Rusijos Valstybinio humanitarinio universiteto Šaltinių tyrimo katedros dėstytoja Tatjana Nikonorova, remdamasi Sovietų Sąjungos Partinės kontrolės komisijos archyvais, ištyrė partinės nomenklatūros vartojimo įpročius 1940-1950 metais. Ji papasakojo, kaip laikui bėgant keitėsi elito įpročiai.
– Ar sovietinė prabanga smarkiai skyrėsi nuo dabartinės?
– Sovietmečiu prabangą apibrėžė produktų ir paslaugų deficitas. Net jeigu turėjai pinigų – tu negalėjai laisvai parduotuvėje nusipirkti dešros ar arbatos. Šiandien daugelis sau gali leisti nusipirkti daiktus, kurie tais laikais buvo laikomi prabanga. Tuos pačius kvepalus „Chanel no 5“ prieš 50 metų buvo sunku gauti, šiuos kvepalus dovanojo Sovietų Sąjungos pirmosioms ponioms. O dabar beveik visos merginos gali juos nusipirkti.
Egzistavo specialus Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos įsakymas: kiekvienas pilietis turėjo teisę nusipirkti ar pasistatyti namą, tačiau jame turėjo būti griežtai iki penkių kambarių. Todėl kai kas gudraudavo: didino gyvenamąjį plotą negyvenamų patalpų sąskaita, pavyzdžiui, verandų. Dabar – statyk ką nori: šešių – septynių kambarių namu sunku ką nors nustebinti.
Arba, pavyzdžiui, poilsis užsienyje. Šiandien jį gali sau leisti daugelis, bet jeigu imtume sovietmetį – išvažiuoti į užsienį buvo praktiškai neįmanoma. Poilsis su kelionlapiais valdiškose sanatorijose taip pat buvo skiriamas nedaugeliui. Tokius kelionlapius buvo galima gauti tik patekus į nomenklatūrą.
Sovietmečiu gyvenimo stilių ir kokybę lėmė būtent padėtis valdžios hierarchijoje. Šiuo metu tą labiau lemia pinigų kiekis.
– Daugelis ne be pagrindo mano, kad ir šiandien pinigų kiekis priklauso ir nuo buvimo šalia valdžios. Sovietmečiu darbuotojo pozicija valstybės aparate automatiškai reiškė ir gyvenimo kokybės pagerėjimą?
– Be abejo. Sovietų nomenklatūra, kaip klasė, susiformavo XX a. 5 deš. pabaigoje. Visi jos atstovai turėjo privilegijuotą padėtį, jie turėjo specialius maisto platintojus. Pavyzdžiui, ne pati aukščiausia nomenklatūrinė pozicija švietimo sistemoje – rajoninio padalinio vadovas – remiantis archyviniais dokumentais, turėjo teisę gauti cukrų, sviestą, grūdus. Atrodo, įprasti produktai, tačiau tai davė galimybę išgyventi.
Iš kontrolės pirmininko pranešimo apie banketą, vykusį 1946 metų vasario mėnesį viename pamaskvės rajonų centrų:
„(...) reikėtų pažymėti, kad banketas buvo prašmatnus. Ant stalų buvo keptų paršiukų, vištų, įdarytų ryžiais, kukulių, juodųjų ikrų, įvairaus asortimento dešrų, sūrių, sviesto, įvairių rūšių avienos (šašlyko, tadžikiško varianto, užkepta avis), iš saldumynų buvo: šokoladinių tortų, riešutinių, grietininių, šokoladinių saldainių ir t.t. Iš vaisių: ananasų, kriaušių, mandarinų, obuolių ir t.t. Iš vynų: šampano, likerių, išskirtinio konjako, taip pat alaus ir papirosų“.
– Į maisto produktus Rusijoje visada buvo žiūrima ypatingai?
– Nes nebuvo beveik nieko, ką būtų galima laisvai gauti. Karo laikais ir kiek vėliau maistas buvo didžiulė vertybė. Pačius paprasčiausius, iš dabartinio taško žiūrint, produktus galėjo sau leisti tik išrinktieji.
Skaičiau pirmųjų pokario metų statistiką. Kaimuose šeimai per mėnesį vidutiniškai tekdavo vienas vištos kiaušinis – tai yra, praktiškai buvo badas. Bet nomenklatūra gyveno geriau nei pagrindinė žmonių masė. Iš prisiminimų tampa aišku, kad anuomet laikyta visiškai adekvačiu ir sėkmingu elgesiu iškeisti kilogramą duonos į antikvarinę kėdę, drabužius ar paveikslą. Kai kalba ėjo apie išgyvenimą, lygybės ženklas buvo dedamas tarp produktų ir bet kurių kitų daiktų. Bulvių maišas visiškai atitiko fortepijono vertę.
– Bet visa tai buvo būdinga tik karo ir pokario metams?
– Taip, jau XX a. 6 deš. pradžioje situacija pradėjo keistis. Žmonės pradėjo daiktais pabrėžti aukštą socialinį statusą. Pradėjo pirkti baldus ir... pianinus. Galima sakyti, kad po karo pianinas tapo savotišku gerovės simboliu. Šeima galėjo sau leisti daiktą, kurio jai nelabai reikėjo, tačiau svarbiausias pianino vaidmuo buvo pabrėžti nevalstietiškas šeimininkų manieras.
Po karo labai pasijautė atskirtis. Į partinę viršūnėlę plaukė skundai, kad kompanijų direktoriai piktnaudžiauja banketais. Pinigai XX a. 5 deš. neturėjo tokios didelės reikšmės. Korupcijos instrumentu tapo banketai. Kai į fabriką atvažiuodavo koks nors apskrities vadas – jam kaip dovana buvo paruošiamas įspūdingas stalas.
Sprendžiant iš to, kaip „svečiai“ iš sostinės buvo pasitinkami regionuose, galima sakyti, kad banketų tradicijos gyvuoja iki šiol.
Tačiau šiandien tai labiau duoklė svetingumui, tradicijai. O tuo metu tai buvo reali pakiša stambiam nomenklatūriniam veikėjui. Šiuos atvejus nagrinėjo Partinės kontrolės komisija. Archyve yra laiškas nuo darbuotojų – jie skundėsi, kad kai į jų fabriką atvažiavo regioninio komiteto antrasis sekretorius, jam buvo paruoštas stalas. Buvo patiekti kažkokie pyragėliai, raudonieji ikrai. O už produktus buvo sumokėta darbuotojų maitinimo sąskaita. Taigi korupciją, kaip ir prabangos lygį, tuo metu apibrėžė prekių deficitas.
XX a. 8 deš. pasirodė užsienietiški šaldytuvai, elektronikos prietaisai, baldai. Neabejotinu gerovės atributu buvo krištolinės taurės ir „sienelė“ – spintelių rinkinys į svetainę. Tačiau sovietinė prabanga niekada nesiekė Vakarų šalių prabangos supratimo lygio.
– Rusiška prabanga ten buvo laikoma įprastu reikalu?
– Būtent taip. Tai galima patvirtinti archyviniais dokumentais. Pavyzdžiui, yra sovietų karių, kurie 1945 metais įžengė į Berlyną, laiškai. Kai jie pamatė įprasto vokiečio gyvenimą, patyrė tikrą šoką: net patys paprasčiausi vokiški namukai, kuriuose gyveno paprasti darbininkai ir tarnautojai, jiems atrodė kaip dvarai.
– Gali būti, kad dėl to ir nusileido geležinė uždanga – kad nelygintų?
– Iš dalies. Dar įdomu pažiūrėti, ką tais laikais sovietų kariai vežėsi iš Vokietijos. Kariuomenės generolas leitenantas ėmė lempas, kėdes, cypiančias mašinytes, kažkokius mažmožius: pieštukų drožtuvus, lemputes, veidrodėlius. Vežė visus baldus.
Ėmė chaotiškai, viską iš eilės. Skaičiau vienos bylos dokumentus, ten buvo pasakojama, kad buvo išvežti net vokiečių operos kostiumai. O kodėl? Amžinas deficitas, paprasčiausių buities daiktų trūkumas – nuo drožtuvo iki sofos.
– Ar šiandien prabangos samprata Rusijoje ir užsienyje skiriasi mažiau?
– Mažiau, bet mūsų šalyje yra didelė socialinė atskirtis. Jeigu paskaičiuotume vidutinį atlyginimą doleriais, tampa aišku, kad tam pačiam vidinių pajamų amerikiečiui (apie 4 tūkst. JAV dolerių pagal 2016 metų liepos mėnesio duomenis) nusipirkti tą patį „iPhone'ą“ ar automobilį yra kur kas paprasčiau, nei vidutinių pajamų rusui su jo atlyginimu (36 tūkst. rublių (apie 626 JAV dolerių – red.), pagal 2016 m. pabaigos duomenis).
– Kaip į valdžios žmonių privilegijas žiūrėjo paprasti piliečiai?
– Buvo priešiškumas. Archyvuose saugomi tūkstančiai laiškų, išsiųstų paprastų žmonių į Partinės kontrolės komisiją. Tarp jų buvo daug anoniminių laiškų. Tai yra, be abejo, tokia situacija erzino. Tačiau pati Komunistų partija turėjo dvilypę politiką. Iš vienos pusės, valstybė kūrė pakankamai akivaizdžius įstatymus, propaguojančius asketizmą, brolybę ir lygybę. O iš kitos – atskiriems išrinktiesiems parūpindavo butus, automobilius, atidarinėjo specialias mokyklas jų vaikams.
– Kaip visu tuo naudojosi aukštus postus užėmę žmonės?
– Reikia pabrėžti, kad nomenklatūra jautė savo ribas kalbant apie priėjimą prie materialinių gėrybių. Praktiškai ant kiekvieno daikto prabangiame tarnybiniame bute ar sodyboje buvo inventoriaus žymės – tai yra, bet kuriuo momentu partinis veikėjas galėjo netekti visų privilegijų.
Todėl jie bandė didinti asmeninę nuosavybę. Partinių nomenklatūrinių darbuotojų žmonos tiesiog ėjo iš proto – prisirinkdavo po dešimt žieminių paltų, kelias poras batų, nes jautė: jeigu jų sutuoktinis praras poziciją, jos liks be nieko. O paltą galima iškeisti į tuos pačius produktus.
– O ką apie tai manė partinė vadovybė?
– Partija į tai žiūrėjo nevienareikšmiškai. Kiekvienos institucijos viduje egzistavo skundimo sistema. Faktiškai kiekvienas nomenklatūrinis darbuotojas turėjo asmeninę bylą. Tačiau ne visada ji buvo tęsiama. Dažnai buvo užmerkiamos akys, nes sistema kaip tik ir laikėsi ant tokių pusiau legalių santykių.
– Jeigu prireiktų, kompromatą buvo galima bet kada panaudoti?
– Be abejo. Viena iš žinomiausių vėlyvojo stalinizmo represinių kampanijų – Leningrado byla. XX a. 5 deš. pabaigoje apie 300 nomenklatūrinių darbuotojų Leningrade kovos su prabanga kampanijos metu buvo represuojami.
Buvo sušaudyti Leningrado regioninio ir miesto komitetų sekretoriai. Tačiau dokumentai rodo, kad Leningrade nieko išskirtinio neįvyko – viskas taip pat, kaip ir kituose regionuose: aukštus postus užimantys darbuotojai turėjo tarnybinius butus, pagal sąrašus gaudavo baldus, kurie buvo vežami iš Vokietijos, ir t.t.
– Anksčiau, visgi, buvo stengiamasi neafišuoti turtų. Dabar viskas viešinama. Kodėl?
– Sovietmečiu buvo pavojinga rodyti, kad gyveni geriau nei kiti. Viename iš laiškų, adresuotame partinei kontrolei, pilietė skundėsi aukštas pareigas ėjusio darbuotojo žmona.
Dama, parduotuvėje, pamačiusi milžinišką eilę, pasakė: „Ir ką jūs, durnės, stovite? Mano namuose visada yra kavos, kakavos. Aš visada žinau, kuo pamaitinti savo vaikus. Bloga šeimininkė, kuri neturi uogienės atsargų virtuvėje“. Į laišką buvo atsižvelgta. Jos sutuoktiniui buvo paskelbtas papeikimas.
Tačiau dabar žmonės pradėjo gyventi geriau, todėl toks incidentas įspūdžio nepadarytų. Rezonansą sukelia per didelė prabanga.
– Poilsis brangioje jachtoje, skrydžiai specialiai išnuomotu lėktuvu...
– Taip. Bet turint omenyje mūsų ekonominius sukrėtimus, aš neatmetu, kad kažkuriuo momentu mes galime grįžti į tą laiką, kai didžiausia vertybė buvo maisto produktai. Ir į tuos, kurie valgo sviestą, žiūrės ne tik teisiančiais, bet ir pavydžiais žvilgsniais.