Dar prieš kelerius metus būtų tikimasi, kad Irano prezidentas pirmininkaus deryboms ir pasirašys susitarimą. Nuo pilietinio karo pradžios Islamo Respublika dalyvavo visose svarbiose diskusijose, susijusiose su Sirija (tiesiogiai arba ne). Tai, kad V. Putinas ir R. T. Erdoganas Sočyje apsiėjo be H. Rouhani dalyvavimo ir netgi be jo pritarimo, daug pasako apie sumažėjusį Irano vaidmenį šalyje, kurioje jis praliejo daug kraujo ir iššvaistė daug turtų.
Tam yra keletas priežasčių. JAV sankcijos susilpnino Irano poziciją Sirijoje: kadangi šalies ekonomika išgyvena laisvą krytį, o jos gyventojai vis labiau piktinasi brangiai kainuojančiais nuotykiais užsienyje, Teherano režimas neturi pakankamai išteklių, kad prilygtų Rusijai ir Turkijai.
Irano regioninės ambicijos privertė jį paskirstyti savo sunykusius išteklius nuo Jemeno ir Persijos įlankos iki Irako, Sirijos ir Libano.
Labiau tiesioginė priežastis, sumažinusi Irano įtaką, galėjo būti masiniai protestai Sirijos kaimynystėje, dėl kurių Teherano įgaliotiniai, Libano „Hezbollah“ ir Irako šiitų milicijos, liko šiek tiek išsiblaškę.
Esant tokioms aplinkybėms, V. Putinas ir R. T. Erdoganas galėjo nuspręsti, kad skaitytis su Iranu nebūtina.
Žinoma, Iranas palaiko šiltus santykius tiek su Rusija, tiek su Turkija; pastaraisiais metais trijulę suartino bendros nuoskaudos JAV atžvilgiu. Sirijoje jų interesai kartais sutapdavo. Iranas ir Rusija palaiko diktatorių Basharą al Assadą; visos trys šalys priešinasi JAV karių dislokacijai Sirijoje.
Tačiau taip pat jos konkuruoja dėl Damasko, į Siriją žvelgdamos kaip į nuosavą įtakos sferą. Islamo Respublika turi senesnius ir gilesnius ryšius Sirijoje nei Rusija. Šiitų režimas Teherane įtariai vertina sunitų užmačias Turkijoje.
Ir vis dėlto Iranas sugebėjo išreikšti tik šiokį tokį nepasitenkinimą R. T. Erdogano invazija į Siriją, pasisiūlęs tapti tarpininku tarp turkų ir Sirijos kurdų. Jis suorganizavo karines pratybas savo pasienyje su Turkija (apie tai iš anksto nepranešęs), nesubtiliai primindamas R. T. Erdoganui ir V. Putinui, kad jie nėra vieninteliai „ereliai“ mūšio lauke. Tačiau kol kas nesimato jokių požymių, kad Irano pajėgos būtų perkeltos į Siriją, sustiprinant tenai tiesioginę įtaką.
Tuo tarpu iraniečiai gali nerimastingai stebėti, kaip Rusija ir Turkija naudojasi JAV pajėgų mažėjimu Sirijoje, kad išplėstų savo įtakos sferas.
Kitu atveju V. Putino ir R. T. Erdogano susitarimas būtų suteikęs Iranui galimybę Rusijos sąskaita sustiprinti ryšius su B. Al-Assadu. Kažin, ar Damasko diktatoriui smagu žiūrėti, kaip Maskva ir Ankara bando atsiriekti Sirijos žemės. Susitikimo Sočyje išvakarėse jis apibūdino R. T. Erdoganą kaip „teritorijos vagį“.
B. Al-Assado atsakas į Turkijos invaziją buvo susitarti su kurdais, atleidžiant tiems, kuriuos laikė savo mirtinais priešais. Jis ragins juos priešintis turkams. Bet jeigu jis tikisi sulaukti palaikymo Teherane, jo laukia nusivylimas. Iranui priešų ir taip netrūksta, todėl jis negali sau leisti pyktis su turkais ir rusais.
Kaip pastaruosius kelerius metus demonstravo Sirija, aplinkybės gali bet kada pasikeisti. R. T. Erdogano ambicijos gali likti neįgyvendintos dėl daugybės priežasčių, pradedant kurdų pasipriešinimu ir baigiant eiliniu JAV prezidento Donaldo Trumpo apsigalvojimu.
Jei protestai Libane ir Irake nurims, Irano įgaliotiniai gali vėl atsisukti į Siriją, atkurdami dalį prarastų Teherano svertų.
Galbūt H. Rouhani šiek tiek paguostų viltis, kad kitame diskusijų raunde jis taps pagrindine figūra. Tačiau kol kas jis – žiūrovas, ne žaidėjas.
