Tačiau yra ir kita nuomonė. Nepagaunamasis Džo, kaip jį kai kurie vadina, labai nesislapstė, o jo verslo kolegos iki šiol mėgaujasi laisve ir per daug nesivaržydami sėkmingai karaliauja juodojoje ginklų rinkoje.
Skaičiuoja pasakišką pelną
Šių didžiųjų prekybininkų – vos keli. Visi jie iš buvusios SSRS. O jų teikiamų prekių asortimentas toks didžiulis, kad nė pats garsusis Rembo tokio nesapnavo. Klientams jie siūlo viską: pradedant pistoletais ir baigiant naikintuvais, sraigtasparniais ar povandeniniais laivais. Buvusios SSRS teritorijoje yra daugybė blogai saugomų sandėlių, kurie kartkartėmis „sudega“.
„Geresnio būdo ginklų grobstymams nuslėpti nesugalvosi“, – rusų savaitraščiui „Argumenty nedeli“ teigė Strategijų ir technologijų analizės centro direktorius Ruslanas Puchovas. „Sprogusios“ bombos ir „sudegę“ automatiniai ginklai vėliau atsiranda įvairiose pasaulio vietose. Dažniausiai Afrikoje, kur yra daugybė karštų taškų.
Juodojo žemyno šalys nuperka apie 90 proc. nelegalių ginklų. Juk oficialiai parduoti ginklus beveik visoms Afrikos šalims draudžia Jungtinių Tautų konvencijos. O prekiautojai mirtimi siūlo paklausią prekę ir net pigiau, nei būtų galima tikėtis nusipirkti oficialiai.
Nenuostabu, kad verslas klesti. Ekspertų manymu, nelegali prekyba ginklais praturtina ginklų baronus 7–10 mlrd. JAV dolerių (apie 16–23 mlrd. litų) kasmet. Šie žmonės pakankamai turtingi, kad galėtų turėti nuosavus lėktuvų parkus ir ištisus laivynus. To reikia ir jų verslui. Juk išnuomoti laivą, kad juo nuplukdytų ginklus sukilėliams į Afriką, – beveik neįvykdoma užduotis.
Globojami specialiųjų tarnybų?
Prekiautojus mirtimi medžioja beveik visos galingos slaptosios tarnybos. Tačiau sėkmė pareigūnus aplanko retai. O jei ir aplanko, vadinamieji ypatingosios paskirties oligarchai dažniausiai baudžiami gana švelniai. Jie įkalinami neilgam, nes slaptosios tarnybos dažnai pačios padeda jiems plėtoti kruviną verslą.
Tikėtina, kad apie tokias operacijas žino ir aukšti politikai. Ne paslaptis, kad sukilėlių judėjimus ar tarptautinės bendrijos pasmerktus diktatorių režimus dažnai neoficialiai palaiko pasaulio galingieji.
Įkliuvo per kvailumą
Tai kas gi tie prekiautojai, kurių ieško ir negali sumedžioti Centrinė žvalgybos valdyba, „Mosad“, MI6 ir kitos specialiosios tarnybos? Jų septyni. Tačiau du iš šauniojo septyneto yra už grotų, prie jų gali prisidėti ir V.Boutas.
Pirmasis teisėsaugos organams įkliuvo 2000 m. Milane. Dėl triukšmavusios kompanijos iškviesta policija sulaikė garbaus viešbučio savininką Leonidą Mininą. Atliekant kratą pas ukrainietį rasta 120 gramų kokaino, 150 tūkst. dolerių (šių dienų kursu – apie 345 tūkst. litų) ir nešlifuotų deimantų, kurių vertė – 0,5 mln. dolerių (1,15 mln. litų).
Tačiau labiausiai policiją sudomino du portfeliai, pilni dokumentų, bylojančių apie L.Minino neteisėtą ginklų verslą. Juodai ant balto buvo užrašyta, kad jis prekiavo su Liberija, Dramblio Kaulo Krantu ir Siera Leone. Be to, policija aptiko pas L.Mininą kelis pasus. O nustačius jo tapatybę paaiškėjo, kad jam uždrausta įvažiuoti į Šengeno erdvės valstybes. Už visa tai Italijos teismas jį nuteisė dvejus metus kalėti.
Kiek ilgiau kalėjime pabūti teko 40-mečiam Kanados verslininkui Artūrui Dudarevui, kilusiam iš Kaliningrado. Vokietijos teisme 2003 m.
jis prisipažino esąs kaltas, bet pabrėžė nežinojęs, kad prekyba ginklais su Jordanija yra neteisėta. Teismas į šias aplinkybes atsižvelgė. Jam skirta bausmė kalėti 2 metus ir 10 mėnesių. A.Dudarevas neatskleidė, iš kur gaudavo povandeninių laivų ir reaktyvinių variklių. Bet teismas labai ir nesmalsavo.
Tapo gerbiamais verslininkais
Likusiems kol kas likimas buvo gailestingesnis. Prancūzijos teisėsaugai įkliuvęs verslininkas Arkadijus Gaidamakas buvo kaltinamas ginklų tiekimu Angolai. Tyrėjai įtarė, kad Ukrainos žydas pardavė maištininkams tankų T-62 ir sraigtasparnių Mi-25.
Tačiau su juo Prancūzijos pareigūnams būtų tekę skandinti buvusio prezidento François Mitterrand’o sūnus. Be to, A.Gai-damaką užstojo buvę Prancūzijos kontržvalgybos vadovai. Jie priminė jo nuopelnus Prancūzijai – kadaise mirties pirklys padėjo išlaisvinti iš Angolos sukilėlių nelaisvės prancūzų lakūnus.
Byla prieš kitą išeivį iš SSRS – Marką Garberį – baigėsi taip pat paslaptingai. Jis tiekė ginklus į kariaujančią Bosniją. Tačiau 1994 m. sulaikyto krovinio tikriausiai jau niekas neatsimena. Pamiršti bylą galbūt buvo liepta, nes M.Garberis buvo įtakingo Didžiosios Britanijos banko „Fleming“ verslo partneris.
Šiuo metu M.Garberis gerbiamas Didžiosios Britanijos visuomenės narys, o A.Gaidamakas Izraelyje įsigijo futbolo klubą.
Aprūpindavo ir teroristus
Izraelyje įsikūrė ir dar vienas ginklų baronas – Vadimas Rabinovičius. Iš Charkovo kilęs 60-metis prekiautojas mirtimi dabar yra žiniasklaidos magnatas. Teisėsaugai žinoma, kad jis su Semionu Mogilevičiumi pardavinėjo ginklus talibams. Spėjama, kad jie pardavė į Afganistaną mažiausiai 150 tankų T-55 ir T-62.
Teismo nebuvo. V.Rabinovičius kaltinimus neigia, o S.Mogilevičius šiuo metu turi aiškintis su teisėsauga dėl smulkmenų – vengimo mokėti mokesčius. Beje, neseniai sulaikytą V.Boutą taip pat kaltina ryšiais su Talibanu ir „Al Qaeda“. Tačiau ši „žvaigždė“ neapsiribojo tik remdamas teroristus.
Verslas yra verslas. Tad jo lėktuvai su ginklais nusileisdavo Siera Leonėje, Bulgarijoje, Angoloje, Liberijoje ir kitur. V.Boutas teigia, kad jo verslas – logistika. Kažin ar ir šiam „ypatingosios paskirties oligarchui“ pavyks išsisukti nuo Temidės rūstybės.
Tačiau nekelia abejonių tai, kad atsilaisvinusią vietą netrukus užims kitas, iki tam tikro laiko dėl politinių priežasčių „neliečiamas“ asmuo.