Savo neseniai pasirodžiusioje knygoje „Žmogus be veido: neįtikėtinas Vladimiro Putino iškilimas“ rusų ir amerikiečių kilmės žurnalistė Maša Gessen rašo, jog V. Putino „politinis tėvas“ A. Sobčakas buvo nunuodytas nuodais naktinėje lempoje prie lovos, informuoja gordonua.com.
V. Putinas tapo mero A. Sobčako padėjėju 1990 m. Kaip asmuo, atsakingas už tarptautinius miesto ryšius, jis organizavo medžiagų eksporto sistemą iš buvusios TSRS į Vokietiją mainais už pagalbą maisto produktais, kurios miestas taip ir negavo. Žurnalistės vertinimu, po šios operacijos be pėdsako dingo 92 mln. dolerių (245,5 mln. Lt).
Po to, kai Rusijos teisėsauga apkaltino jį pinigų grobstymu, A. Sobčakas nuo 1997 iki 1999 m. slapstėsi Paryžiuje. Jis laukė, kol V. Putinas taps įtakingu Rusijos politikos scenoje, kad sulauktų galimybės grįžti į šalį, kaip ir įvyko 1999 m. birželį.
Nuo to laiko A. Sobčakas ėmė karštai palaikyti V. Putiną, kuris, tapęs ministru pirmininku, ėmė siekti prezidento posto paveldėjimo po Boriso Jelcino.
Tačiau 2000-ųjų vasario 20 d. A. Sobčaką rado negyvą viešbutyje. Oficialiai jis mirė nuo širdies smūgio. Laidotuvėse V. Putinas pareiškė, kad „tai ne šiaip mirtis – tai smurtinė mirtis, ištikusi dėl persekiojimų (neva dėl jaudinimosi dėl „melagingų kaltinimų“ jam). Istorija tuo ir pasibaigtų, jeigu šios mirties nebūtų ėmęs tirti žurnalistas Arkadijus Vaksbergas. Jis surinko medžiagą, liudijančią, kad tai buvo žmogžudystė, o ne natūrali mirtis.
Du apsaugininkai, budėję prie kūno, paskui gydėsi nuo simptomų, panašių į tuos, kurie atsiranda nuo apsinuodijimo. Buvo atlikti du skrodimai. Apie jų rezultatus visuomenės neinformavo. Netrukus po knygos su įtarimų paaiškinimais pasirodymo sprogo A. Vaksbergo automobilis.
Paryžiuje gyvenęs A. Vaksbergas (po sunkios ligos mirė 2011 m. gegužės 10 d.) 2010 m. vasario 10 d. pranešė apie A. Sobčako žmogžudystę interviu „Radio Svoboda“.
„A. Sobčako mirties aplinkybėse – daug neaiškumų. Pavyzdžiui, buvo pranešama, kad viešbučio numeryje buvo dar du žmonės. Kalbėjo, kad kelionėje Sobčaką lydėjo Kalmanovičius – garsus verslininkas, susijęs su specialiosiomis tarnybomis ir nusikalstamomis organizacijomis (2009 m. birželį Kalmanovičių nužudė Maskvoje)“, – pasakojo jis.
A. Vaksbergas artimai pažinojo A. Sobčaką. Savo prancūzų kalba išėjusioje knygoje „Nuodų laboratorija“ jis rašo apie buvusio Sankt Peterburgo mero mirties paslaptį. Rašytojo nuomone, yra daug aplinkybių, rodančių, kad tai – politinė žmogžudystė, susijusi su priešrinkimine prezidento rinkimų kampanija 2000-aisiais metais. Baimindamasis, kad V. Putinas nužudys ir jį, A. Vaksbergas labai atsargiai pasakojo „Radio Svoboda“: „Knygoje gana tiksliai pagrindžiau, kad tai buvo žmogžudystė. Tiesioginių įkalčių nėra, tačiau mūsų visuomenėje kažkodėl priimta įrodymais laikyti tik tiesioginius įkalčius, kas kategoriškai prieštarauja teisminių įrodymų teorijai ir apskritai kriminalistikos teorijai.
Netiesioginių įkalčių subendrinimas taip pat nenuginčijamas, jeigu suvedama viena grandis su kitomis, kaip ir tiesioginiai įkalčiai. Priešingu atveju būtų neįmanoma nuteisti nusikaltėlių, 90 proc. nusikaltėlių, kaip teigia Koni, išsisuktų nuo atsakomybės, jeigu netiesioginiai įrodymai neturėtų tokios pat nenuginčijamos jėgos.
Aš tik vengiu išsakyti spėliones (ne kažko bijodamas, o tiesiog dėl tikslumo ir ištikimybės kriminalistikai), kas konkrečiai galėjo būti užsakovas ir vykdytojas. Bet tai, kad tai ne atsitiktinė mirtis nuo širdies nepakankamumo – tuo aš nė akimirką neabejoju.
Apskritai nesu įsitikinęs, kad jis sirgo sunkia širdies liga, kaip buvo nušviesta. Ši sunki širdies liga buvo pramanyta tam, kad jį išgelbėtų nuo persekiojimų, kurie jam grėsė Peterburge, tai buvo pretekstas jį evakuoti, apsaugoti nuo persekiojimų. Nemačiau jokių ženklų, kad jis gydėsi nuo širdies ligos Paryžiuje. Mes labai dažnai susitikdavome, jokių pertraukų nebuvo, nemačiau gydymo proceso.
Tiesioginiai įkalčiai – ištisa grandinė įrodymų. Pakanka pasakyti, kad buvo kategoriškai atsisakyta pakartotinės ekspertizės. Ir neįtikėtinas jo mirties bei mirties priežasčių slaptumas taip pat daug ką rodo. Kodėl tokia paslaptis turi gaubti šią mirtį?
Jei yra bent menkiausių abejonių, turi būti atlikti visi įmanomi ir neįmanomi tyrimai tam, kad paneigti bet kokius įtarimus. Būtent skubotumas baigti tyrimus perša man mintį, kad ten kažkas ne visai normalu. Tai akimirksniu baigėsi, apskritai nebėra pokalbių šia tema.
Dar nuo 1935 m. „nuodų laboratorija“ sukūrė tokią nunuodijimo sistemą, kuri nebuvo nuodai tiesiogine šio žodžio prasme, t. y., nunuodijimas per orą. Tai sutampa su tuo, apie ką garsusis Mairanovskis, tos senos „nuodų laboratorijos“ vadovas savo ruožtu pranešinėjo Berijai.
Nuodus galima užpilti ant elektrinės lempos. Tokia nunuodijimo sistema buvo kuriame „nuodų laboratorijoje“. Tai paskutinė naujovė, sukurta esant gyvam Mairanovskiui – didžiausiai šios „nuodų laboratorijos“ pabaisai, ant kurio sąžinės – visos įmanomos politinės žmogžudystės.
Jis kūrė šią sistemą: išspausdintas jo laiškas Berijai, kuriame jis rašo apie tai, kas tolimesnių tyrimų perspektyvumas – nebenaudoti nuodų piliulių, miltelių ar įšvirkštimų, ar injekcijų pavidalų, o pereiti prie šios nuodijimo sistemos, nes ji veiksmingesnė, palieka kur kas mažiau, o gal ir nepalieka jokių pėdsakų.
Žinoma, kaip prastai pasijuto Anatolijus Aleksandrovičius, žinoma, kad jis gulėjo ir skaitė, buvo įjungta stalinė lempa prie lovos. Visa tai kartu pastūmėjo mane prie tokio pobūdžio versijos.
Mane tik stulbina, kad versijos, jeigu jos egzistuoja, netikrinamos, kad labiau priimtina padėti tašką oficialioje versijoje ir daugiau niekada prie jo negrįžti. Šito tikslo siekiau, kai apie tai pasakojau.“