Straipsnio autoriaus manymu, jei Andrejaus Karlovo žudikas būtų įvykdęs šį nusikaltimą iš karto po incidento, kai turkų karinės oro pajėgos sunaikino rusų bombonešį, padariniai būtų buvę nenuspėjami. „Nors mūsų laikais diplomato nužudymas neprilyginamas valstybės užpuolimui, vis tik rimtą konfliktą sukelti toks įvykis gali“, - patikino jis.
Šiais metais Rusijos ir Turkijos santykiai reikšmingai pasikeitė, bet po A. Karlovo nužudymo, kaip rašo S. Korneliusas, Rusiją ir Turkiją vienija visai ne protas, o asmeniniai interesai.
Turkiją domina kurdų įtakos minimizavimas Sirijos teritorijoje. Jei vis dėlto nepavyktų nuversti Sirijos prezidento Basharo al Assado, tai bent jau vertėtų sustabdyti kurdų judėjimą į priekį. Šio tikslo siekti Turkijai gali padėti Rusija.
V. Putino interesas – tai siekis, kad karas Sirijoje būtų vykdomas jo ir B. al Assado keliamomis sąlygomis, o tam Turkija jam reikalinga ne kaip priešininkė, o kaip stabilizuojantysis veiksnys pasienyje. A. Karlovo nužudymas Ankaroje šiam kompromisui trukdo, todėl jis neturėtų tapti reikšmingu politiniu veiksniu ir jau tikrai netaps karinės konfrontacijos priežastimi.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad pastarojo meto įvykiai patvirtina susiklosčiusios situacijos pavojingumo mastą. „Jei prieš kelias dienas nebūtų perimtas Alepas, Rusija nesiektų sutarimo su Iranu ir Turkija dėl Sirijos pyrago dalybų ir tada Rusijos ambasadoriaus nužudymas būtų vertinamas visai kitaip. Taigi Rusija ir Turkija regione susiduria su labai rimtomis rizikomis. Bet koks, net ir visai nedidelis svorio centro pasikeitimas gali sutrikdyti kompromiso pusiausvyrą.
Kadangi Alepo užėmimas nereiškia karo pabaigos, kurdai nenori atsisakyti savo pretenzijų į autonomiją, Iranas ir toliau lieka nenuspėjamu sąjungininku, o V. Putino ir R. T. Erdogano ištikimybė taikai – apgaulinga.“ – reziumuoja vokiečių apžvalgininkas.