Bet po aštuonių mėnesių keletas klaidingų žingsnių sukėlė sąjungininkų pyktį, sulaukė kritikos net iš rėmėjų ir sukėlė susirūpinimą, kad J. Bidenas nėra toks užtikrintas tarptautiniuose reikaluose, kaip kad skelbėsi. Penktadienio popietę Prancūzija net atšaukė savo ambasadorių, ir toks sprendimas smarkiai padidino įtampą tarp dviejų sąjungininkių.

Tiesioginė Prancūzijos nepasitenkinimo priežastis buvo Australijos sprendimas atsisakyti 66 mlrd. JAV dolerių vertės povandeninių laivų pirkimo sandorio, pasirenkant JAV ir Jungtinės Karalystės technologijas. Prancūzija taip pat atšaukė savo ambasadorių Australijoje, bet pareigūnai buvo ypač pasipiktinę, kad JAV iš anksto neinformavo savo seniausios sąjungininkės apie rengiamą susitarimą.

Sprendimas dėl povandeninių laivų sandorio buvo nepriimtinas elgesys, kuris sudrumsčia pačią „mūsų sampratą apie mūsų aljansus, partnerystę ir Indijos-Ramiojo vandenyno regiono svarbą Europai“, savo pareiškime teigė Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas-Yves'as Le Drianas.

Nemaža dalis JAV pareigūnų Prancūzijos įsiūtį atmetė kaip paprasčiausią susierzinimą artėjant kitais metais vyksiantiems prezidento rinkimams. Tačiau sprendimas atšaukti ambasadorių Philippe‘ą Etienne‘ą parodė, kaip neteisingai Bideno administracija įvertino Prancūzijos reakciją. Tai akivaizdu ir platesniame kontekste: J. Bidenas, kad ir kiek kartų žadėjęs, jog JAV užsienio politikos centre bus JAV sąjungininkai, paliko pastaruosius nusivylusius ir įpykusius.

„Reikia tikėtis daugiau vienašališkų JAV žingsnių, kai tai atitinka jų interesus, kad ir kiek gerų žodžių sąjungininkams nuskambėtų iš jų lūpų, – sakė Celia Belin, ekspertų grupės „Brookings Institution“ centro „ Center on the United States and Europe“ kviestinė lektorė. – Manau, kad europiečiai jaučiasi, tarsi jie būtų laikomi savaime suprantamu dalyku.“

Penktadienio vakare paviešintas pareiškimas sudarė įspūdį, kad Baltieji rūmai siekia atkurti santykius. „Mes palaikome glaudžius ryšius su savo partneriais iš Prancūzijos dėl jų sprendimo atšaukti ambasadorių Ph. Etienne‘ą į Paryžių konsultacijoms, – teigė Emily Horne, Nacionalinės saugumo tarybos atstovė spaudai. – Mes suprantame jų poziciją ir artimiausiomis dienomis toliau sieksime išspręsti mūsų nesutarimus, kaip kad darėme ir kitais mūsų ilgo aljanso laikotarpiais.“

Vis dėlto dar prieš sprendimą dėl povandeninių laivų kritikai Europoje tvirtino, kad Joe Bideno veiksmai Europos atžvilgiu neatitinka jo draugystės pažadų. Jis sutrikdė NATO sąjungininkus savo sprendimu tęsti skubų pajėgų pasitraukimą iš Afganistano, kurį dar labiau paspartino greitas Talibano įsigalėjimas.

Europos valstybės, įskaitant Prancūziją, taip pat visą vasarą piktinosi dėl Bideno atsisakymo panaikinti su koronavirusu susijusius kelionių apribojimus skrydžiams iš žemyno, nors Europa leido lankytis amerikiečiams.

J. Bidenas nepateisino ir Lenkijos bei Ukrainos vilčių, atsisakęs pastangų sustabdyti „Nord Stream 2“ dujotiekį, tiesiamą iš Rusijos į Vokietiją, kuris, kaip tvirtina kritikai, pakenks Europos saugumui.

Kai kurių sąjungininkų nuomone, problema buvo ne JAV politika: nedaug buvo tokių, kurie nesutiktų, jog atėjo laikas baigti karą Afganistane, arba, povandeninių laivų sandorio atveju, sustiprinti karinius pajėgumus, kad būtų galima pasipriešinti vis kategoriškesne tampančiai Kinijai Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Svarbiausia buvo tos politikos vykdymas, kurį iškraipė įvairūs neapsižiūrėjimai ir klaidos, kurių J. Bideno komanda tikino nedarysianti.

J.-Y. Le Drianas kalbėjo daugelio Europos pareigūnų vardu, kai anksčiau kritikavo J. Bideno povandeninių laivų klausimo sprendimą.

„Šis brutalus, vienašališkas ir nenuspėjamas sprendimas man labai primena tai, ką darė D. Trumpas, – pareiškė J.-Y. Le Drianas Prancūzijos radijui po to, kai buvo paskelbta apie tokį sprendimą. – Esu pasipiktinęs ir įsižeidęs. Sąjungininkai taip nesielgia.“

Kai kurie JAV pareigūnai privačiame rate priskyrė viešą Le Driano protrūkį pykčio priepuoliui ir juokavo apie Prancūzijos smulkmeniškumą, ambasadai Vašingtone atšaukus penktadienį numatytą jubiliejinį renginį. Tačiau kartu rimtai pareiškė, kad Australija privalėjo pranešti Prancūzijai apie savo sprendimą.

J.-Y. Le Drianas yra buvęs gynybos ministras, kuris asmeniškai padėjo derėtis dėl Australijos povandeninių laivų sandorio, ir šio projekto dėka būtų sukurta darbo vietų jo gimtajame mieste Lorjane. Australija jau anksčiau išreiškė susirūpinimą, kad projektas vykdomas lėtai ir kad povandeniniai laivai nebus pakankamai pažangūs.

Paklausta, ką J. Bidenas manantis apie J.-Y. Driano replikas, Baltųjų rūmų atstovė spaudai Jen Psaki atasakė: „Sakyčiau, kad prezidentas apie tai daug negalvoja.“

Kinija – pagrindinis iššūkis

Joe Bideno komandos žingsniai pakurstė tam tikrą „sakiau jums“ reakciją tarp D. Trumpo administracijos narių, kurie matė ginčus kaip neišvengiamus, nes daugelis J. Bideno užsienio politikos tikslų per daug nesiskiria nuo D. Trumpo.

Kaip ir D. Trumpas, J. Bidenas siekė patraukti pajėgas iš Afganistano kone bet kokia kaina, be to, jis taip pat mano, kad konkurencija su Kinija bus pagrindinis ateinančių dešimtmečių iššūkis.

„Kalbant apie visą Bideno retoriką, esą jis nebus Trumpas, kai jis pradės eiti pareigas, tikrovė yra tokia, kad mums tenka priimti sprendimus, kurie gali nepatikti mūsų sąjungininkams, ir tai neišnyks vien dėl to, kad jis štai pasirodo ir paskelbs šią nirvanos akimirką, – sakė Wessas Mitchellas, buvęs valstybės sekretoriaus padėjėjas Europos reikalams, vadovaujant D. Trumpui. – Mes praleidome didžiulę progą pademonstruoti sąjungininkų vienybę dėl Kinijos, ir užuot tai darę, suteikėme Pekinui galimybę pabrėžti pašlijusius JAV ryšius su Prancūzija.“

Indijos-Ramiojo vandenyno regiono strategija

J. Psaki užsiminė apie besikeičiančius prioritetus, darydama prielaidą, kad JAV perorientuojant savo dėmesį į Indijos ir Ramiojo vandenyno regioną, Jungtinių Valstijų partnerystė su Prancūzija taps mažiau svarbi.

„Mūsų šalies, kaip nacionalinio saugumo komandos, ištekliai nėra neriboti“, – teigė J. Psaki, pridurdama, kad Joe Bideno susitarimo su Australija tikslas – „siekti pažangos užtikrinant saugumą Indijos-Ramiojo vandenyno regione“.

Tačiau Prancūzijos gynėjai mano, kad tokiu susitarimo atsisakymu neatsižvelgiama į platesnę sandorio reikšmę ir perspektyvą, kad jis gali susilpninti tą Prancūzijos dalį, kuri siekia glaudesnių ryšių su JAV. Ši sutartis buvo ne tik brangus povandeninio laivo pardavimas. Tai buvo pagrindinis pačios Prancūzijos strateginio mąstymo apie Indijos- Ramiojo vandenyno regioną elementas, planas, kuris turėjo apimti dalijimąsi žvalgybos informacija, bendras pratybas ir aktyvesnį buvimą regione, kuriame Prancūzija jau turi didelį pėdsaką.

Baltieji rūmai „šį sandorį mato tik kaip verslo susitarimą su ekonominiais aspektais“, sakė Pierre Morcosas, „Center for Strategic and International Studies“ centro kviestinis lektorius. „Jie nesupranta, kad Prancūzijai šis sandoris reiškia daug daugiau – tai platesnės strateginės partnerystės, kuri turėjo trukti ateinančius penkis dešimtmečius, dalis“, – sakė jis.