Negerai, kad Europos Vakarai, ypač didžiausia Bendrijos valstybė Vokietija, vis dar traktuoja Rytų Europą su tam tikra arogancija, kad moralizuoja, mokytojiškai iškėlusi pirštą, – vokiečių politikus pakartotinai perspėjo ne vienas autoritetingas šalies istorikas.

Netylėjo ir patys moralizuojamieji. „Vidurio bei Rytų Europai taikomi kiti kriterijai. Ir nors ES galioja visų valstybių lygiateisiškumo idealas, bet realybėje yra kitaip,“ sprendžiamąjį balsą turi „dominuojanti Vokietija ir Prancūzija“, – prieš metus vokiečių žurnale „Cicero“ guodėsi Europos Parlamento viceprezidentas, Lenkijos PiS narys, Brėmeno universiteto sociologijos profesorius Zdzisławas Krasnodębskis.

Šįmet dienraštyje „Die Welt“ jis dar aštriau kritikavo, kad „abi didžiosios valstybės savinasi „Europą“ ir kalba jos vardu, tarsi „Europa“ tik iš jų vienų susidėtų.“ „Europos Sąjungoje turime 24 kalbas ir 28 nares. Kiekviena valstybė turi savo istoriją ir savo politinę kultūrą“, „mums svarbios krikščioniškos vertybės ir Lenkijos istorija, mūsų kultūrinis paveldas. Mes norime jį ir toliau puoselėti, o ne „įveikti“, – dėstė lenkų sociologas, artėjant Europos Parlemento rinkimams. – Norime būti istorijos subjektas, ne objektas“.

Ilgą laiką panašūs Bendrijos „naujokių“ nusiskundimai bei istorikų perspėjimai skambėjo kaip balsas tyruose. O pagrindinio srauto žiniasklaidai, regis, visai patiko griežtos rytų ir vidurio europiečių kritikės vaidmuo.

Europos Komisija

Elgiasi kaip su užsispyrusiais paaugliais

Viena iš nedaugelio gražių išimčių – vyriausiojo „Die Welt“ komentatoriaus, istoriko ir politologo Jacques‘o Schusterio tekstas, paskelbtas dienraštyje prieš pat Europos Komisijos pirmininkės rinkimus ir sulaukęs didžiulio skaitytojų pritarimo (1175 balsai už, 68 – prieš; vertinti gali tik portalo „Welt Online“ abonentai). Jame autorius sumini iš esmės visus svarbiausius nesubalansuoto Bendrijos senbuvių ir naujokių santykio aspektus, atkreipdamas dėmesį į su tuo susijusį pavojų. „Senosios narės gali išsprogdinti ES“, – skelbia komentaro antraštė.

Vakarinėje kontinento dalyje, pasak J. Schusterio, tiesiog trūksta sugebėjimo mąstyti Europą nuo jos pakraščių. Beje, kaip tik taip į žemyną žvelgti siūlė puikus Rytų Europos žinovas, istorikas Karlas Schlögelis 2002 m. pasirodžiusioje savo knygoje programišku pavadinimu „Vidurys plyti Rytų linkme“ („Die Mitte liegt ostwärts“). Deja, Vakarai iki šiol į buvusias Rytų bloko valstybes žvelgia kaip reiklus mokytojas į mokines.

„Jei vidurio europiečiai atsisako migrantus paskirstyti savo valstybėse arba atmeta Prancūzijos su Vokietija sumanytą ES postų paskirstymo planą, europietiško atlaidumo nesitikėk: ūmai byra barantys žodžiai – nelyginant kruša,“ tuoj „Paryžius, Berlynas ir Briuselis grasina nebeduoti pinigų Varšuvai, Prahai ir Budapeštui, tarsi lenkai, čekai ir vengrai būtų užsispyrę paaugliai, kuriems už bausmę grasinama nebeduoti kišenpinigių,“ – dėsto komentaro autorius.

Dvigubi standartai, pasak J. Schusterio, galioja ir vertinant partnerystę: „prancūzai ir vokiečiai skuba džiaugtis, jei bendras motoras gerai veikia, arba, kitais žodžiais, vokiečių ir prancūzų interesai primetami likusiems europiečiams; bet jei Višegrado šalys ima suveržinėti savąjį motorą, tai Paryžiui ir Berlynui jau atrodo beveik kaip karo paskelbimas.“

Senųjų Bendrijos narių „savininkiškas refleksas“

Argumentuodamas vokiečių komentatorius pasitelkia prancūzų sociologą Jacques‘ą Rupniką, neseniai taikliai pastebėjusį, jog senosioms Europos Sąjungos narėms būdingas „savininkiškas refleksas“. Paryžius, Liuksemburgas, Haga ir Berlynas klaidingai mano, kad „2004 metais išplėtus ES į Rytus, prie greitojo Europos traukinio buvo tik prikabinta keletas naujų vagonų, tačiau traukinys ir toliau važiuoja tais pačiais bėgiais – nekeisdamas krypties ar kartas nuo karto neįjungdamas stabdžių.“

Vakaruose nenorima pripažinti, kad priėmus į Bendriją vidurio ir rytų europiečius, pasikeitė ne vien jie, bet ir pati ES, nors „juk jau dešimtmečius postringaujama apie keitimąsi suartėjant“, – pastebi autorius.

Jis primena, kad Europos Sąjunga iš seno buvo sistema, pagrįsta pagalba, nuolaidomis ir išlygų paieška. „Šioje sistemoje didžioji vyriausybių vadovų dauguma nuolat rūpinosi išlaikyti taikingą toną, neužaštrinti konfliktų, telkti, o ne skaldyti klubą. Todėl tos senosios narės, kurios dabar užsispyrusios laikosi maksimalios pozicijos – tarkime, pabėgėlių klausimu – Bendriją anksčiau ar vėliau išsprogdins“, – perspėja J. Schusteris.

O vokiečiams jis dar ir įgelia: „Vakarų europiečiai, visų pirma vokiečiai, visuomet taip didžiuojasi savo atvirumu viskam, kas svetima. Ir jie taip džiaugiasi savo tolerancija, jei tik kalba eina apie „multikulti“. Tačiau keista: jų didžiadvasiškumas tuoj išsisemia, kai reikia suprasti rytinius kaimynus.“

Naujosios valstybės bijo ištirpti kaip cukraus gabaliukas arbatoj

„Kitaip nei Vokietija, Vidurio ir Rytų Europos valstybės yra senos ir drauge – jaunos tautos. Po dešimtmečių sovietinės priespaudos jos nesiilgi postnacionalinės būsenos, kaip kad tūlas Berlyne. Priešingai, jos džiaugiasi tautine nepriklausomybe. Pagrįstai ar ne, bet jos baiminasi, kad gali ištirpti kaip cukraus gabaliukas arbatoje,“– rašo J. Schusteris ir kaip argumentą pateikia Europos rytams grėsmingą statistiką: 1990-2015 metais Vakarų Europos gyventojų padaugėjo 11 proc., o tuo pat metu rytinėse bendrijos valstybėse jų sumažėjo 7 proc.

Autorius atkreipia dėmesį į dar vieną aspektą: 1957 m. kovo 25 d. pasirašytoje Europos Bendrijos įkūrimo sutartyje pabrėžiamos dvi vedančiosios mintys: „Niekada neturi pasikartoti Osvencimas!“ ir „Niekada neturi pasikartoti kolonializmas!“ Šios pamokos veikė visas vėlesnės politikos sferas, įskaitant pabėgėlių ir migracijos politiką.

Tačiau rytų europiečiams tai – svetimos nuostatos. „Kolonijų nėra turėję nei lenkai, nei čekai, nei vengrai, jie patys kentėjo brutaliausių XX a. kolonizatorių – Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – priespaudą. Tad joks vidurio ir rytų europietis nesijaučia privaląs formuoti dabartinę politiką, atgailaudamas už pačių nepadarytus nusikaltimus. Beje, senajame Rytų bloke jie patys suvokė save kaip Rytų vakariečius, gynusius europietiškas vertybes nuo totalitarizmo,“ – ginamąją kalbą tęsia J. Schusteris.

Be to, pasauliui atviriems vakarų europiečiams nėra ko raukytis, jei Rytų Europa šiandien save suvokia ne tiek liberaliai, kiek kaip krikščioniškus Vakarus. „Konrado Adenauerio ir Chrles‘o de Gaulle‘o požiūris buvo panašus,“ – dar vienas, šįkart istorinis, autoriaus argumentas.

Charles de Gaulle'is

Didžiosios valstybės nebėra tikras Europos galios centras

Europos Komisijos pirmininkės rinkimai, kuriuose lemiamas vaidmuo teko Višegrado šalims, parodė: „didžiosios valstybės nebėra tikras Europos galios centras“, – Vokietijos radijui konstatavo istorijos profesorius Oliveris Jensas Schmittas, tarsi patviritindamas neseną sociologo Z. Krasnodębskio diagnozę, pagal kurią „ligšiolinė hierarchija Europos Sąjungoje svyruoja“.
Ateityje lemiamas vaidmuo pirmiausia teks mažesnėms ES valstybėms, tad derėtų labiau į jas įsiklausyti, – patarė O. J. Schmittas politikams.

Naujai išrinktoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, kaip matyti, būtent tai ir daro. Dienraščio „Die Welt“ paklausta dėl nesutarimo migracijos klausimu, U. von der Leyen pabrėžė: „Būtina pradėti girdėti argumentus, nesutampančius su mūsų supratimu. To laukiu iš mūsų visų. Įveikti tokius akligatvius yra vienas iš mūsų, politikų, uždavinių.“

„O kai dėl skilimo tarp Rytų ir Vakarų Europos, tai jaučiu rytų europiečių norą sulaukti daugiau pripažinimo ir būti labiau matomiems“, – sakė naujoji Europos Komisijos vadovė.