėl, jūsų nuomone, nepavyko užkirsti kelio tam, apie ką kalbėjo jūsų žmona?

– Nes niekas net nepabandė. Niekas. Nebuvo tokio žmogaus. Noriu atkreipti dėmesį, jog netgi po karių įvedimo į Prahą 1968 metais į Raudonąją aikštę išėjo vos aštuoni žmonės. O valdžios pasikeitimas ir rinkimų klausimas, spręstas Naujųjų metų naktį iš 1999 į 2000-uosius, į gatves neišgynė nė vieno žmogaus.

Daugiau nei liudininkai

– Tai filmas-kaltinimas ar filmas-atgaila?

– Greičiau raginimas atgailauti. Asmeniniu pavyzdžiu.

– Jūs filme pasakojate ne tik apie liudijimus, bet ir apie bendrininkavimą. Jūs vardais ir pavardėmis vardijate tuos, kurie tą rinkimų naktį buvo šalia V. Putino. Tiesa, Pavlovskis per interviu „Meduza“ papasakojo, kad iš pradžių dauguma to, ką kalbėjo ir kaip elgėsi V. Putinas, jam buvo pasufleruota politikos technologų. Nejaugi savo filmu jūs raginate atgailauti kada nors kaip nors prisidėjusius prie V. Putino atėjimo į valdžią?

Юрий Шевченко, Дмитрий Медведев, Владимир Путин. Март 2000 года.
Юрий Шевченко, Дмитрий Медведев, Владимир Путин. Март 2000 года.
© Кадр из фильма "Свидетели Путина"


– Netgi pasakyčiau dar plačiau: tuos, kurie balsuoja už V. Putiną. Kitose visuomenėse, kitose civilizacijose iš viso neįmanoma įsivaizduoti tokių įvykių, tokio požiūrio į šalies žmones, galiausiai – į rinkėjus. Galbūt kur nors Zimbabvėje ir įmanoma, na dar Šiaurės Korėjoje. Net Venesueloje, į kurią lygiuotis visai nesinori, mes regime politinę kovą, konkurenciją...

– Ar manote esąs asmeniškai atsakingas už tai, kad V. Putinas taip ilgam įsitvirtino valdžioje?

– Taip, žinoma. Iš esmės šio darbo katalizatoriumi tapo būtent mano asmeninė atsakomybė.

– Tuo metu, kai buvo filmuojamas „Putinas. Keliamieji metai“, Maskvoje jau buvo sprogdinami namai, „nuskendo“ povandeninis laivas „Kursk“, vyko Antrasis Čečėnijos karas, buvo patvirtintas naujas himnas. Paskutiniai kadrai – 2001 metų gegužės 7-oji, kai jau buvo žinoma apie situaciją su NTV. Jūs vis bandote užduoti nepatogių klausimų, tačiau filmas, kurtas pagal užsakymą, iš tikrųjų pavyko toks pagiriamasis. Ar jau tada pradėjote nusivilti V. Putinu? Sprendžiant iš kai kurių kadrų, patekusių į „Putino liudininkus“, jis labai stengėsi jus sužavėti.

Виталий Манский (TimStudio)
Виталий Манский (TimStudio)



– Tiesą sakant, jis paliko neblogą įspūdį, mokėjo pritraukti. Mokėjo sudaryti įspūdį, kad supranta žmones, o tai kėlė simpatiją. Ji atsispindi ir filme. Tai viena medalio pusė.

Kita vertus, dauguma dalykų, su kuriais susidurdavau, nardydamas viso to viduje, man jau tada kėlė įdomių ir ne tokių iš pirmo žvilgsnio nuspėjamų klausimų. Susipažinkime su kontekstu: žmogus ką tik išrinktas pirmai kadencijai. Visai gali būti, kad laukia ir antra. Dar prieš kampaniją prieš NTV ir iki jam ėmus keistai elgtis, kai nuskendo povandeninis laivas „Kursk“, savo pusėje neturėjau jokių faktų. Mano klausimai daugiausia buvo susiję su valdžios pasikeitimu, imperinėmis ambicijomis ir lyderio kultu, kuris tada dar neturėjo praktinio pagrindimo. Kad ir ta himno istorija. Iki galo jos svarbą supratau tik po kurio laiko. Iš pradžių ji mane sužavėjo estetine ir strategine prasme. Apmaudu, bet tada nesusimąsčiau, kad netrukus simbolinį posūkį pakeis praktinis.

– Kada pasikeitė jūsų požiūris į V. Putiną?

– Iš pradžių buvo asmeninis nusivylimas. 2004 metais, besibaigiant pirmai jo kadencijai, iš valstybinių struktūrų pasitraukiau. Tiesiog daug kas man pasidarė nepriimtina, nusprendžiau atsiriboti. Nepaisant to, dar pasilikau jo aplinkoje. 2008 metais, kai V. Putinas tapo premjeru, visi manė, kad D. Medvedevas pasiliks dviem kadencijoms, o tada jau žiūrėsim... Keitėsi prezidento administracijos kadrai, parengta strategija „2020“, įkurta liberalių partijų, pavyzdžiui, Michailo Prochorovo („Pilietinė platforma“ – DELFI). O 2012 metais, kai V. Putinas oficialiai grįžo į Kremlių, prasidėjo tikros nesąmonės. Tada pradėjau vis dažniau susimąstyti ir viską vertinti kritiškiau. O 2014 metais... Negalėjau net įsivaizduoti, kaip padorus žmogus gali likti nuošalyje to, kas vyksta.

Liberalus saugumietis?

– V. Putinas valdymo pradžioje, sprendžiant iš to, ką kalbėjo prieš kameras, buvo gana europietiško mąstymo ir tikrai adekvatus politikas. Svajojo susigrąžinti „normalaus žmogaus“ gyvenimą, pakeliui stabtelėti bokalui alaus, tačiau puikiai suprato, kad dėl jo kortežo gali susidaryti spūstis. Kada, jūsų nuomone, jis pasikeitė?

– Gana griežtai vertinu tai, kas nutiko. Man atrodo, kad jis visada buvo autoritariškas, tačiau tuo pačiu visada mokėdavo prisitaikyti prie aplinkybių. XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio pabaiga – korupcija, šeima, oligarchai. Visgi, nors galbūt tik punktyrais, bet šalis visgi judėjo demokratinės visuomenės kryptimi. Tie, kas sugalvojo tą projektą, ieškojo kandidato, kuris atitiktų liberalių pažiūrų saugumiečio aprašymą. Toks esą buvo visuomenės pageidavimas. Ir V. Putinas labai puikiai tiko šiam vaidmeniui. Gavęs valdžią, kurį laiką dar išlaikė savotišką karantiną. O paskui ėmė elgtis taip, kaip jam atrodė teisinga, kliovėsi savo gyvenimo universitetais. Ėmėsi formatuoti valdžią, savo artimiausią aplinką, parlamentą. Taigi, to karantino neliko nė kvapo. Pasileido kaip rogutėmis nuo kalniuko. Patys suprantate: iš pradžių lėtai tas rogutes reikia užsitempti į tą kalną, o nuo jo jau su vėjeliu.

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės
© Кадр из фильма "Свидетели Путина"



– Ar filmuotoje medžiagoje matome kokių nors svarbių momentų, nerimą keliančių ženklų, kurie jau tada galėjo pasitarnauti kaip perspėjimai, jog V. Putinas iš tikrųjų tik apsimeta liberalu, o iš tikrųjų tėra paprasčiausias saugumietis? Pavyzdžiui, jo įsitikinimas, kad rinkimai ir rinkimų kampanijos tiesiog nereikalinga tuštybė.

– Žinoma, klausimas sunkus ir sudėtingas. Norėčiau kliautis tik filmo turiniu, o jūsų klausimas reikalauja žymiai nuoseklesnės analizės. Pats mano klausimų faktas, jų tematinis nusiteikimas – tai ir yra tas apie tariamą pavojų perspėjantis skambutis. Žinoma, istorijoje tariamosios nuosakos nebūna. Na, bet galime įsivaizduoti, kad prezidentu tapo kitas asmuo – Nemcovas. Jam tikrai neužduočiau klausimų apie valdžios pokyčius ir visa kita.

Наина Ельцина, Татьяна Дьяченко, Борис Ельцин, Михаил Лесин. Март 2000 года
Наина Ельцина, Татьяна Дьяченко, Борис Ельцин, Михаил Лесин. Март 2000 года
© Кадр из фильма "Свидетели Путина"

– Bet Nemcovą tada visi jau gerai žinojo, o Putinas buvo vadinamasis juodasis arkliukas.

– Taip, viena vertus jis buvo juodasis arkliukas. Iš kitos pusės, juk egzistuoja tam tikros tradicijos, ceremonialas, Kremliaus atmosfera, daugiausia susijusi su Jelcinu, kurį, beje, visi vadino caru. O V. Putinas buvo naujas, svetimas žmogus, bet jis ne tik puikiai įsiliejo, tačiau ir ėmėsi saugoti tą struktūrą. Kitaip tariant, jis baltomis kelnėmis nėjo pasitikti Alijevo, jeigu vėl prisimintume Nemcovą (1997 metų vasarą Borisas Nemcovas oro uoste sutiko Azerbaidžano prezidentą Geidarą Alijevą, atvykusį oficialaus vizito. Rusijos atstovas buvo apsirengęs ne pagal protokolą – tamsiai mėlynu laisvalaikio švarku, mūvėjo baltas kelnes – DELFI). O V. Putinui visa tai patiko, jis nesipriešino, palaikė.

2012 metais, kai V. Putinas oficialiai grįžo į Kremlių, prasidėjo tikros nesąmonės. Tada pradėjau vis dažniau susimąstyti ir viską vertinti kritiškiau. O 2014 metais... Negalėjau net įsivaizduoti, kaip padorus žmogus gali likti nuošalyje to, kas vyksta.
Vitalijus Manskis

– Man pasirodė, kad jums pasisekė perteikti Boriso Jelcino asmenybės tragizmą – kai jis rinkimų naktį laukė V. Putino skambučio. Labai svarbus momentas, kai Naujųjų naktį iš 2000 į 2001 metus B. Jelcinas per televizorių išgirsta atnaujintą sovietinį himną ir kažką apie tai pasako. Kaip šiandien vertinate B. Jelcino, tada pasitraukusio į šešėlį, vaidmenį?

– Geras klausimas, ar jis pats pasitraukė į tą šešėlį, ar jį ten nustūmė... Patarčiau labai atidžiai peržiūrėti tą sceną praėjus metams po jo atsistatydinimo, kur B. Jelcinas žiūri į savo įpėdinį per televizorių. Jelcino epochoje gyvenusieji ir kaip reikiant perpratę jo elgesio organiką, labai daug supras iš to, kaip jis sėdi, kaip į jį žiūri jo dukra Tatjana (Djačenka – DELFI). Žinoma, epizodas prie stalo, kai Jelcinas rodomas stambiu planu, apie jį pasako daugiau nei visa žiniasklaida ir analitikai kartu sudėjus. Yra dalykų, apie kuriuos garsiai niekas nekalba, tačiau jie egzistuoja ir padeda labai gerai suprasti, kas vyksta.

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės
© DELFI

Rusai neina

– Atrodo, kad šis filmas įprasmina išgyvenimus visų, nesutinkančių su V. Putino politika, įskaitant ir tuos, kurie priversti gyventi užsienyje. O kiek šis filmas įdomus užsienio žiūrovui? Pavyzdžiui, latviams, kuriems jis šiuo metu ir rodomas.

– Pats dalyvavau filmo premjeroje dešimtyje ar daugiau šalių. Netgi rodžiau jį ten, kur gyvena daug rusų, pavyzdžiui, Londone, Šveicarijoje. Pirmiausia pastebėjau vieną dalyką, jis mane kaip reikiant nustebino: procentas rusų ar netgi, tiksliau sakant, rusakalbių žiūrovų, užima tik maždaug 5-7 proc. tų sausakimšų kino salių. Visur anšlagas. Netgi Sidnėjuje, kur žmonėms turėtų būti absoliučiai vienodai. Ten bilietai išpirkti trims savaitėms į priekį, pažįstami prašo, kad įleisčiau į salę... O rusų ten nėra.

Владимир Путин, Вера Гуревич (пенсионерка, бывшая учительница В. Путина)
Владимир Путин, Вера Гуревич (пенсионерка, бывшая учительница В. Путина)
© Кадр из фильма "Свидетели Путина"

– Kaip visa tai paaiškinti?

– Nežinau. Rygoje buvau vienoje filmo peržiūroje, per festivalį. Žinoma, Latvijoje itin daug rusakalbių, labai sunku suprasti, kas yra kas. Be to, 95 proc. Latvijoje gyvenančių rusų paskutiniuose prezidento rinkimuose balsavo už V. Putiną. Esu tikras, kad seanse nemačiau nė vieno iš tų 95 proc.

Premjeros metu nedrįsau, tiesiog nenorėjau gadinti šventės, bet per kitą seansą būtinai paklausiu, ar salėje yra balsavusių už V. Putiną. Manau, kad tie žmonės iš principo neina į šį filmą. Nenori.

Konstitucijos dieną

– Kur ir kada bus galima pasižiūrėti filmą „Putino liudininkai“?

– Jei klausiate apie Europą, Jungtines Valstijas ir Kanadą, tai filmas bus rodomas visur. Praktiškai nėra nė vienos Europos šalies, kur jis nebus rodomas kino festivaliuose. Nemažai valstybių jį parodys ir per televiziją, įskaitant kanalą „Nastojašije vremia“. Žinoma, Rusijoje jis mažai kam įdomus. Bet guodžiu save viltimi, nors ir esu realistas, puikiai suprantu šios idėjos naivumą, kad pavyks filmą parodyti gruodžio 12 dieną Maskvoje uždarant festivalį „Artdokfest“. Žinoma, tam pirmiausia reikia, kad festivalis bent jau prasidėtų.

Puikiai suprasdami, kad taip gali ir nenutikti, mes gruodžio 12 dieną organizuojame ir filmo seansą „Artdokmedia“ platformoje. Ten ribotas kiekis vietų – vos 605. Seansas skirtas prisiminti pagrindinę Maskvos kino teatro „Chudožestvenyj“ salę, kur ir gimė šis festivalis (dabar kino teatras uždarytas rekonstrukcijai – DELFI). Užtat bus seminaras internetu, filmo aptarimas. Manau, kad jau pats filmo rodymo faktas tokią dieną kaip Rusijos Konstitucijos diena – visai neprasta idėja.

Виталий Манский (TimStudio)
Виталий Манский (TimStudio)

– Nebijote atvažiuoti į Rusiją?

– Negalėčiau teigti, kad labai veržiuosi į Rusiją. Negalėčiau teigti, kad nejaučiu jokių vidinių prieštaravimų. Tam, kad įvyktų „Artdokfest“, tiesiog privalau atvažiuoti. Ir tai būtinai padarysiu. Tikiuosi, kad be jokių padarinių.

2014 metais Rusijos kultūros ministerija nutraukė valstybinį finansavimą „Artdokfest“, apkaltinusi festivalio organizatorius antivyriausybine pozicija. 2018 metų lapkričio 2 dieną Rusijoje buvo priimtos „Valstybinio Rusijos Federacijos kinematografijos rėmimo“ įstatymo pataisos, dokumente atsirado formuluotė „kino festivalis“. Remiantis pataisomis, tarptautiniame festivalyje, vyksiančiame Rusijos Federacijoje ir įtrauktame į specialų Kultūros ministerijos sąrašą, leidžiama rodyti filmus be filmo platinimo sertifikato. Pats sąrašas – faktas, jog festivalio organizatoriams išduodama valstybinė akreditacija. Nepaisant to, Rusijos Federacijos kultūros ministerija kol kas nepatvirtino nei paties sąrašo, nei tvarkos, nei kriterijų, kaip į jį patekti. Nuogąstaudami, kad „Artdokfest“ į minėtąjį sąrašą gali ir nepatekti, festivalio organizatoriai nusprendė Maskvoje rodyti tik tuos filmus, kurie jau turi arba gali labai lengvai gauti leidimą platinimui Rusijoje (maždaug 30 iš 100 festivalio programos filmų). Likusių filmų seansai vyks kaip kino seansai internete – internetiniame kino teatre „Artdoc.Media“. Šioje platformoje galima pasižiūrėti ir ankstesnį V. Manskio filmą „Giminaičiai“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Darbą nuolatinio pavojaus sąlygomis valstybė vertina 500-700 eurų: net batus per didelius verčia nešioti (40)

48 dydžio batai vietoje reikalingų 46, sena suplyšusi uniforma, kurią reikia pačiam susisiūti,...

Pirmieji širdies sutrikimų simptomai: kardiologė patarė, kaip galima išvengti ankstyvos mirties (120)

Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje daugiausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis . Per...

Kokį būstą pirkti, kad būtų paprasta parduoti net ir po 10 metų? (59)

„Pirkdami būstą gyventojai turėtų pagalvoti apie jo vertę ir likvidumą ateityje. Ar prireikus...

Mažas ir visų pamirštas regionas, kurio vertė Kremliui – neįkainojama: mes bijome kalbėti (1086)

Kad išvengtų sankcijų, Kremlius suka aplinkkeliais: naudojantis šalia Juodosios jūros esančiu...

Savo „auksinį“ rezultatą gerinęs Bilis – šįkart penktas pasaulyje (3)

Simonas Bilis dar kartą gerino Lietuvos rekordą ir Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo...

Eksperimentas: ar tikrai išmanusis šiais laikais gali atstoti fotoaparatą? (11)

Keliauti yra nuostabu, o vėliau žiūrėti nuotraukas iš kelionių – ne mažesnis malonumas....

Neįgali moteris šaukiasi pagalbos: eglutei 150 tūkst. eurų randa, o neįgalus žmogus neįdomus (301)

„Man ranka nekyla „palaikinti“ šiemetinės Panevėžio kalėdinės eglės. Jos puošybai...

Ramūnas Rudokas itin atvirame interviu apie perpus jaunesnę žmoną: tikiuosi, ši santuoka man paskutinė (69)

Tylos siena nuo žiniasklaidos apsitvėręs ir viešai savo asmeninio gyvenimo detalių...

Disco vakarėlio viešnios savo įvaizdžiais pataikė tiesiai į dešimtuką (20)

Disco forever ( liet. disko amžinai ) – taip stilistė Agnė Jagelavičiūtė paliepė...

Statybos inspekcija: aikštelės prie „Megos“ įrengtos be leidimo, kas statė – neaišku (19)

Transporto stovėjimo vietų aikštelė magistraliniame kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda , greta...