Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius naudojo tas pačias klišes po susitikimo su Rusijos prezidentu Sočyje.
Po to, kai jo režimas buvo pakeistas, jis tvirtino, jog buvo išvarytas dešiniųjų ekstremistų. Tie žodžiai rado atgarsį ir ginkluoti žmonės penktadienį iškart perėmė oro uostų bei vyriausybinių pastatų kontrolę Ukrainai priklausančiame Kryme.
Kas įdomu, kad žinutės, kurias skleidė autoritariniai režimai Maskvoje ir Kijeve, nelabai skyrėsi nuo to, kas buvo rašoma angliškai kalbančiame pasaulyje - ypatingai kraštutinių kairiųjų ir kraštutinių dešiniųjų rašiniuose.
Nuo Lyndon LaRouche „Executive Intelligence Review" iki Rono Paulo naujienlaiškio ir „The Nation" bei „The Guardian" - istorija buvo ta pati: nedidelis faktų išdėstymas apie tai, kaip vyksta protestai, ir svarstymai apie nacionalistų, fašistų ar net nacių tipo valstybės perversmą.
Tiesą sakant, tai buvo klasikinė liaudies revoliucija. Ji prasidėjo nuo neklystamai reakcingo režimo. Lyderis siekė sutelkti politines ir finansines galias į savo rankas. Šis lyderis į valdžią atėjo demokratinių rinkimų būdu, tačiau paskui ėmė keisti sistemą iš vidaus.
Būdamas valdžioje šis lyderis, šis prezidentas išliko vagimi, tik aukštesnio lygmens. Visoje šalyje milijonai smulkių verslininkų nesugebėjo išlaikyti savo įmonių virš vandens - ačiū mokesčių institucijoms, kurios iškėlė neįmanomus reikalavimus. Jų pelnas buvo pasisavintas valstybės. Darbininkai fabrikuose ir kasyklose neturėjo kaip išreikšti savo sielvarto, nes bet koks bandymas organizuoti streiką ar burtis į profesines sąjungas paprasčiausiai būtų reiškęs atleidimą.
Ukraina buvo šalis, valdoma oligarchų, kur didžioji dalis išteklių ir turto priklauso žmonėms, kurie tilptų į vieną liftą.
Tačiau net ir tokio tipo pliuralizmas, kai šalyje yra daugiau nei vienas turtingas žmogus, V. Janukovyčiui buvo per daug. Jis norėjo būti ne tik prezidentas, bet ir vyriausiasis oligarchas. Jo dantistas sūnus staiga tapo vienu turtingiausių žmonių Europoje. Dešimtys milijonų dolerių paprasčiausiai dingo iš valstybės biudžeto. V. Janukovyčius pasistatė sau ekstravagantiškus namus - tikriausiai pačius bjauriausius visoje architektūros istorijoje.
Sunku turėti visus pinigus ir visą galią tuo pačiu metu, nes galia kyla iš valstybės, o kiekviena valstybė privalo turėti savo biudžetą. Jeigu lyderis vagia iš žmonių taip stipriai, kad valstybė būna priversta bankrutuoti, tada galia sumažėja.
V. Janukovyčius kaip tik patyrė šią bėdą pastaraisiais metais, tad tapo pažeidžiamas. Jam reikėjo kažko, kas sumokėtų Ukrainos valstybės skolas, kad nežlugtų jo paties režimas.
Bandydamas apmokėti valstybės skolas Ukrainos lyderis turėjo dvi išeitis. Pirma, pradėti bendradarbiavimą prekybos srityje su Europos Sąjunga. Neabejotina, kad Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimas su Europos Sąjunga būtų atvėręs kelią paskoloms. Tačiau jis taip pat būtų reiškęs riziką, jog įstatymų viršenybė imtų galioti ir Ukrainoje.
Kita alternatyva buvo priimti pinigus iš kito autoritarinio režimo, iš didžiosios kaimynės Rusijos Federacijos.
Praėjusių metų gruodį kaimyninio autoritarinio režimo lyderis Vladimiras Putinas pasiūlė susitarimą. Jis buvo linkęs pasiūlyti 15 mlrd. dolerių iš Rusijos rezervo fondo ir sumažinti gamtinių dujų kainą. Tačiau V. Putinas turėjo keletą užduočių.
Pirmasis buvo gėjų konspiracija. Tai buvo tema, dominavusi Rusijos propagandoje pastaraisiais metais, tačiau ji nebuvo eskaluojama Ukrainoje. Gal Ukraina galėtų to imtis? Taip, tikrai: Ukrainos premjeras kaip tik ir pradėjo visuomenei aiškinti, kodėl Ukraina negali artimiau bendradarbiauti su Europos Sąjunga, mat pastaroji rūpinasi gėjų santuokomis.
Antroji V. Putino užduotis buvo tai, kas vadinama Eurazija. Tai buvo V. Putino pasiūlyta alternatyva Europos Sąjungai, klubas, kuriame renkasi diktatoriai, įskaitant Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną.
Gal Ukraina galėtų prisijungti? V. Janukovyčius šiuo atveju suabejojo matydamas spąstus, mat Ukrainos subordinacija reikštų ir jo paties subordinaciją. Bet jis leidosi nunešamas reikiamos politikos srovės.
Jis pradėjo elgtis kaip tikras diktatorius. Pradėjo žudyti savo žmones ir nemažais kiekiais. Jis susitepė rankas, pasidarydamas nebenorimu partneriu Europos Sąjungai.
Ta aikštė vadinama Maidanu. Tai, beje, arabiškas žodis. Per pirmąsias protestų dienas studentai aikštę pavadino Euromaidanu. Rusijos propaganda vadino Gėjeuromaidanu.
Kai riaušių policija buvo pasiųsta mušti studentų, kas atėjo jų gelbėti? Daugiau „afganų", tačiau labai įvairių „afganų": tai Ukrainos veteranai, tarnavę Raudonojoje Armijoje - žmonės, kurie sovietams įsiveržus į Afganistaną 1979 m. buvo pasiųsti ten tarnauti. Tie žmonės atėjo ginti savo vaikų - taip jie vadino studentus. Taip pat jie gynė protestą, inicijuotą žmogaus, gimusio Kabule.
Gruodį minia tapo dar didesnė, o metų pabaigoje į protestus atėjo milijonai žmonių visoe šalyje. Žurnalistai buvo mušami. Individualūs aktyvistai grobiami. Kai kurie jų buvo kankinami. Tuzinai dingo ir neatsirado iki šiol. Atėjus Naujiems metams protestai dar išsiplėtė, protestavo ir musulmonai totoriai iš Pietų Ukrainos.
Protestuose dalyvavo ir didelė Kijevo žydų bendruomenė. Kai kurie iš svarbiausių organizatorių buvo žydai. Gėjų aktyvistai įkūrė specialią telefono liniją, kur skambino giminaičių ieškantys žmonės. Kai kurie ligoninių sargai, kurie stengėsi apginti sužeistuosius nuo policijos, buvo feministai.
Kaip sako Rusijos užsienio reikalų ministras, tie dekadentiški Vakarai visais būdais dalyvavo įvykiuose.
Taip, ten buvo žydų, buvo šiek tiek gėjų šioje revoliucijoje. Ir tai buvo išnaudojama tiek Rusijos, tiek Ukrainos propagandos. Rusijos spauda pristatė protestus kaip didžiulę gėjų konspiraciją. Ukrainos režimas savo riaušių policiją instruktavo, kad opozicijai vadovauja žydai. O tuo tarpu abu režimai informavo pasaulį, kad protestuotojai yra naciai.
Tiesą sąkant, niekas Vakaruose šio nesutapimo nepastebėjo.
Sausio 16 dieną V. Janukovyčius pasirašė eilę įstatymų, kurie buvo parengti pagal rusišką modelį ir varžė žodžio bei susirinkimų laisvę, pavertė milijonus protestuotojų ekstremistais, kurie gali būti įkalinti.
Organizacijos, kurios turėjo finansinių kontaktų su užsienio valstybėmis, įskaitant katalikų ar žydų bendruomenes, staiga tapo „užsienio agentais".
Praėjus savaitėms, kai protestuotojai išlaikė rimtį patirdami riaušių policijos išpuolius, kai kurie protestuotojai taip pat pasirinko smurtą. Nematant visuomenei žmonės keletą savaičių mirė nuo policijos rankos. Vėliau protestuotojai buvo žudomi viešai. Pirmas nužudytas protestuotojas buvo armėnas. Antras - baltarusis.
Tuomet režimas pradėjo masines žudynes. Vasario 18 d. Ukrainos parlamentas turėjo patvirtinti kompromisinę konstitucinę reformą, kurią dauguma analitikų laikė pirmu žingsniu įveikiant kruviną konfrontaciją. Pagal šią reformą Ukraina turėjo tapti parlamentine demokratija.
Tačiau, vietoje to, riaušių policija buvo atvežta į Kijevą ir šį kartą ji buvo ginkluota ne tik ašarinėmis dujomis, apkvaitinančiomis granatomis ar guminėmis kulkomis, ji buvo ginkluota tikra amunicija. Protestuotojai gynė Maidaną taip, kaip tai daro revoliucionieriai: Molotovo kokteiliais, grindinio akmenimis ir plikomis rankomis.
Vasario 20 d. Europos Sąjungos delegacija turėjo atvykti derėtis dėl paliaubų. Vietoje to, režimas surežisavo kraujo vonias. Riaušių policija atsitraukė iš Maidano, o kai protestuotojai pajudėjo paskui, ėmė šaudyti snaiperiai nuo stogų. Vėl ir vėl žmonės bėgo gelbėti sužeistųjų, tačiau buvo sužeidžiami vis kiti.
Kas buvo nužudyti? Tuzinai žmonių, iš viso apie 100, dauguma jų vyrai. Ar buvo kada nutikę, kad revoliucijos metu, kurią pradėjo musulmonas, kartu būtų mirę žmonės, susiję su ukrainiečių, rusų, baltarusių, armėnų, lenkių ir žydų kultūromis? Ar mes, didžiuodamiesi savo skirtybėmis ir tolerancija, galime prisiminti ką nors panašaus savo pačių istorijose?
Žmonės šventė pergalę grynai dėl fizinės drąsos. Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai, kurie turėjo pamatyti kruvinąjį spektaklį, pamatė kai ką kita: sėkmingą Maidano gynybą. Siaubingos žudynės sukėlė pyktį net tarp žmonių, kurie buvo V. Janukovyčiaus sąjungininkai.
Jis vėliau padarė tai, ko tikriausiai pats nesitikėjo: pasirašė susitarimą nenaudoti jėgos. Jo policininkai geriau negu pats prezidentas suprato, kad tai režimo egzistavimo pabaiga.
Jie visi išnyko, o V. Janukovyčius kovojo dėl išlikimo. Pagrindinės politinės galios perėjo parlamentui, kur formavosi nauja koalicija iš opozicijos ir V. Janukovyčiaus partijos disidentų. Prasidėjo reformos, prezidento rinkimai paskelbti gegužės mėnesį.
Bet propaganda vis tęsėsi. V. Janukovyčius sustojo kažkur įrašyti vaizdo įrašo, žinoma, rusiškai, kur sakoma, jog jis buvo nacių perversmo auka. Rusijos lyderiai pareiškė, kad į valdžią atėjo ekstremistai, todėl rusai Ukrainoje nėra saugūs.
Ir nors konstitucinė reforma yra diskutuotina dėl savo detalių, kaltinimai dėl dešiniojo sparno ekstremistų perversmo yra nesąmonė.
Ukrainos kraštutinė dešinė išties vaidino svarbų vaidmenį revoliucijoje. Tai, ką jie darė eidami prie barikadų, buvo savęs vadavimas iš režimo gniaužtų. Viena iš V. Janukovyčiaus režimo užduočių buvo sutriuškinti centro dešinės opoziciją ir paremti kraštutinę dešiniąją. Įkalinęs Juliją Tymošenko V. Janukovyčius galėjo žaisti demokratijos žaidimus, kai vieninteliai žaidėjai belieka jis ir kraštutiniais dešinieji.
Kraštutinės dešinės partija „Svoboda" šiomis sąlygomis padidėjo ir sustiprėjo, bet ne tiek, kad galėtų kelti iššūkį V. Janukovyčiaus režimui demokratiniuose rinkimuose.
Tokiu atveju V. Janukovyčius patikliems Vakarams galėtų sakyti, kad yra alternatyva kraštutinei dešinei. Tiesą sakant, „Svoboda" buvo opozicija, kuri per revoliuciją sukilo prieš savo lyderį. Priešingai partijos lyderių nuomonei, šios partijos jaunimas įsiliejo į kovą visoje šalyje.
Jie kovojo, rizikavo, mirė, kartais mėgindami išgelbėti kitus. Po revoliucijos šie kovotojai tikriausiai norės naujų lyderių. „Svobodos" partijos lyderis, pagal visuomenės nuomonės apklausas yra nepopuliarus. Jeigu jis nutartų dalyvauti prezidento rinkimuose, jis tikrai pralaimėtų.
Visiška alternatyva „Svobodai" yra Dešinysis sektorius - grupė kraštutinių dešiniųjų organizacijų, kurių esminis tikslas ne europietiška ateitis, bet nacionalinė revoliucija prieš bet kokią užsienio įtaką. Ilguoju laikotarpiu Dešinysis sektorius yra potencialiai stebėtina grupė, bet pastaruoju metų jų lyderiai buvo atsargūs kalbėdami tiek apie žydus, tiek apie rusus bei teigdami, kad jų tikslai politiniai, o ne etniniai ar rasiniai.
Po revoliucijos jie nevykdė smurto aktų, nepažeidinėjo tvarkos. Kaip tik priešingai, žmonės plūsta pasižiūrėti groteskiškų V. Janukovyčiaus rezidencijų, tačiau jos nėra plėšiamos. Pagrindinė rezidencija šiuo metu naudojama kaip archyvas tiriamosios žurnalistikos atstovams.
Pereinamoji valdžia taip pat nėra suformuota iš kraštutinių dešiniųjų arba bent jau iš žmonių, kilusių tik iš vakarinės Ukrainos, kur nacionalizmas stipresnis. Parlamento pirmininkas ir laikinasis prezidentas yra baptistas iš pietryčių Ukrainos. Visos galingos ministerijos, kur norėtų įsitaityti bet koks perversmininkas, buvo pavestos vadovauti profesionalams ir rusakalbiams. Vidaus reikalų ministras yra pusiau armėnas, pusiau rusas. Gynybos ministro kilmė čigoniška.
Kaip prognozavo visi analitikai, teiginiai, kad Ukrainos revoliucija yra „nacionalistų perversmas", (taip būdamas egzilyje Rusijoje pareiškė V. Janukovyčius) tapo pretektu Rusijos intervencijai.
Kaip tik tai, atrodo, dabar vyksta Kryme, kur virš regioninio parlamento buvo iškelta Rusijos vėliava, o ginkluoti vyrai užiminėja oro uostus. Rusija nurodė sutiprinti karinį pasirengimą ir iš Baltijos jūros pasiutė į Juodąją jūrą savo kreiserius.
Kad ir kokį pavidalą įgytų Rusijos intervencija, tai tikrai ne mėginimas sustabdyti fašistų perversmą, nes nieko tokio neįvyko. Tai, kas įvyko, yra liaudies revoliucija su visa savo maišatimi ir opozicija tai paveldėjo. Jauni Maidano lyderiai, kai kurie jų radikalūs kairieji, rizikavo gyvybėmis oponuodami režimui, kuris savo ruožtu reprezentavo nelygybę. Jie turi revoliucijos patirties, kurios mes neturime. Dalis šios patirties stokos lemia, jog vakariečiai yra provincialūs ir patiklūs.
Gal todėl naujoji Ukrainos vyriausybė reagavo pakankamai ramiai. Visiškai įmanoma, kad Rusijos Ukrainoje išprovokuos stiprią nacionalistų reakciją: tiesą sakant, būtų stebėtina, jei neišprovokuotų.
Jeigu taip nutiks, mes turėtume matyti įvykius tokius, kokie jie yra: tai bus visiškai neišprovokuota vienos nacijos ataka prieš suverenią valstybę.