Šventės ji netoli Afganistano esančiame Pakistano Vaziristano regione nebesulaukė, skelbia „The Guardian“. Kitą dieną – 2012 metų spalio 24 dieną – ji jau buvo negyva, o pražudė ją JAV bepilotis, negailestingai nusitaikęs į darže besilanksčiusią moterį.
Niekas man taip ir nepaaiškino, kodėl tą dieną taikiniu buvo pasirinkta mano mama. Žiniasklaida skelbia, jog bepilotis esą šaudė į automobilį, tačiau prie jos namų nėra jokio kelio. Buvo keli teigiantys, jog šaudė į namą. Tačiau raketos krito į greta esantį lauką, o ne į namą. Skelbta, jog per operaciją nukauti penki maištininkai. Melas. Vienintelė auka – 67 metų devynių anūkų močiutė.
Mano trys vaikai – 13 metų Zubairas, 9 metų Nabila ir 5 metukų Asma – tą akimirką, kai buvo nužudyta jų močiutė, žaidė netoliese. Visi trys buvo sužeisti, atsidūrė ligoninėje. Ar mano vaikai ir buvo tie „maištininkai“, apie kurios rašė laikraščiai? O gal kovotojais jie vadina mano brolio atžalas? Jie taip pat buvo ten. Trejų, septynerių, 12 metų, 14 metų, 15 metų ir 17 metų vaikai. Keturi vyriausieji buvo ką tik grįžę iš mokyklos.
Tačiau JAV ir jų gyventojai to greičiausiai nežino. Niekas mūsų nėra paklausęs, kas tą dieną buvo sužeistas ar nužudytas. Nei Amerika, nei mano šalies valdžia. Niekas nepasivargino atlikti tyrimą, neieškota kaltųjų. Trumpai tariant, panašu, jog niekam tai nerūpi.
O man rūpi. Rūpi mano šeimai ir mano bendruomenei. Norime suprasti, kodėl 67 metų močiutė kėlė pavojų vienai iš galingiausių valstybių pasaulyje. Norime išsiaiškinti, kaip devyni vaikai (dalis žaidė lauke), ką tik grįžę iš mokyklos, galėjo kelti grėsmę už vandenyno gyvenantiems žmonėms.
Svarbiausia - norime žinoti, kodėl JAV prezidentas Barackas Obama, paklaustas, ką žudo bepiločiai, atsako, jog jie žudo teroristus. Mano mama nebuvo teroristė. Mano vaikai nėra teroristai. Mūsų šeimoje teroristų nėra.
Mano mama buvo pribuvėja – vienintelė pribuvėja visame mūsų kaime. Ji mūsų bendruomenėje sutiko šimtus mažylių. Šeimos dabar nebeturi, į ką kreiptis pagalbos.
O mano tėvas? Jis į pensiją išėjęs mokyklos direktorius. Visą gyvenimą praleido mokydamas vaikus – būtent švietimo mūsų bendruomenei reikia žymiau labiau nei bombų. Bombos žmonių širdyse sėja neapykantą. O ta neapykanta ir pyktis maitina terorizmo žvėrį, ir jis vis auga. Švietimas šaliai padeda klestėti.
Aš taip pat esu mokytoja. Tą dieną, kai buvo nužudyta mano mama, dirbau vietos pradinėje mokykloje. Grįžusi namo radau ne „Eid al-Adha“ džiaugsmus, bet sužinojau, jog vaikai ligoninėje, o mylima mama guli karste.
Mūsų šeima jau niekada nebebus tokia kaip iki bepiločio atakos. Mūsų namai virto pragaru. Mažieji naktimis verkia ir negali užmigti. Verkia iki kol pradeda švisti.
Keliems vaikams atlikta ne po vieną operaciją. Jos kainavo daug pinigų, kurių nebeturime, nes raketos pražudė ir mūsų gyvulius. Esame priversti skolintis iš draugų – skolintis pinigų, kurių negalime grąžinti. Tais pinigais atsimokame gydytojui, kuris iš mūsų vaikų kūnelių lupa metalo skeveldras, tą dieną padovanotas amerikiečių.
Bepiločių atakos kardinaliai skiriasi nuo kitų susirėmimų, kurių metu netyčia žūsta nekalti žmonės. Bepiločiai, prieš smogdami, išsirenka auką – nusitaiko į žmogų. JAV nusprendžia pašalinti žmogų, matytą tik neaiškios kilmės vaizdo įraše. Žmogų, kuriam nesuteikiama galimybė pasakyti – aš nesu teroristas. JAV pasirinko pašalinti mano mamą.
Keli JAV kongresmenai kvietė mane į Vašingtoną pasidalinti savo istorija su parlamento nariais. Tikiuosi, jog, išgirdusi mano šeimos istoriją, Amerika galiausiai pradės suprasti tikruosius bepiločių programos padarinius ir pamatys, į ką iš tikrųjų kreipia ginklą.
Noriu, kad amerikiečiai sužinotų apie mano mamą. Tikiuosi, jog vieną dieną sulauksiu atsakymo į tą vieną vienintelį klausimą – kodėl?