Pratybų „Zapad 2017“ scenarijus pagrįstas gynybos nuo įsivaizduojamos užsienio valstybių remiamų ekstremistų invazijos į Baltarusiją strategija. Viena iš tariamų ekstremistus remiančių priešo valstybių – Vesbarija – kiek panėšėja į Lietuvą, kita – Lubenija – į Lenkiją.
Pačiame pasienyje skraidantys Rusijos lėktuvai visą surengtą galios demonstraciją paverčia ne Baltarusijai iškilusios grėsmės, o prieš Vakarus nukreiptos agresijos scenarijumi, rašo politikos analitikas Andrew Wilsonas portale „Foreign Policy“ skelbiamoje publikacijoje.
Šįkart karines pratybas Rusija surengė kartu su Baltarusija, bet labai svarbu nepamiršti, kad toli gražu ne visus baltarusius džiugina jų šaliai atitekęs pratybų šeimininkės vaidmuo. Pratybos vyko Baltarusijos šiaurės vakaruose. Šiai sričiai taip pat suteiktas fikcinis Veišnorijos pavadinimas.
Istoriniu požiūriu Veišnorijos teritoriją atitinkantį regioną būtų galima pavadinti iš nacionalistinių paskatų kilusiomis baltarusių kovomis garsėjančiais kraštais: juk būtent čia XX a. pradžioje Baltarusijos aktyvistai kovėsi su lenkais, lietuviais ir žydais reikšdami pretenzijas į kurį laiką Rusijos carui pavaldų administracinį regioną – Vilniaus guberniją. Tuometiniam baltarusių nusivylimui, didžioji tos teritorijos dalis atiteko Vilniui – dabartinei Lietuvos sostinei, o likusioji lig šiol priklauso Baltarusijai.
Pasak A. Wilsono, dėl tokio žemių su Baltijos šalies tauta padalijimo į dabar vykstančių jungtinių pratybų scenarijų įtrauktai įsivaizduojamai agresorei veikiausiai ir suteiktas baltų kraštams būdingas Veišnorijos pavadinimas.
Kaip tik šio regiono gyventojai per 1994 metais vykusius kol kas paskutinius bent šiokią tokią tikrą kovą primenančius Baltarusijos prezidento rinkimus balsavo už pagrindinį dabartinio šalies vadovo Aleksandro Lukašenkos oponentą – nacionalistinėmis pažiūromis garsėjantį Zenoną Pazniaką.
Sprendžiant iš paminėtų aplinkybių, autorius daro išvadą, kad pratybos „Zapad“ – tai treniruotė prieš kovą ne su vidiniu priešu, o su NATO galiomis, tiksliau, Vakarų remiamais nacionalistais. Dar labiau neramina tai, kad tokį patį scenarijų Rusija neva taikė ir Ukrainoje 2014 metais.
Kai kurie baltarusiai iš pratybų „Zapad“ prasimanė pramogą. Pavyzdžiui, buvo sukurta Veišnorijos „Twitter“ paskyra. Per ją galima įsigyti šio krašto suvenyrų – marškinėlių ir puodelių. Maždaug 7 tūkst. žmonių jau kreipėsi su prašymais gauti Veišnorijos pasus.
Nepaisant keleto pokštų, autorius mano, kad į dabartines pratybas reikia žvelgti, visų pirma, rimtai, mat Rusijos demonstruojamos imitacijos turi polinkį virsti realiais veiksmais. Štai 2008 metais vykdyti manevrai „Kavkaz“, galima sakyti, buvo ne kas kita kaip treniruotė prieš invaziją į Gruziją, o po analogiškų pratybų „Zapad“ 2013 metais pasaulis tapo Rusijos veiksmų prieš Ukrainą liudininku. Visgi liūdniausių pasekmių teko sulaukti po 1981 metais vykusių pratybų.
Tąsyk masiniais manevrais buvo bandoma įbauginti komunistinę Lenkijos valdžią ir priversti ją numalšinti „Solidarumo“ judėjimą. Dabar gi baiminamasi, kad gali būti pramanyta priežasčių, kodėl Rusijos pajėgoms neva reikia užsilikti pratybų teritorijoje.
Jei taip nutiktų, netrukus būtų galima griebtis A. Lukašenkos „gelbėjimo“ nuo nacionalistinių pažiūrų ekstremistų scenarijaus. Ta proga būtų galima net kelti klausimą dėl Baltarusijos prezidento nušalinimo. Nors su oficialiai deklaruojamomis pajėgomis, t.y. 12,7 tūkst. pratybose dalyvaujančių karių, Baltarusijos okupuoti ir nepavyktų, verta nepamiršti, kad skelbiami ir kiti, net dešimtkart didesni skaičiai.
Galimi įvykių vingiai kelia nerimą visoms kaimyninėms šalims. Ne veltui NATO ir toliau dislokuoja savo pajėgas Lenkijoje ir Baltijos šalyse. 800 Jungtinės Karalystės karių išsiųsti į Estiją, o ne mažiau kaip tūkstantis amerikiečių šiuo metu tarnauja Lenkijoje. Oficialiais Ukrainos kanalais teigiama, kad tokiomis pratybomis ne kartą yra pasinaudota siekiant plačiai neviešinamų karinių ir politinių tikslų. Juk invazija į Ukrainos teritoriją perėjus valstybės sieną tokiems tikslams ir priskirtina.
Baltarusija visomis išgalėmis stengiasi neprarasti budrumo. Įtampa jos santykiuose su Rusija nuo 2014 metų ėmė pastebimai didėti. Nors atsisakyti dalyvauti pratybose „Zapad“ Baltarusija ir neišdrįso, vis dėlto neutralius stebėtojus pasikvietė. Juk logiška, kad Vakarai, kuriems sudaromos sąlygos stebėti pratybas, į Baltarusiją ims žvelgti ne kaip į priešininkę, o kaip į vis mažiau paklusnią Rusijos sąjungininkę.
Vienu iš savo prioritetų A. Lukašenka visada laikė išlikimą. Baltarusijos prioritetas buvo ir yra ginti savo suverenumą. Artimi santykiai su Rusija kurį laiką buvo abiem atvejais naudingi, tačiau dabar, ypač po 2014 metais Maskvos pareikalauto didesnio lojalumo, šie santykiai vertinami kaip prielaida hibridiniam karui ar griežtiems veiksmams, panašiems į tuos, kurių Rusija ėmėsi Ukrainoje.
A. Lukašenka kaip įmanydamas siekė užsitikrinti, kad jam pavaldžios saugumo tarnybos, prireikus, pademonstruotų kur kas didesnį lojalumą nei atitinkamos Ukrainos institucijos buvusio prezidento Viktoro Janukovičiaus atžvilgiu. Vis dėlto dėl neįtikėtinai glaudžių minėtų tarnybų sąsajų su Rusija tokia garantija vargu ar galima – juk aukščiausius postus užimantys Baltarusijos pareigūnai ir KGB (lig šiol su pasididžiavimu taip vadinamo Baltarusijoje veikiančio komiteto) nariai iki pat šių dienų išeina mokymus Rusijoje.
A. Lukašenka visais įmanomais būdais stengėsi išlaikyti diplomatinio neutralumo poziciją. Baltarusijos sostinėje buvo pasirašytas Minsko protokolas dėl taikos Ukrainoje. Baltarusija nedemonstravo pritarimo Rusijos kariniams veiksmams Kryme arba Rytų Ukrainoje, be to, net keletą metų atsilaikė prieš intensyvų spaudimą leisti savo teritorijoje įkurdinti Rusijos karinių oro pajėgų bazę.
Bandydamas sukurti tam tikrą atsvarą Rusijos daromai įtakai A. Lukašenka stengėsi plėsti ryšių su Vakarais teikiamas galimybes. Po 2010 metais įvykusių suklastotais pripažintų rinkimų ir vėlesnio brutalaus susidorojimo su protestantais Baltarusijai buvo pritaikytos atitinkamos sankcijos, tačiau 2015 metų rugpjūtį visi per protestus sulaikyti politiniai kaliniai buvo išlaisvinti, todėl 2016 metų vasarį Europos Sąjunga taikytas sankcijas atšaukė. (Jungtinės Valstijos taip pasielgti negalėjo: jų rankos tvirčiau surištos 2004 metais sudaryto Akto dėl demokratijos Baltarusijoje.)
A. Lukašenka mėgino išsirūpinti paskolas, derėtis su Tarptautiniu valiutos fondu ir gilinti santykius su tomis organizacijomis, kurios ne per daug griežtai pamokslaudavo apie demokratijos principus. Šiemet Baltarusija stojo vadovauti Vidurio Europos iniciatyvai, o šalies sostinėje Minske įvyko Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos parlamentinė asamblėja. Pasak autoriaus, Europos Sąjungos pareigūnams teko pripažinti, kad Baltarusija yra reali, o ne vien formali narė, dalyvaujanti Rytų partnerystės politikoje. Vos per porą liepos mėnesio dienų Minską aplankė ne mažiau kaip keturios skirtingos Europos Sąjungos delegacijos.
Nors iki 2014 metų baltarusių nacionalines ambicijas A. Lukašenka vertino abejingai ar net priešiškai, vėliau pats nepastebimai ėmė skatinti vadinamąją švelniąją baltarusizaciją: jis atmetė Rusijos prezidento Vladimiro Putino puoselėtą idėją dėl Baltarusijos pripažinimo rusiškojo pasaulio dalimi, pasirūpino, kad būtų perrašyti mokykliniai vadovėliai.
A. Lukašenka pademonstravo palankų požiūrį į nacionalistų ypač vertinamą priešsovietinę istoriografiją. Vienu iš jos pavyzdžių galėtų būti Polocko (miesto Veišnorijos šiaurėje) istorija ir jo išaukštinimas kaip nei Maskvai, nei Kijevui nepriklausančios taikios ir ramios srities, kurioje gyvena uoliai dirbantys ir draugiški žmonės. A. Lukašenka pažengė tiek toli, kad net viešąsias kalbas sako baltarusiškai.
Buvo siekta, kad Baltarusijai prigytų taikos nešėjos vaidmuo. Konservatyviai šios šalies visuomenei taikos idėja ypač priimtina, ir ją deklaruodama Baltarusija įgyja papildomų šansų santykiuose su Vakarais – iškyla kaip saugumo Europos regione teikėja. Rugpjūčio mėnesį Minsko gatvėse buvo galima perskaityti vyriausybės iniciatyva iškabinėtas afišas su pirmaisiais Baltarusijos valstybinio himno žodžiais, skelbiančias, kad baltarusiai – taikūs žmonės.
Tokios revoliucijos, kokia įvyko Ukrainoje, A. Lukašenka, žinoma, nesiekia, todėl kartais jam tenka spręsti išties nelengvas užduotis. Tradiciškai diktatoriško braižo politiku laikomas A. Lukašenka valdžioje sugebėjo išsilaikyti nuo 1994 metų. Neiškristi iš politikos lyderių gretų jam pavyko šalies ekonominio augimo pažadais.
Nors per 20 jo vadovavimo metų ypač ženklaus ekonominio proveržio Baltarusija ir nepatyrė, vis dėlto tokių, pavyzdžiui, Rusijai ir Ukrainai būdingų reiškinių, kaip masinė socialinė dislokacija, korupcija ir oligarchija, pavyko išvengti. Iki 2008 metų šalies ekonomika gana stabiliai augo. Vėliau pradėjusį reikštis nestabilumą iš pradžių buvo galima aiškinti visuotine ekonomikos krize. Deja, 2014 metais išryškėjo ir keletas didelių sisteminių problemų. 2015 metais šalies BVP nukrito 3,9 proc., o 2016 – dar 2,6 proc.
A. Lukašenkos sėkmės paslaptis – Rusijos suteiktos subsidijos, konkrečiai – pigi nafta ir dujos. Galioję susitarimai buvo labai vertingi neatsižvelgiant net į tai, kad schemų teikiama nauda dažnai tekdavo dalytis su Rusijos oligarchais. Bėda tik ta, kad susidūrusi su sankcijomis Rusija nebegalėjo sau leisti ir toliau būti tokia dosni. Tarsi to būtų maža, ji ne tik negalėjo, bet ir nenorėjo demonstruoti dosnumo užsienio politikos pagal primestą valią nesutikusiai pakreipti Baltarusijai.
A. Wilsono teigimu, negalima pamiršti, kad Rusijai visų pirma teko rūpintis savo pačios ekonomika. 2014 metais ištikusi staigi ir vienašalė devalvacija sudavė skaudų smūgį Baltarusijos eksportui. Abiem šalims teko ganėtinai nukentėti dėl sumažintų naftos kainų. Dar pora objektų, su kuriais A. Lukašenka bando sieti optimistines prognozes – dvi modernios iš Sovietų Sąjungos atitekusios naftos perdirbimo gamyklos.
Dėl minėtų aplinkybių pasitikėjimas A. Lukašenkos autoritetu tradiciškai pasyvią poziciją užimančios visuomenės akyse gerokai smuktelėjo. Daugybės provincijos miestų gerovė priklauso nuo stambių valstybinių įmonių, dabar tesugebančių pasiūlyti vis mažesnes algas ir ne visą darbo dieną trunkantį darbą.
Žlugo su migrantų darbu Rusijoje sietos viltys. Nūdienos realijos byloja apie dvi Baltarusijas: Minską su klestinčia informacinių technologijų pramone ir regionus, kuriuose gyvenantys žmonės vos verčiasi gaudami vidutiniškai 150 JAV dolerių (kiek daugiau nei 125 eurai) per mėnesį tesiekiančias algas.
Anot autoriaus, didėjantis piliečių nepasitenkinimas šį pavasarį virto visuotiniais protestais prieš galiojantį režimą. Didžiulės demonstracijos sutraukė minias žmonių. Į gatves išėjo ne tik Minsko, bet ir nedidelių miestų, tokių kaip Polockas ir Vitebskas, gyventojai.
Akstinu demonstracijoms tapo A. Lukašenkos pareiškimas apie ketinamą įvesti vadinamąjį veltėdžio mokestį. Tai buvo ypač brutalus bandymas palengvinti nustekentam valstybės biudžetui tenkančią naštą priverčiant jokios ekonominės naudos šiaip jau neduodančius asmenis papildyti jį maždaug 250 JAV dolerių (209 eurus) siekiančiais mokesčiais. Vis dėlto ekonomiškai pasyvių piliečių būriui buvo priskirta pernelyg didelė visuomenės dalis, įskaitant ir mažus vaikus auginančias motinas bei artimųjų slauga užsiimančius asmenis.
Veltėdžio mokestį, kaip paaiškėjo, būtų tekę mokėti 450 tūkst. žmonių, tuo tarpu kai dirbančiųjų šalyje – 4,5 mln. Svarbu tai, kad skelbiamai tvarkai pasipriešino ne opozicija (su kurios egzistavimu A. Lukašenkai tenka taikstytis), o jo šalininkais buvę piliečiai. Įsako dėl veltėdžio mokesčio vykdymas buvo lakinai pristabdytas – ne atšauktas. (Rugsėjo pabaigoje turėtų būti pristatyta pakoreguota jo versija.)
Siekiant numalšinti pavasarį kilusius neramumus buvo sulaikyti šimtai protestuotojų, begalei buvo skirtos administracinės nuobaudos. Vis dėlto, kitaip nei ankstesnių protestų atveju, nuo rimtų bausmių skyrimo buvo nutarta susilaikyti. Kad ir kaip būtų, įsisenėjusi problema liko neišspręsta.
Rusija nepademonstravo jokio noro ištiesti Baltarusijai pagalbos ranką. Sudėtinga polemika ekonomikos temomis tęsiasi nuo pat 2014 metų. Geriausia, ką A. Lukašenkai pavyko gauti, pasak autoriaus, tai balandį Sankt Peterburge pavėluotai su V. Putinu pasirašyta sutartis, numatanti įvairiausių saistančių įsipareigojimų.
Jam buvo pažadėta papildoma 1 mlrd. JAV dolerių dydžio paskola, be to, iki 2019 metų pabaigos sumažintos dujų kainos, padidintas žaliavinės naftos tiekimas į Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklas. Apie saistančius įsipareigojimus nieko konkretaus nepranešama: didžiąją susitikimo dalį A. Lukašenka ir V. Putinas kalbėjosi be liudininkų.
Baltarusija pripažino, kad turėjo sumokėti 726 mln. JAV dolerių siekiantį įsiskolinimą. Taip pat žinoma, kad V. Putinas paragino Baltarusijoje perdirbtos naftos tranzitą nukreipti per Rusijos, o ne Baltijos šalių uostus. Sklido kalbos ir apie nežinomą slaptą darbotvarkę ir kitokius reikalus, kuriuos tvarkant galėtų praversti ir per pratybas „Zapad“ daromas spaudimas. V. Putinas šiuokart nutarė laikytis nuosaikiai, tačiau Rusijoje nerimstantiems A. Lukašenkos kritikams buvo sudarytos kuo puikiausios sąlygos reikšti savo mintis žiniasklaidos kanalais.
Tad kokią poziciją turėtų užimti Vakarai? Kaip turėtų reaguoti į besiklostančią situaciją? Juk turi būti sudarytas nenumatytų atvejų planas, kurį reikėtų vykdyti, jei, pavyzdžiui, Rusijos pajėgų viešnagė svečioje šalyje kiek užsitęstų. Vakarai turėtų būti pasirengę greičiau nei 2014 metais atpažinti klaidinančius scenarijus ir sureaguoti į nepagrįstus paaiškinimus dėl Rusijos bazės įkūrimo Baltarusijos teritorijoje.
Bet kuriuo atveju, įsitikinęs A. Wilsonas, Vakarams nevalia pamiršti, kad net ir išskirtinai pragmatiniais sumetimais grindžiama diktatoriams reiškiama parama, ne visada pasiteisina. Kad ir koks entuziastingas atrodytų A. Lukašenkos troškimas subalansuoti užsienio politiką, visada svarbu atminti, kad liberalizuoti vidinės Baltarusijos politikos jis anaiptol nesiekia. (Įsidėmėtina, kad tai vienintelė Europos valstybė, kurioje lig šiol nepanaikinta mirties bausmė.)
Vis dėlto Baltarusija turi pasikeisti. Jos ekonominis modelis stokoja vientisumo, o saugumo strategijos – pernelyg pažeidžiamos. Vakarai turi paraginti Baltarusiją kad ir nedideliais žingsniais siekti reformų ir tikro, o ne menamo suverenumo. Rusiją Vakarai turi paraginti nepersistengti reaguojant į kaimyninės šalies žingsnius link savo siekių, bet patys ruoštis kaip tik tokiai nuožmiai reakcijai.
