Popiežiaus kvietimu keli tūkstančiai migrantų, pabėgėlių ir imigrantų iš 49 valstybių sekmadienį dalyvavo jo aukotose mišiose Šv. Petro bazilikoje. Šią dieną Katalikų Bažnyčia paskyrė savo tėvynes dėl geresnio gyvenimo vilties palikusių žmonių problemoms ir indėliui.
Atvykėliai privalo „žinoti ir gerbti juos priimančių šalių įstatymus, kultūrą bei tradicijas“, o vietos bendruomenės privalo „be išankstinių nuostatų atsiverti turtingai jų įvairovei, suprasti naujai atvykusių žmonių viltis ir potencialą, taip pat – jų baimes ir pažeidžiamumą“, sakė popiežius.
„Nelengva įžengti į kitą kultūrą, pasijusti nuo mūsų taip besiskiriančių žmonių kailyje, suprasti jų mintis ir jų patirtį, – sakė Pranciškus. – Dėl to dažnai atsisakome susidurti su kitais ir statome kliūtis norėdami apsiginti. Kartais vietos bendruomenės bijo, kad atvykėliai sutrikdys nusistovėjusią tvarką, „pavogs“ kažką, ką jos taip ilgai kūrė.“
Pasak popiežiaus, bijo ir nauji atvykėliai: „konfrontacijos, nuosprendžių, diskriminacijos, nesėkmės“.
„Šios baimės teisėtos, pagrįstos abejonėmis, kurios žmogišku požiūriu visiškai suprantamos, – savo homilijoje toliau kalbėjo Pranciškus. – Abejoti ir bijoti nėra nuodėmė. Nuodėmė yra leisti šioms baimėms nulemti mūsų atsaką, apriboti mūsų pasirinkimą, sukelti pavojų pagarbai ir kilnumui, maitinti priešiškumą ir atmetimą.“
„Nuodėmė yra atsisakyti susidurti su kitais, su kitokiais, su kaimynais“ ir nevertinti to kaip „privilegijuotos galimybės“ susidurti su Dievu, tęsė pontifikas.
Beveik penkerius savo popiežiavimo metus Pranciškus akcentuoja Katalikų Bažnyčios misiją priimti pažeidžiamus ir visuomenės pakraščiuose atsidūrusius žmones, turtingesnėms šalims, įskaitant kelias Europos Sąjungos nares ir JAV, ketinant didinti fizines ar teisines užtvaras migrantams.
Vėliau, sveikindamas maždaug 25 tūkst. žmonių Šv. Petro aikštėje, Pranciškus skatino į migraciją, kuri „dabar yra mūsų laikų ženklas“, reaguoti ketveriopai: „priimti, ginti, paremti ir integruoti“ migrantus.