„Nebuvome pasiruošę šiam karui, lygiai taip pat kaip ir visa šalis bei kariuomenė“, – tarpduryje į savo kabinetą sako Traumatologijos skyriaus vyriausioji chirurgė Natalija Gluščenko.

Ant šios smulkaus sudėjimo, šviesiaplaukės, žvitrių akių chirurgės pečių krito didžiausia našta.

„Būdavo dienų, kuomet koridoriuje, vedančiame į operacinę, kraujo buvo iki kulnų. Pirmą kartą supratau, kad jis turi kvapą. O išėjimas numigti dviems valandoms galėjo reikšti vieno ar dviejų operacijos laukiančių kareivių mirtį. Priimti tokio sprendimo negalėjau, nes išeidama iš operacinės matydavau jų akis“, – savo patirtį tarsi iš kino filmo prisimena Natalija.

Tačiau nepaisant siaubingų istorijų, sklandančių šios įstaigos koridoriuose, ligoninėje tvyro pozityvi atmosfera: besigydančių karių palatų sienos nukabintos margais vaikų piešiniais, ukrainiečiai juos gausiai lanko, o daktarai iki šiol dirbdami viršvalandžius pelnė liaudies pagarbą kaip žmonės ir profesionalai.

N. Gluščenko, ką tik grįžusi iš vienos operacijos, sutikta koridoriuje į savo kabinetą DELFI apie savo patirtį pasakoja spontaniškai. Moters veide vienas kitą keičia džiaugsmas, ašaros bei pamąstymai.

„Manęs klausia, kaip gi galima nepasiduoti emocijoms ir nebūti robotu. Štai, pažiūrėkite į mane, ar aš panaši į robotą?“ – su ašaromis akyse, optimistiškos šypsenos nepraradusi, retoriškai klausia moteris. – Esu mama, esu močiutė. O šie jauni, gražūs vaikinai, kurių nuostabių gyvenimų likimus sprendžiu operacinėje aš, man primena savus vaikus“.

Karui nebuvo pasiruošę

N. Gluščenkos kabinete – savanorių sunešti medikamentai, įvairūs įrenginiai. Daktarė neslepia – jau beveik metai, kai jos kabinetas labiau primena sandėlį nei vyriausiosios chirurgės darbo vietą.

Akį patraukia ant vienos iš spintelių sudėti buteliukai nuo vaistų. Daugybėje šių indelių – iš ukrainiečių karių ištrauktos kulkos bei skeveldros. „Niekuomet jų neatiduodu pacientams. Kam jiems šie siaubingi karo prisiminimai, kurie jų vos nepražudė? Saugau juos ekspertizei, na ir žinoma – karo dokumentacijai“, – priduria N. Gluščenko.

Iki kruvinų Maidano protestų N. Gluščenko neturėjo beveik jokios „karinės“ praktikos. Nors sovietmečiu teko dirbti su Afganistane nukentėjusiais kariais, šios dvi patirtys, anot jos, negali būti lyginamos. Iš Afganistano atvežtų karių būklė jau buvo stabilizuota Kabulo ligoninėje. O sukilime Kijeve buvo „toks bardakas, kurį sunku suprasti“.

„Nebuvome pasiruošę karui. Lygiai taip pat, kaip ir visa šalis bei kariuomenė“, – tikina chirurgė ir pasakoja neįtikėtinas istorijas, kuomet dėl paprasčiausių chirurgijos įrankių bei aparatų stygiaus teko aukoti kareivių likimus. Anot jos, jei ne savanoriai ir pilietiški ukrainiečiai, statistika būtų daug liūdnesnė.

Sunku priimti karių padėkas po sėkmingos operacijos: „Visuomet sakau, juk mes jums turime dėkoti. Juk jūs kovojate už mus, o aš, nors ir vėlai naktį, vis vien grįšiu į savo šiltus namus“.

N. Gluščenko sako, jog išėjus iš ligoninės visos buitinės problemos dingsta, kuomet matai tokius pavyzdžius kaip Aleksandras. Kareivis, netekęs abiejų kojų sugeba džiaugtis gyvenimu, džiaugtis savo vaikais ir dar palinksminti kolektyvą. O mes, pasak jos, būdami sveiki, su rankom, kojom dažnai esame apimti depresijos dėl kažkokių bereikšmių smulkmenų.

Tikrino lojalumą

Natalija Gluščenko
Maidanui įsibėgėjant, Kijevo karo ligoninės darbuotojai gavo anketą, kurioje buvo vienas, esminis klausimas: „Ar jūs palaikote Viktoro Janukovyčiaus politiką“. Atsakyti reikėjo arba „taip“ arba „ne“. „Mūsų buvo penkiasdešimt, tačiau tik trise mes pasisakėme prieš. Tokia apklausa buvo vykdoma, visiems armijos struktūrų pareigūnams“, – prisimena chirurgė.

Maidano sukilimo pradžioje šios ligoninės tai nelietė – sukilimas buvo traktuotas kaip politinis protestas, o ne karinis veiksmas.

Trečioji jėga Maidane

Natalijos sūnūs taip pat įsitraukė į Maidano protestus liaudies pusėje. Ji greit suprato padėties rimtumą, kuomet buvo atvežti pirmieji sužeisti „Berkut“ būrio pareigūnai: „Juos čia operavau, traukiau kulkas ir tuo pat metu pergyvenau dėl savo vaikų, kurie su liaudimi stovėjo ten, barikadose“.

Chirurgė net neabejoja, kad Maidane veikė ir trečioji jėga: „Galiu pasakyti tik tiek – Maidane veikė dar viena slapta pusė. Tai kažkokios specialiosios pajėgos, kurios į abi puses šaudė iš užnugarinių pozicijų. Kuomet kaltina protestuotojus, jog šie šaudė į pareigūnus, galiu paprieštarauti – kulkas traukiau iš pareigūnų nugarų“.

„Vienas iš šių pareigūnų man po operacijos sako: „Mes gi jus saugome“. Aš jam atsakiau: „Ne mus jūs saugote, o Viktoro Janukovyčiaus valdžią“, – N. Gluščenko supranta oficialią pareigūnų dalią, kurie stovėjo dėl jiems duoto įsakymo, tačiau prideda, jog žmogiškai tai vertinti sunku.

Kraujo kvapas

Didžiausios sužalotų pareigūnų bangos traumatologijos skyrius sulaukė vasario 20-osios naktį, kuomet prasidėjo šaudymai Instituto gatvėje.

„Pas mus koridoriuje, prie operacinės buvo iki kulkšnių kraujo. Neperdedu. Šio kraujo buvo neįmanoma išvalyti dvi dienas, nes naujai atvežtų pareigūnų kiekiai buvo tokie, kad niekas neturėjo laiko valyti grindų, o tik tvarstė ir stengėsi stabilizuoti jų būklę“, – pasakoja moteris.

„Gerai tai pamenu. Mano gimtadienis buvo 22 dieną. Kuomet trumpam išėjau iš ligoninės, pirmą kartą pajaučiau kraujo kvapą. Niekuomet negalvojau, kad jį galima užuosti. Tačiau mes tiek persismelkėme per tas kelias paras, jog nesunku jį buvo pajausti“, – su ašaromis akyse savo gimtadienio dieną prisimena chirurgė. Šiandien šis koridorius neįtikėtinai baltas ir švarus.

Daktarę nustebino ir tai, ką ji pamatė išėjusi iš ligoninės po šių kraupių parų darbo ir nemigos.

„Ištaikiau laisvesnį momentą, kad porai valandų galėčiau grįžti namo. Išėjusi į gatvę pamačiau, kaip šalia ligoninės žmonės restoranuose linksminasi, pietauja. Šalis kraujuoja, o kažkam į tai nusispjauti. Tai buvo sunku suprasti. Liūdna, tačiau ir šiandien danguje matome fejerverkus, kuomet mūsų šalis kariauja“, – sako moteris.

„Tos dienos buvo košmariškos. Mano vyras atvažiuodavo mane vakarais paimti. Jis vis laukdavo prie ligoninės durų, o man išeiti taip ir nepavykdavo – suprasdavau, kad mano pertrauka galbūt kainuotų žmonių gyvybes“, – prisimena chirurgė ir priduria, kad skyriuje dirbusiems medikams po šio karo taip pat reikės psichologų pagalbos.

Kaip atsiranda legendinės nuotraukos

Kariai, grįžę po mūšio į įprastą gyvenimą, dažnai išlieka uždari ir vengia pasakoti kraupius prisiminimus. N.Gluščenko juos gerai supranta: „Šiais metais dėl streso darbe namuose nebuvo kalbų apie darbą. Iš pradžių, kuomet grįždavau namo pailsėti vyras vis klausdavo „Kas ten vyksta?“. Turbūt iš mano pavargusio žvilgsnio suprato, kad neatsakinėsiu į šiuos klausimus“.

Moteriai įstrigo vaizdas važiuojant troleibusu, kuomet ji prasilenkė su rotacijai grįžtančiais Nacionalinės gvardijos kariais. „Prasilenkėme su vienu autobusu, kuriame sėdėjo pajuodę mūsų kareiviai. Merginos studentės, važiuojančios kartu su manimi troleibuse, staigiai prasivėrė langus ir pradėjo jiems šaukti, mojuoti ir siųsti oro bučinius. Tai jiems buvo toks džiaugsmas!“ – medikė sako supratusi, kaip atsiranda istorinės nuotraukos, kuomet sutinkami iš karo namo grįžę vyrai.

Karas pasiima geriausius

Didžioji nukentėjusių banga ligoninėje buvo šią vasarą. Suintensyvėję mūšiai Donbase prieš prorusiškus separatistus pareikalavo jau beveik 5 tūkst. gyvybių.

N. Gluščenko labiausia gaili nukentėjusių jaunų karių, kuriuos likimas netikėtai nubloškė į frontą.

„Ten patirtos traumos yra siaubingos. Nežinau, galbūt nuo sovietmečio pasikeitė ginklai, tačiau dabar viskas daug baisiau – minų nutrauktos galūnės, skeveldrų išplėšyti kūnai. Žiūriu į mūsų kareivius, kuriuos čia atveža sužeistus, merdėjančius su nutrauktomis galūnėmis ir galvoju: „Dieve, kokie gražūs jaunuoliai! Man jie atrodo tarsi herojai iš knygų – aukšti, stiprūs ir su meile savo šaliai švytinčiomis akimis. Kodėl karas atima būtent geriausius?“.

Skyriuje tenka atlikti daugybę amputacijų. Medikė atvirai teigia, jog labai sunku priimti šį sprendimą.

Natalija Gluščenko
„Nors esame profesionalūs medikai, priklausome karinei struktūrai, tačiau čia nugali mūsų žmogiška prigimtis“, – sako N. Gluščenko.

„Mano sūnaus draugas, jaunas vyras, dviejų vaikų tėvas, kurio žmona dabar laukiasi, užsirašė į savanorius. Aš viską suprantu, vyksta karas, labai myliu savo Ukrainą, tačiau ar ne per didelė auka yra atiduoti tokius savo sūnus, kurie net kariauti nemoka. Tai turi daryti profesionalai, kurie buvo mokomi kariauti ilgai, kurie gauna atlyginimus“, – sako medikė.

Jos teigimu, jei valstybė būtų deramai pasiruošusi karui – aprūpinusi tiek karius, tiek medikus reikiamais įrankiais, galima buvo išgelbėti daugybę karių. Tik savanorių dėka tiek ligoninė, tiek fronte dirbantys savanoriai medikai gauna reikiamus įrankius, aparatus ir medikamentus.

N.Gluščenko išskiria ir vieną didžiausių problemų – tai netinkamai suteikta pirminė pagalba. „Fronte dirba savanoriai, kurie neturi patirties, profesionalių žinių ir reikiamų sąlygų. Juos be galo gerbiu, nes jei ne jų pasišventimas ir darbas mirtinomis sąlygomis, daugybė ligonių iki mūsų nebūtų atvežti“, – sako moteris. Anot jos, medikai fronte, kaip ir kariai, turi būti profesionalai, o ne tik tėvynės meile motyvuoti jaunuoliai.

„Čia turbūt ta vieta, kuomet norėčiau pasakyti: lietuviai, jūs šaunuoliai! Jūs mus tikrai suprantate ir užjaučiate. Iš jūsų asmeniškai mano skyrius sulaukė daugybės pagalbos, kurios dėka mūsų darbas palengvėjo, ir buvo išgelbėtos gyvybės. Nebijau pasakyti – mes kovojame su bendru priešu“, – lietuviams, siuntusiems paramą, dėkoja chirurgė ir demonstruoja per savanorius gautą medicininę įrangą.

„Reikia gyventi, reikia tikėti. Esu už jaunimą, kuris pastatys nuostabią mūsų Ukrainą. Tikiu jais, tikiu šiuo jaunu mūsų elitu“, – neprarasdama nuotaikos pokalbį baigia Kijevo karo ligoninės Traumatologijos skyriaus vyriausioji chirurgė N. Gluščenko.

Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.