aA
1968 m. rugpjūčio pabaigoje Čekoslovakijos radijui skelbiant apie invaziją valdžia gyventojus ragino išlikti ramius. Tačiau Čekoslovakijos provincijoje gyventojai nusprendė priešintis savaip – kad Maskvos pasiūsta kariuomenė nerastų kelio į Prahą, iš miestelių krautuvių dingo žemėlapiai, įskaitytomis paliktos tik tos kelio nuorodos, kurios rodė Maskvos kryptį. Tačiau kariuomenei pasiekus Prahą vaizdas atrodę kitaip, priminė sukilimą ar net karo padėtį, o Prahos pavasaris galiausiai buvo numalšintas.
Prahos pavasaris: sovietams čekoslovakai priešinosi taikiai
© AFP / Scanpix

Į reikalavimus valdžia nusprendė nereaguoti represijomis

Po Stalino mirties 1953 m. komunistų valdomos Rytų bloko valstybės išgyveno palengvėjimą. Atsisakyta represyvių kontrolės metodų, Stalino asmenybės kulto, Sovietų Sąjungoje imta ardyti Gulagų sistemą.

Tačiau ir prabėgus daugiau nei dešimčiai metų nuo Chruščiovo „atšilimo“, gyventojai tikėjosi daugiau. Čekoslovakijoje, šalyje, kurioje komunistai po Antrojo pasaulinio karo į valdžią išrinkti teisėtai ir tik vėliau surengę perversmą perėmė visišką šalies kontrolę, virė gyventojų nepasitenkinimas prastėjančia ekonomine padėtimi, korupcija ir visa apimančia stagnacija.

Tad visai nekeista, kad smarkiai sumenkus visuomenės palaikymui, pokyčiams valdančios Komunistų partijos vadovybėje pritarė ir pats Kremlius. 15 metų vadovavusį generalinį sekretorių Antoniną Novotną 1968-ųjų sausį pakeitė reformatorius, po Maskvos sparnu išaugintas, tačiau pokyčių siekiantis Aleksandras Dubčekas – tobulas kompromisinis kandidatas tiek liberalesniam, reformų siekiančiam, tiek konservatyviajam Komunistų partijos sparnui.

Anot Niujorko universiteto Prahoje direktoriaus, gerai žinomo politikos analitiko Čekijoje Jirio Pehe, kalbant apie Prahos pavasarį, nereikėtų apsiriboti tik 1968 m: „Pokyčius matyti buvo galima jau 1965–1966 m., kai pradėta spausdinti daug naujų žurnalų, suaktyvėjo teatras. Kulminacija pasiekta 1968 m. Pagrindiniai šio laikotarpio pasiekimai: cenzūros panaikinimas, mažesni suvaržymai keliaujant ir, žinoma, čekoslovakų visuomenės nubudimas.“

J. Pehe primena – nors gana liberalus, tai buvo komunistinis, vienos partijos valdomas režimas. Tuo metu Čekoslovakijoje pilietinė visuomenė buvo gana aktyvi. Kaip tvirtina J. Pehe, jai leista būti aktyviai iki sovietų vadovaujamos invazijos 1968 m. rugpjūtį.

„Tai buvo laipsniškas procesas, kuriame intelektualai, rašytojai, filmų režisieriai ir kiti atliko labai svarbų vaidmenį. Čekoslovakijos rašytojų sąjunga po jos surengto kongreso 1956 m. prašė daugiau laisvės. 1967 m. Vaclavas Havelas, Milanas Kundera sakė kalbas, reikalaudami daugiau autonomijos, laisvės ir nutraukti cenzūrą. Tuo metu Čekoslovakijoje Komunistų partija reagavo ne represijomis. Nutarta keisti vadovybę.“, – sako J. Pehe.

Kaip minėta, vadovu buvo išrinktas Aleksandras Dubčekas, jaunas slovakų komunistas. „Jis pradėjo procesą, kuris vedė į vadinamąjį socializmą su žmogišku veidu“, – priduria J. Pehe.

Prahos pavasaris: sovietams čekoslovakai priešinosi taikiai
Prahos pavasaris: sovietams čekoslovakai priešinosi taikiai
© AFP / Scanpix

Žmogiškumo bruožų Čekoslovakijoje ilgai laukti neteko

Priešingai, nei būtų galima manyti, naujasis Čekoslovakijos komunistų partijos lyderis sovietinės sistemos ardyti neketino. Save laikydamas prisiekusiu marksistu, kaip sako istorikai, komunistinę sistemą jis veikiau siekė pritraukti arčiau žmogaus. Reformuojant sistemą jo ideologinis pagrindas buvo pripažinti ankstesnius stalinistinio režimo nusikaltimus. Žinoma, partijos viduje tam pritarė ne visi.

„Pirmiausia reikėtų pradėti nuo pačios Čekoslovakijos komunistų partijos. Joje buvo du sparnai – komunistai, kurie reformų nenorėjo, ir reformistai, kurių buvo mažuma. Beje, reformistams priklausė ir Husakas [po Varšuvos pakto šalių invazijos į Čekoslovakiją šalies valdymą perėmęs Komunistų partijos sekretorius – LRT.lt]. Taigi, partijoje vyko dalykai“, – tvirtina Petras Algis Mikša, kuris 1968 m. Prahos pavasatį, tiksliau, tai, kaip netrukus buvo užgniaužtas, jis matė savo – tuo metu dar jauno sovietų rekruto – akimis.

P. A. Mikša įvykius Čekoslovakijoje ne tik puikiai atsimena, bet yra surinkęs ir savo paties bei kitų invazijoje dalyvavusių lietuvių atsiminimus knygoje „Lauk, okupantai!“. Jo teigimu, tuo metu čekai kapitalizmo net nenorėjo.
„Na taip, buvo žmonių, norėjusių kapitalistinės sistemos. Gal tai žmonės, kurie prieš karą turėjo turto, bet čia yra kitas dalykas. Šiaip jiems socializmas atrodė gera santvarka. Tam įtaką darė Komunistų partija. [...] Čekai socializme norėjo to žmogiško veido ir atsikratyti Kremliaus globa“, – tvirtina P. A. Mikša.

Žmogiškumo bruožų A. Dubčeko vadovaujamoje Čekoslovakijoje ilgai laukti neteko. Jis ir pats savo planų neslėpė – viešuose suvažiavimuose kalbėjo apie eksperimentą, apie norą demokratizuoti socialistinę politinę ir ekonominę sistemą.

Padrąsinti nuojautos apie pokyčius, žurnalistai, publicistai ir leidinių redaktoriai kartkartėmis ėmė skelbti rašinius, nebūtinai atitinkančius oficialią Komunistų partijos poziciją. Tapo lengviau išvykti į užsienį. Gegužės 1-ąją – Tarptautinę darbininkų dieną – tūkstančiai žmonių Prahos ir kitų miestų gatvėse išreiškė palaikymą reformoms.

Baisiausias dokumentas Maskvai – manifestas „Du tūkstančiai žodžių“

Akivaizdu, tokios politikos A. Dubčeko paskyrimui pritarusi Sovietų Sąjungos vadovybė nesitikėjo. Su didžiuliu nepasitenkinimu įvykius Čekoslovakijoje stebėjęs Kremlius priekaištus išsakė tiesiogiai. Su A. Dubčeku kalbėjęsis Sovietų Sąjungos vadovas Leonidas Brežnevas pabrėžė – jam ypač nepatinka, kad tvyrant tokiai atmosferai, kokia tuo metu buvo Čekoslovakijoje, ne tik sumenko komunistų partijos įtaka, bet sustiprėjo antisovietiniai sentimentai. A. Dubčekas, laikydamasis savo nuostatų, aiškino, kad socializmui grėsmės nėra, sistema liks stabili.

„Vis tik jie buvo diplomatai, ir gana geri. A. Dubčekas mokslus juk buvo baigęs Sovietų Sąjungoje. Užtat Brežnevas jį ir vadino Saša, ne Aleksandru, o Saša. A. Dubčekas vis kratėsi, sakė – mes nieko nedarysime, tik nesikiškite. Ir kas žino, jei sovietai nebūtų su visa armada įžengę, nebūtų 23-ejus metus trukusios okupacijos, galbūt tie čekai ir nebūtų nieko padarę. Būtų tvarką darę viduje, įvedę daugiau laisvių, panaikinę cenzūrą“, – svarsto P. A. Mikša.

Po kurio laiko įvyko tai, kas iki tol visoje rytinėje geležinės uždangos pusėje tikriausiai apskritai buvo sunkiai įsivaizduojama – komunistinėje Čekoslovakijoje panaikinta cenzūra. Laikraščiai reiškė kritiką ne tik šalies valdžiai, prabilti neigiamai drįso apie patį Kremlių. Jau kitą dieną keliuose čekoslovakų laikraščiuose pasirodę manifestas „Du tūkstančiai žodžių“.
Rašytojo ir publicisto Liudviko Vaculiko manifestą pasirašė maždaug 70 Čekoslovakijos intelektualų, menininkų, režisierių, akademikų ir kitų veikėjų.

„Reikia atsiminti, kad ir praeityje gyvavusios organizacijos, pavyzdžiui, „Sakalų“, vėl atsikūrė. Tai Maskvai buvo baisiausia – ta organizacija esą buvo fašistinė. [...] Pats baisiausias dokumentas buvo „Du tūkstančiai žodžių“, manifestas. Jį pasirašė žymiausi žmonės, akademikai, artistai, taip pat ir Emilis Zatopekas, garsiausias čekų šimtmečio sportininkas. Paskui pasirašinėjo ir žmonės. Maskva šito dokumento labiausiai nekentė. Ten buvo labai aiškiai, net per daug aiškiai pasakyta. Šitą dokumentą net ir paties A. Dubčeko partija kritikavo“, – sako P. A. Mikša.

Kremlius nesėdėjo sudėjęs rankų – organizavo masyvią propagandinę kampaniją, nukreiptą prieš Prahos pavasarį ir jo dalyvius, į kurią tuoj pat įsitraukė komunistinio Rytų bloko šalys. Įvykius Čekoslovakijoje Kremlius ir jo sąjungininkės vadino „kontrrevoliucija“. Brežnevas keletą kartų A. Dubčeką perspėjo, kad jo pradėtos reformos peržengė ribą. Tačiau, kaip teigia istorikai, A. Dubčekas greičiausiai suvokė, jog net ėmęsis vykdyti Kremliaus nurodymus stabdyti reformas, greičiausiai netektų piliečių pasitikėjimo.

Čekoslovakijos sieną visomis kryptimis kirto kariuomenės

Per kelias dienas, likusias iki lemtingosios rugpjūčio 20 d. nakties, L. Brežnevas A. Dubčeką dar keletą kartų bandė įtikinti telefonu. Kaip sako istorikai, L. Brežnevas jam atvirai užsiminęs apie drastiškas priemones, o A. Dubčekas atsakęs – jei šis jo kabinetą laiko nusikaltėliais, tuomet gali imtis bet kokių priemonių, kurios, politbiuro nuomone, yra būtinos.

Tuo metu, kai lyderiai kalbėjosi, prie Čekoslovakijos sienų jau buvo suburta per 100 tūkst. karių.

„Tiesiog vieną dieną netikėtai atėjo įsakymas iš Maskvos, iš generalinio štabo. Tai buvo retas dalykas. Paprastai įsakymai ateidavo per divizijas, o tąkart – tiesiai iš Maskvos. Mūsų viršininkas majoras net nieko nežinodamas atbėgo ir įsakė susirinkti visą mantą, viską. O jei viską, vadinasi ten negrįšim“, – prisimena P. A. Mikša.

Naktį iš rugpjūčio 20 d. į 21 d. komunistinės Lenkijos, Vengrijos, Bulgarijos kariuomenės, vadovaujamos Sovietų Sąjungos pajėgų, pradėjo karinę intervenciją – operaciją „Dunojus“. Iš Maskvos atskridęs Prahos oro uoste nusileido lėktuvas su daugiau nei šimtu persirengusių Sovietų Sąjungos agentų, greitai užėmusių objektą ir atvėrusių erdvę desantininkams.
Čekoslovakijos sieną visomis kryptimis kirto Varšuvos pakto šalių kariuomenės. Daugiau nei 250 tūkst. karių, tūkstančiai šarvuotos technikos, pabūklų, lėktuvų. Greitai šis skaičius išaugo dvigubai.

Nors iš karinių pratybų, jau kurį laiką vykusių šalia šalies sienos, buvo galima įtarti, kad komunistinis blokas ruošiasi intervencijai, A. Dubčeko kabinetas Čekoslovakijos kariuomenei įsakė likti barakuose. Okupantų pajėgos Prahos link artėjo kelyje nesutikdamos jokio pasipriešinimo. Tačiau, kaip atsimena P. A. Mikša, vietos gyventojai aiškiai leido suprasti, kad jie „svečių“ nelaukia.

„Vieną gražią dieną, atsimenu, po invazijos, rugpjūčio 21-ąją, kai desantininkai, specnazininkai ir visos kitos greitojo reagavimo grupuotės kirto sieną, pajudėjome ir mes. Prisimenu vaizdą, kai ir mes kirtome sieną. Visur tuščia tuščia tuščia… Mus praleido vienas čekoslovakų kareivis. [...] Tokie siurrealistiniai, galima sakyti, vaizdai. Ant sienų [užrašai]: „Leninai, gėda tavo liaudžiai“, visokie šūkiai rusų, čekų kalbomis, gal ir angliškai visur prirašinėta. Toks pirmasis buvo vaizdas kirtus sieną“, – pasakoja P. A. Mikša.

Prezidentą privertė biurokratus pakeisti „teisingais“ žmonėmis

Čekoslovakijos radijas skelbė apie invaziją. Vyriausybė gyventojus ragino likti ramius. Provincijoje gyventojai priešinosi taikiais būdais – iš miestelių krautuvių dingo visi žemėlapiai, kelio nuorodos uždažytos arba tiesiog patrauktos, o šalikelėse liko tik rodyklės, okupacinėms pajėgoms rodančios kelią atgal į Maskvą.

Prahos gatvės 1968-ųjų rugpjūčio 20–21 d. archyviniuose kadruose primena sukilimą, o vietomis ir karo padėtį: apdegusios namų sienos su išmuštais langais, išraustos gatvės, šūviai į orą ir į minią, dulkės, ugnis, motorų griausmas ir į jį kaip atsakas nukreipti gyventojų riksmai, skanduotės.

Didžiausi susidūrimai – šalia nenutrūkstamai transliuojančio Čekoslovakijos radijo. Taikaus pasipriešinimo dalyviai, kurį laiką dar tikėjęsi pagalbos iš Vakarų, prieš sovietų ir jų satelitų armijas stojo vieni. Per susidūrimus su sovietų kariais žuvo daugiau nei 100 gyventojų.
Socializme žmogiškumo ieškojęs A. Dubčekas neprabėgus nė parai nuo invazijos pradžios, kaip teigia kai kurie šaltiniai, buvo sumuštas sovietų karių savo paties kabinete, apsvaigintas vaistais ir išskraidintas į KGB būstinę dabartinės Ukrainos teritorijoje, o iš ten – į Maskvą. Kaip pasakoja P. A. Mikša, suimant pirmąjį sekretorių dalyvavo ir desantininkų pulkas iš Alytaus.

Maskvoje A. Dubčekas priverstas pasirašyti vadinamąjį Maskvos protokolą, kuriuo Čekoslovakijos lyderis įsipareigojo grąžinti cenzūrą, uždrausti visas su oficialiąja partine linija nederančias organizacijas bei paleisti reformų siekusius biurokratus ir pakeisti „teisingais“ žmonėmis.

Sovietų valdžia nutarė A. Dubčeko iš pareigų staigiai nešalinti. Vietoj to, jis grįžo į Prahą ir, prigrasintas Kremliaus, gyventojams pranešė, jog reformos atšaukiamos. Nuo to laiko tiek jis pats, tiek jo ministrai iš įtakos sferų pamažu stumiami lauk.

Pavasaris baigėsi.

Nuslopinus Prahos pavasarį Čekoslovakiją buvo bandoma normalizuoti

Laikotarpis nuo tada, kai Prahos pavasaris buvo nuslopintas iki pat Aksominės revoliucijos 1989 m. neretai apibūdinamas terminu „normalizacija“. Tai nereiškia, kad šalies sistema tapo normali, kaip ši sąvoka įprastai suprantama.

„Normalizacija“ Čekoslovakijoje reiškė grįžimą į stadiją iki 1968 m. iki Prahos pavasario. Visi šio trumpo laikotarpio pasiekimai atšaukti arba pakeisti: Komunistų partijos reformatoriai nušalinti nuo svarbių valdžios postų, jėgos institucijos vėl ėmėsi sekimo ir persekiojimo, o Čekoslovakijos santykiai su „broliškomis“ Rytų bloko šalimis pakylėti į naują lygį. „Normalizuoti“ šalį patikėta Dubčeką pakeitusiam Gustavui Husakui.

Prie stalinistinių metodų grįžta nebuvo, tačiau tokios normalizacijos pakako didžiulei emigracijos bangai sukelti. Iš karto po okupacijos į Vakarus pasitraukė 70 tūkst. žmonių, o per visą laikotarpį iki pat komunistinio režimo nuvertimo – daugiau nei keturiskart tiek.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nausėda ėmė piešti niūrius scenarijus: jei taip toliau – valstybė ateities neturi (582)

Galimas kandidatas prezidento rinkimuose Gitanas Nausėda šiandieną pristatė savo programines...

Lietuvis pasidalijo atrasta pigių kelionių schema: aplink pasaulį per dvi savaites už juokingai mažą sumą (76)

„Aplink pasaulį per 14 dienų“. Skamba neįtikėtinai? Taip pasirodė ir mums, kai gavome taip...

Buvusių alkoholikų nėra: devintą abstinencijos mėnesį dantimis bandė atidaryti butelį (44)

„Devintą abstinencijos mėnesį laikiau butelį rankose. Buvau išsekusi fiziškai, o psichologinė...

Orai: laukia labai žvarbi ir permaininga savaitė (2)

Skaičiuojant paskutines savaites iki kalendorinės žiemos pradžios, teks susitaikyti ne tik su...

Neeilinį sezoną su Jasaičiu prisiminęs Kalnietis mėgaujasi šansais Parkerio klube (3)

Europos taurės šeštojo turo rungtynėse C grupėje antradienį Liono-Vilerbano „Asvel“ su Mantu...

Gavo baudą už stovėjimą, bet kai paprašė nuotraukų, išgirdo absurdišką pasiūlymą (158)

Gaunate baudą už tai, kad pažeidėte kelių eismo taisykles ( KET ), tačiau ką tiksliai padarėte...

Suomija įtaria Rusiją panaudojus slaptą ginklą: buvo kilusi grėsmė paprastų žmonių saugumui (293)

Suomijos ministras pirmininkas Juha Sipila teigia, kad per pastarąsias NATO pratybas...

Ušackas įvardijo galimus prezidentus: Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems Karbauskis (190)

Pirmadienį oficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Tiesa, tai tik metas procedūroms –...

„Naktinės Personos” stabdo veiklą ir atsisveikina su gerbėjais (31)

Po keturių metų aktyvios veiklos, grupė Naktinės Personos taria “sudie” savo ištikimiausiems...

Po pergalės Šaras pasidžiaugė ir 17-mečiu „Žalgirio“ talentu: smagu už Roką (11)

Alytuje „Betsafe-LKL“ rungtynėse pirmadienį intriga gyvavo tik pirmose mačo minutėse. Pirmame...