V. Putinas taip pat nedalyvavo Didžiojo dvidešimtuko (G20) viršūnių susitikime Indonezijoje, nors ir buvo svarstoma galimybė, kad pasirodys ten videoryšiu. Valstybinės televizijos, norėdamos sudaryti aktyviai viešojoje erdvėje dalyvaujančio prezidento įspūdį, rodo vadinamuosius „konservus“ (iš anksto parengtus siužetus), o šaltiniai prabilo apie galimą prezidento spaudos konferencijos, kuri jau greitai turėtų vykti, perkėlimą į kitą datą ar net sprendimą jos nerengti visai, skelbia „Current Time“.
Anot A. Kolesnikovo, V. Putino dingimas gali būti susijęs su tuo, jog „jis paprasčiausiai neturi, ką pasakyti savo žmonėms“.
– Po sprendimo trauktis iš Chersono praėjo daugiau nei savaitė, o Putinas vis dar tyli. Kodėl?
– Taip išeina, kad tai jau nebe caro reikalas – komentuoti karinius manevrus, pajėgų judėjimą. Kaip tik ir kalbėjome apie tai, kad, galimas dalykas, akcentuojamas buvo gyvybių išsaugojimas, o tai, visai tikėtina, turėtų patikti daliai gyventojų, norinčių taikių derybų, nors ir palaikančių Putiną. O dabar ta istorija su Chersonu jau praeities faktas. Atidavė – ir atidavė.
Pasakė viską, ką galėjo, karo „vanagai“ sako, kad nusivylė Putinu, kad to nereikėjo daryti. Taikos „balandžiai“ pradėjo tikėti, kad bus kažkoks poslinkis taikos keliu.
Bet dabar visas dėmesys nukreiptas į Aziją, į įvairius susitikimus, forumus, o viskas juda į priekį. Tiesa, dabar toje informacinėje erdvėje atsirado Prigožino kūjis, tiksliau sakant, „Vagner“ kūjis, kuris sumaišė reikalus. Bet vietoje nestovima. Manau, kad šis informacinis fonas rusų nuotaikas menkai keičia.
– Ar Putino tylėjimas turi tikslą?
– Nesu tikras, kad jis turi tikslą. Mes iki pat dabar nežinome tikrųjų tos vadinamosios karinės operacijos tikslų ir V. Putino tikslų šiame gyvenime. Iš esmės diktatoriams būdinga kartas nuo karto pradingti. Taip buvo ir su Stalinu – jis išvažiuodavo į savo vasarnamį prie upės ir ten ilsėdavosi. Kartais iš ten pasiekdavo kažkokie nurodymai ar įsiūčio priepuoliai.
Borisas Nikolajevičius Jelcinas nebuvo diktatorius – jis buvo demokratiškas prezidentas. Bet ir jis mėgdavo pradingti kaip į vandenį, net ir istoriškai svarbiausiais momentais.
– Dar jis dingdavo ir dėl širdies problemų.
– Dėl širdies problemų, ir dėl kitų problemų. Būta depresijos periodų. Kodėl Putinui irgi nepradingti? Mes juk nežinome jo asmeninio gyvenimo detalių, bet sveikatos problemų, o tuo esu tikras, jis neturi. Galimas dalykas, kad yra psichologinių problemų.
Jis žinomas kaip sibaritas, jis žinomas kaip žmogus, kuris kartais kitiems leidžia pasirodyti, o pats tarsi nesikiša. Mes gi žinome, kad per televizorių kartais rodo vadinamųjų konservų – anksčiau darytų reportažų, skirtų sudaryti įspūdį, kad jis intensyviai dirba, nors iš tikrųjų viskas įrašyta prie kelias dienas ar net savaites.
Dabar ši pauzė tikrai užsitęsė. Susitikimas su gubernatoriumi, mano nuomone, buvo vienas iš tų mums pateiktų konservų. G20 viršūnių susitikime jo nėra, kreipimosi nebuvo: „Aš išėjau, o jūs ten tvarkykitės patys. Aš pasaulio caras“.
Net ir tokio lygio forumai jam jau nebe lygis. Taip išeina, kad tą tylėjimą galima interpretuoti ir taip. Pasiunčia vietoj savęs užsienio reikalų ministrą, pastarajam sveikata šlubuoja. O paties Putino nėra.
Tokiomis sąlygomis pirmame plane atsiduria Rusijos užsienio žvalgybos vadas Naryškinas – jo susitikimas Turkijoje su JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) direktoriumi Williamu Burnsu, beje, taip pat kelia nerimą.
Kiek daugiau nei prieš metus W. Burnsas lankėsi Rusijoje, o tai buvo savotiškas perspėjimas, kad Amerika žino apie vadinamosios specialiosios operacijos planus.
Ir dabar, galimas dalykas, jis taip pat Naryškinui davė suprasti, kad Vašingtonas šį tą žino. Toks kontaktas ne ramina, o priešingai – baugina. O Putinui vienodai. Ar jam viskas blogai ir niekaip nesugalvoja, ką daryti toliau, ir jam reikia atsitraukti, kad paskui galėtų su trenksmu sugrįžti į informacinę erdvę? O gal čia tyla prieš audrą? Ir toks variantas įmanomas.
– Man pasirodė, kad mes dabar atsidūrėme kažkokioje naujoje situacijoje. Anksčiau Kremlius kalbėjo, kad, jeigu Ukrainos ginkluotosios pajėgos smogs regionams, kuriuos Maskva apskelbė Rusijos teritorija, tuomet tai leis Rusijai panaudoti savo branduolinę doktriną – kitaip tariant, panaudoti savo branduolinį ginklą. Ir po savaitės pamatėme, kaip Ukraina geba atsiimti iš jos atimtas teritorijas, o Kremlius ir toliau pasakoja, kad tai sunkus, bet planuotas atsitraukimas. Jūs su tokia nuomone sutinkate?
– Žinote, labai sunku apsispręsti dėl branduolinio ginklo panaudojimo net ir tokiems nuo realybės atitrūkusiems personažams, kokie dabar sėdi Kremliuje. Nes ir jie nori gyventi. Ir Putinas nori gyventi. Ir tas argumentas, kad Vakarai vis tiek nesureaguos į taktinio branduolinio ginklo panaudojimą, tėra viso labo prielaida.
Apie tai kalbėjo, pavyzdžiui, Medvedevas. Niekas iki galo nežino, koks būtų tas Vakarų atsakas. Jeigu situacija dar paaštrėtų, pasaulio tvarka sugriūtų galutinai. Jungtinėse Tautose jau balsuojama prieš Rusiją, prieš karą, smerkiami Rusijos Federacijos veiksmai.
Manau, kad Kremliuje dauguma puikiai supranta, kad referendumai dėl Chersono ir Zaporižios buvo didelė kvailystė ir apmaudi klaida, kuri, visų pirma, užkirto kelią taikos deryboms su Ukraina.
Antras svarbus dalykas tas, kad dabar jie į labai kvailą padėtį stumia Kremlių, kuriam Rusijos Federacijos sienos dabar juda tai pirmyn, tai atgal. o Chersono sritis liko be Chersono, o Zaporižios ir buvo be Zaporižios, kas šiaip jau absurdiška. Juolab, kad tų teritorijų užėmimas nebuvo iš anksto skelbtas kaip specialiosios operacijos tikslas.
Man dėliojasi toks paveikslas, kad Rusijos pusė nežino, ką daryti. Jie lokaliai pranešė apie tą Chersono krizę ir taktinį atsitraukimą „gelbėjant gyvybes“. O kas ten bus toliau – oportunistiškai priklauso nuo situacijos frontuose. Tai gana reaktyvi taktika, visų pirma viešųjų ryšių, bet šiek tiek ir karinė.
– RBK remdamasis dviem šaltiniais parašė, kad didžioji Putino spaudos konferencija, rengiama jau dešimt metų iš eilės, šiais metais gali ir neįvykti. Kremlius svarsto, ar apskritai ją rengti. Daug kartų teko dirbti tokiose konferencijose. Ten neįmanoma užduoti klausimo, jeigu iš anksto su Peskovu nesusitarei. Tai istorija apie tai, kad net ir į iš anksto paruoštus klausimus Putinas neturi ką atsakyti?
– Žinoma, kad jis neturi, ką atsakyti. Na, jis visada turi, ką pasakyti – pastaruoju metu labai daugžodžiauja, kaip koks Fidelis Castro. Bet vienas dalykas yra keturias valandas diskutuoti su visokiais ekspertais, pirmiausia Azijos, Valdajuje, kur gali sau leisti kalbėti praktiškai viską. Ir visai kitas reikalas – atsakinėti į plataus spektro klausimus.
Dabar jis tam nepasirengęs, nes tie klausimai gali būti apie ateities planus, o tie planai labai migloti. Klausimai gali būti apie ekonomiką, o ekonomikoje vyksta labai daug įvairių procesų, tik visi jie negeri.
Pati pozityviausia naujiena ekonomikoje – kad kažkur gali prasidėti stagnacija, bet štai importas kiek ūgtelėjo, nes atsirado vadinamasis paralelinis importas. Tai daugmaž tiek tų naujienų. Visa kita griūva, degraduoja ir lėtai, net užtikrintai smunka žemyn.
Ką pasakyti šalies žmonėms? Tai, kad palaiko daugiavaikes šeimas? Bet tai jau ne kartą sakė. O socialinė politika dabar labai apribota biudžeto lėšų, tos lėšos irgi senka. Jis neturi ką pasakyti savo žmonėms, nes pats užvirė tą košę, pradėjo tą košmarą ir nebežino, kaip dabar viską užbaigti, kaip išsisukti, kad tai atrodytų kaip neginčijama pergalė.
– O išeitis yra?
– Žinoma, kad išeitis yra. Jeigu tas procesas pasibaigtų kad ir dabar, kažkaip paaiškinus, manau, kad didžioji auditorijos dalis priimtų labai normaliai, lengviau atsidustų. Karo šalininkai kažką papurkštautų, bet viskas tuo ir pasibaigtų.
Kuo ilgiau tęsis šis karas, tuo sunkiau jam bus išsaugoti veidą ir karą nutraukti jo neprarandant. Jis iš butelio išleido labai daug džinų. Tarp tų džinų yra ir tokių personažų kaip Kadyrovas, Prigožinas, kurie jau dabar išsiskiria stipria charizma. Jeigu dabar jų nepavyks įvilioti atgal į tą butelį, jie tam tikra prasme gali tapti paties Putino konkurentais.
