93 metų Oskaras Groeningas, kuris Aušvice tarnavo 1942-1944 metais, Vokietijos Liuneburgo miesto teisme, pasakodamas apie praeitį, pastebimai drebėjo.
Jis atskleidė, kad, vos atvykęs į nacių mirties stovyklą, buvo pasiųstas į vadinamąją atrankos vietą, kur buvo sprendžiama, ar kaliniai tinkami dirbti, ar reikia juos nedelsiant pasmerkti mirčiai dujų kamerose.
„Už platformos buvo paliktas gulėti kūdikis, jis liko nuvijus naujus stovyklos atvykėlius, mažylis garsiai verkė. Atsisukau ir pamačiau, kaip prie jo artinasi vienas mano bendražygis. Jis pakėlė kūdikį už kojų ir kelis kartus trenkė į metalinį sunkvežimio šoną, daužė tol, kol jis nutilo – kai tai pamačiau, mano pasaulis subyrėjo į šipulius“, – pridūrė 93 metų teisiamasis.
Silpnos sveikatos O. Groeningas į teismo salę atvyko lydimas dviejų garbaus amžiaus moterų.
Jis kaltinamas prisidėjęs prie 300 tūkst. Vengrijos žydų žudynių Aušvico mirties stovykloje 1944 metų vasarą.
Jis – vienas iš kelių garbaus amžiaus buvusių Aušvico sargybinių, kuriuos Vokietijos pareigūnai tikisi nuteisti dar iki jų mirties.
Kol kas vienintelis O. Groeningas medikų pripažintas dar galintis stoti prieš teismą. Prie SS dvidešimtmetis prisijungė pačioje Antrojo pasaulinio karo pradžioje.
Teisės ekspertų teigimu, „jis greičiausiai yra paskutinis buvęs Aušvico sargybinis, kuriam teks atsakyti už savo veiksmus“.
O. Groeningas teisėjui Franzui Kompischui pareiškė, kad Aušvico mirties stovyklos sargybiniu tapo ne savo valia ir tvirtina, kad, prieš atvykdamas 1942 metais, apie tai, kas ten vyksta, nieko nežinojęs.
Jis teigia, kad prie SS prisijungė labai jaunas, tenorėjo priklausyti „madingam elitiniam“ daliniui, kuris „prižiūrėjo eilinius kareivius“: „Juos lydėjo šlovė, norėjau būti toks, kaip jie“.
Teisiamasis teigia supratęs, kad Aušvice vyksta negeri dalykai, tik atvykęs: visiems sargybiniams buvo duodamos papildomos porcijos sardinių ir degtinės.
„Kai vakare visi prisigėrėme, vienas sargybinis man pasakė, kad čia vieta, kur „atsikratoma“ Vokietijos žmonių priešų. Iš pradžių nesupratau, ką jis turi galvoje. Tada pradėjau suprasti, kad Aušvicas kardinaliai skiriasi nuo kitų Vokietijos koncentracijos stovyklų“, – teisme sakė 93 metų kaltinamasis.
Netrukus O. Groeningas buvo pasiųstas prie atvykėlių platformos, kur turėjo rūšiuoti žydų, pasiųsti į dujų kameras, daiktus.
„Kai pamačiau, ką kitas sargybinis padarė tam vaikui, pasakiau jam, kad jis pasielgė labai blogai, tačiau jis atsakė: „Ką norėtum, kad daryčiau – bėgčiau paskui jo motiną ir atiduočiau jai vaiką? To negalima daryti. Turėjau vaiką nužudyti“, – pasakoja O. Groeningas.
Netrukus tuomet dvidešimtmetis Aušvico sargybinis patyrė ir kitus baisumus.
„Vieną dieną mus pasiuntė gaudyti pabėgusių kalinių. Keli slėpėsi tvarte. Savo akimis mačiau, kaip vienas sargybinis į statinį įmetė dujų užtaisą. Girdėjau, kaip viduje esantys žmonės šaukia. Visi žuvo. Tada pirmą kartą pamačiau, kaip mirštama nuo dujų“, – teisme pasakojo O. Groeningas.
O. Groeningas teigia ne kartą prašęs savo valdžios jį perkelti kitur, tačiau iki pat paskutinių karo dienų leidimas išvykti jam nebuvo suteiktas.
Galiausiai jis buvo pasiųstas kovoti į Ardėnus.
„Dėl mano darbo Aušvice be jokių abejonių esu morališkai atsakingas už milijonų žmonių, dauguma kurių žydai, mirtį. Prašau jų visų atleidimo. Ar esu teisiškai kaltas, nuspręs teismas“, – teigia O. Groeningas.
Buvęs SS sargybinis, kuris teigia, kad buvo nacių propagandos buvo įtikintas, kad žydai – gobšūs, pasipūtę „Reicho priešai“, buvo vadinamas „Aušvico buhalteriu“.
Buvęs banko tarnautojas teigia, kad pagrindinė jo užduotis Aušvice buvo rūšiuoti myriop pasmerktųjų daiktus, paimti jų pinigus.
O. Groeningas tvirtina, kad pats nesužeidė nė vieno kalinio ir tvirtina, kad po Aušvice patirto košmaro „niekada nebeatgavo vidinės ramybės“.
Holokaustą išgyvenusieji ir jų artimieji pažymi – labai svarbu, kad O. Groeningas būtų nuteistas.
„Bausmė šiuo atveju nėra svarbi. Mums svarbiausia, kad O. Groeningas būtų pripažintas kaltu dėl to, ką padarė“, – teigia jie.