Tad 39-erių liberalas turi rimtų šansų tapti visų laikų jauniausiu Prancūzijos prezidentu. Perprasti jauno politiko fenomeną mėgina kaimynai šveicarai ir vokiečiai. Ypač viltingai E.Macroną stebi pastarieji, – Vokietijai jis būtų pats prielankiausias prezidentas.
Dar prieš kelias savaites Emmanuelis Macronas juokais nuleisdavo kairiųjų ir dešiniųjų priešininkų tiradas, kai būdavo jų pravardžiuojamas „finansų pasaulio agentu“, globalistu ar kosmopolitu be tėvynės. Ignoravo jis ir bjaurią karikatūrą, praėjusią savaitę nacių maniera vaizdavusią jį su cilindru ir kumpa nosimi kaip bankininką.
Juo apklausų rezultatai palankesni E. Macronui, tuo pikčiau jį puola konkurentai. Paklaustas, ar tie užsipuolimai jo nežeidžia, atasakė: „Bijau, kad galiu tapti daugelio žmonių apsėdimu.“ Ir pridūrė: „Šalis turi pasirinkimą: arba bėgti paskui dešiniuosius ekstremistus, besiveržiančius iš Europos, arba atsinaujinti, liekant pasauliui atvira šalimi – Europoje.“
Tačiau šypsena vis rečiau šviečia „saulėto berniuko“ veide, – pastebi šveicarų dienraščio „Tages Anzeiger“ korespondentas Paryžiuje Christianas Wernicke. Nes E. Macronas visu aiškumu suvokė atsakomybės, gulančios ant jo pečių, svorį. Atsakomybės už tautą ir už Europą.
Respublikonas François Fillonas griauna savo kandidatūrą finansiniais skandalais. Abu kairieji kandidatai tinkami tik opozicijai. Pasak Werneckes, belieka Emmanuelis Macronas – socialinis liberalas, nepartinis proeuropietis. Jis yra vienintelis, dar galįs sustabdyti Nacionalinio fronto lyderę Marine Le Pen ir taip užkirsti kelią kontinentinei katastrofai „Frexit“.
Rinkiminė kampanija sekina E. Macroną. „Jis dirba iki vėlumos, net ir naktį, o šeštą ryte jau žadina mus SMS žinute,“ – pasakoja vienas kandidato bendražygių. „Jis įsitempęs labiau, nei kada nors anksčiau, jam tapo aišku, kad šiuose rinkimuose jis tapo paskutiniu Prancūzijos inkaru Europoje“, – konstatuoja europarlamentaras nuo Vokietijos Žaliųjų Danielis Cohn-Benditas.
Misija – suvienyti Prancūziją
Emmanuelis – prancūziškasis Barackas, – taip E. Makroną pavadino Prancūzijos televizijos korespondentė Laurence Haim, devyneris metus lydėjusi JAV prezidentą Obamą, o dabar Macrono rinkiminėje kampanijoje formuojanti ryšius su visuomene. „Jis įkūnija naujumą, proveržį, viltį – lygiai kaip ir Obama,“ – susižavėjimo neslepia L. Haim. Jis „laužo tradicinių partijų taisykles“, įveikia „seną mąstymą kairės-dešinės kategorijomis“. O jo įkurtame sąjūdyje „En Marche“ („Pirmyn“) vyrauja „toks pat polėkis, entuziazmas kaip ir Obamos komandoje.“
Tiesa, pats Macronas Obamos vardo nemini, – pastebi Ch.Wernicke. Tačiau įkvėpimo jam netrūksta. „Politikai herojai reikalingi“, – sako Macronas, įsijautęs į Prancūzijos gelbėtojo misiją. Pereitą gegužę dalyvaudamas šventosios Žanos d'Ark šventėje, Macronas paskelbė Orleano mergelę savo globėja. „Kai Prancūzija buvo praradusi pasitikėjimą savimi ir ėmė irti, Žana d'Ark pasijuto esanti pašaukta vesti ir suvienyti šalį“, – kalbėjo E. Macronas, turėdamas omeny ir savo uždavinį. „Jis jau ima kalbėtis su dvasiomis“, – šaipėsi tada socialistai, – informuoja Michaela Wiegel žurnale „Frankfurter Allgemeine Woche“. Tačiau būtent tas įtikėjimas savo misija ir patraukė tiek daug šalininkų.
E. Macronas tiki savimi ir savo sėkme. Neseniai jis paviešino, kokią žinutę viename susitikime su rinkėjais jam įdavė sena ponia, – sulankstytoje popieriaus skiautėje buvo parašyta: „Jus pasirinko tas, kuris virš mūsų“. Politika turi „kažką mistiško“, joje esama „kerų“– įsitikinęs buvęs filosofijos studentas E. Macronas.
Kultūrinė revoliucija už Prancūzijos ateitį
Ir šiuos kerus jis sugeba puikiai skleisti. Christianas Wernicke galėjo tuo įsitikinti pats, kai Angerso miesto kongresų salėje susirinkusiems 2300 šalininkų E. Macronas kalbėjo apie šalį, jau ilgai laukiančią pokyčių: „Kitos šalys jau sako mums, kad nesugebam reformuotis.“ Ir tai yra tiesa, „nes reformos iki šiol būdavo tai, kas nuleidžiama iš viršaus.“ Tačiau dabar, skelbia kandidatas į prezidentus, atėjo nauji laikai: prasideda „kultūrinė revoliucija“ už Prancūzijos ateitį. Ir šįkart „reformas vykdys tauta“.
Tauta, apie kurią E. Macronas kalba, yra jo prieš 11 mėnesių įkurto sąjūdžio „En Marche“ žygeiviai. Nuosaiki kairė, nuosaiki dešinė ir angažuotas vidurys, – visus juos telkia ir veda E. Macronas. Jį remia buvęs komunistų partijos vadovas, į sąjūdį įsiliejo realistinių nuostatų žalieji, socialdemokratai, liberalūs ir konservatyvūs Europos šalininkai. „Pirmyn“ sąjūdžio aktyvistai – sveiku protu besivadovaujantys piliečiai: studentai, aukšesnio išsilavinimo ir gerai uždirbantys žmonės. 220.000 prancūzų jau įsitraukė į „En Marche“ – kampaniją su įkūrėjo inicialais „EM“.
E. Macrono pasekėjai praėjusiais metais keliavo per šalį nuo durų prie durų ir apklausė daugiau nei 100.000 piliečių, kas, jų nuomone, šalyje turėtų keistis. 3000 „EM“ darbo grupių aptarė programą, kasdien dešimtys ir šimtai naujų žygeivių susisiekdavo internetu su vietos komitetais. E. Macrono patarėjai visa tai vadina „horizontalia demokratija“.
Konkretūs šios Prancūzijos „kultūrinės revoliucijos“ punktai kol kas nėra tokie įspūdingi, kaip pats sąjūdis, – komentuoja Christianas Wernicke. E. Macronas sieks lankstesnės darbo teisės, žada klibinti 35 valandų darbo savaitę. Šalies ūkį norėtų išjudinti 50 milijardais viešųjų investicijų. Idėjas šalies reformoms jis randa tiek politinėje dešinėje, tiek ir kairėje. Valstybės biudžete per penkeris metus planuoja sutaupyti 60 milijardų eurų ir 120.000 valstybinių etatų – tai būtų vidurio kelias tarp Hollande'o socialdemokratų kurso „ir toliau taip“ ir respublikono F. Fillono propaguojamos griežto taupymo programos.
Žygis į liaudį
39-erių kandidatui į prezidentus pavyko Prancūzijoje sukurti proveržio atmosferą. Susitikimuose su juo matyti ypač daug jaunų veidų, – pastebi rinkiminę kampaniją kaimyninėje šalyje stebintis šveicarų publicistas Mischa Hauswirthas. Tačiau vien jaunų, progresyvių žmonių balsais rinkimų nelaimėsi. E. Macronas tai žino, ir siekia patraukti savo pusėn tiek kaimo, tiek ir problemiškųjų priemiesčių gyventojus.
Prancūzijos provincijoje dominuoja respublikonų ir Nacionalinio fronto rėmėjai. Tuo E. Macronas galėjo įsitikinti, neseniai apsilankęs Prancūzijos vakaruose esančiame La Chapelle-Rainsouin. 40 procentų šio 400 gyventojų turinčio kaimelio paskutiniuose rinkimuose savo balsus atidavė Nacionaliniam frontui. O lapkritį ne vienas jų buvo nusprendęs remti respublikoną F. Filloną. Tačiau šį kandidatą lydintys finansiniai skandalai potencialius rinkėjus atbaidė.
„Mano balso jis nebegaus,“ – piktinasi susitikime su E. Macronu vienas iš ūkininkų. „Aš dirbu 70 valandų per savaitę už 500 eurų per mėnesį, o tas vyrukas grobsto pinigus iš visų kasų.“ Tačiau ir E. Macronui pažadėti savo balso jis neskuba: „Dar nežinau“, – išsisukinėja galvijų augintojas, kas reikštų, kad jis gelėtų balsuoti ir už M. Le Pen, – spėlioja Christianas Wernicke.
Macronas – tik „jaunesnis F. Hollande's“?
Wernecke's manymu, daugiau šansų E. Macronas turi ne Prancūzijos provincijoje, o didžiųjų miestų priemiesčiuose, prancūziškai vadinamuose „banlieues“. „Priemiesčiai jo laukia,“ – įsitikinęs „En Marche“ koordinatorius Sena-Sen Deni departamente Alexandre Aidara. „Žmonės priemiesčiuose dar nežino Macrono programos,“– sako jis.
Tačiau „EM“ aktyvistai skuba pakeisti padėtį, dalindami skrajutes su programiniais punktais. E. Macronas numatęs vargingų priemiesčių mokyklose pirmose dviejose klasėse perpus, nuo 24 iki 12, sumažinti mokinių skaičių. Imigrantams iš Algerijos Aidara pasakoja apie E. Macrono planą ištraukti juos iš bedarbystės: darbdaviams, priimsiantiems dirbti žmones iš problemiškųjų kvartalų, jis žada kasmet suteikti 5000 eurų socialinių įmokų nuolaidą už kiekvieną tokį darbuotoją.
Ar imigrantų getų gyventojai patikės naujuoju gelbėtoju? Juk pereituose prezidento rinkimuose panašiais pažadais juos vilojo ir socialistas François Hollande's. „Tačiau vos atėję į valdžią, kairieji nusisuko nuo šios savo rinkėjų grupės“, – konstatuoja sociologas Gilles Kepelis savo knygoje „Teroras Prancūzijoje“. Būtent tai turėdami omenyje, François Fillonas ir jo šalininkai vadina Macroną tik „jaunesniu Hollande'u“, menkindami jo ryžtą reformoms: esą, ir šįkart niekas nesikeis.
Galbūt dėl to, kaip teigiama, E. Macronas netgi prašęs savo ankstesnio politikos mokytojo, vis dar prezidento F. Holande'o, nereikšti jam paramos nei pritarimo. Nes kiekvienas simpatijos iš Eliziejaus ženklas tik griautų jo kaip tikro reformatoriaus įvaizdį.
Televizijos debatuose E.Macronas vis dėlto buvo blankokas
Deja, pirmuosiuose televizijos debatuose, kuriuos stebėjo 10 milijonų žiūrovų, E. Macronui nepavyko pademonstruoti prezidentinio formato. Nors jo žiūrovai pasirodymą ir įvertino palankiai, tačiau žurnalistai buvo kur kas kritiškesni. Prancūzijos dienraščio „Le Monde“ teigimu, Macronas pats pasirinko būti nuošalėje ir iš rezervo išeidavo tik reaguodamas į Marine Le Pen ar socialisto Benoîto Hamono puolimus.
Ypač negailestingas Macronui Vokietijos dienraštis „Die Welt“, vadinantis favoritą vakaro pralaimėtoju: jis daręs pasimetusio įspūdį, jo pasisakymai buvę pernelyg technokratiški, kad galėtų patraukti svyruojančius rinkėjus (o tokių šįkart kaip niekad daug – daugiau nei pusė).
Nusivylusi visais kandidatais, įskaitant favoritą, sakėsi ir Vokietijos radijo korespondentė Paryžiuje Anne Maillet. Macronas debatams nesugebėjo uždėti savo anstpaudo, tik konfrontacijoje su su Le Pen jis keletą kartų sublizgėjo.
Kai Marine Le Pen E. Macronui prikišo, esą, šis kalbėjęs septynias minutes, „nieko“ nepasakydamas, E. Macronas ūmai rado labai aiškių žodžių: „Priešingai nei Jūs aš nesiekiu sudaryti pakto su Putinu. Priešingai nei Jūs, noriu stiprios, atsakingos Prancūzijos politikos. Priešingai nei Jūs, noriu stiprios Prancūzijos, bet Europoje.“
