Pranešimuose iš Afganistano vyravo „žinojimo iliuzija“, „savojo žinojimo ribos nebuvo pakankamai reflektuojamos“, ir tai galioja tiek žurnalistams, tiek politikams, – Vokietijos radijui sakė žurnalistė ir publicistė Charlotte Wiedemann, rašanti apie neeuropines kultūras.
Afganistano kultūrą bei žmonių mentalitetą iš arti pažinojusių mokslininkų liudijimai, daug kuo gerokai besiskiriantys nuo Vyriausybes konsultavusių ekspertų choro, būtų padėję politikams nusiimti vakarietiškus „ideologiškai angažuotų aktyvistų“ (Ahmadas Mansouras) akinius. Tačiau šių kritiškų balsų girdėti nenorėta.
„Iškart po 2001 metų intervencijos į Afganistaną idėjų kalvėse ir universitetuose susikūrė tikra ekspertų industrija, kainavusi daug pinigų“, – prisimena politologijos profesorius, konfliktų tyrinėtojas Gillesas Dorronsoro iš Paryžiaus Panteono Sorbonos (Panthéon-Sorbonne) universiteto. Deja, tie ekspertai dažnai neturėjo jokio supratimo apie Afganistano visuomenę ir Talibano judėjimą. Be to, daugelis jų „buvo ekonomiškai bei instituciškai priklausomi“ nuo užsakovų, „kas trukdė jiems kritikuoti politiką. Ekspertizė tapo pelningu verslu“, – sako jis Vokietijos dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu.
Pats G. Dorronsoro nuo 1988 metų reguliariai lankėsi Afganistane, kur rinko medžiagą moksliniams tyrimams. Jau iškart po 2001 metų intervencijos jis perspėjo: Vakarų išsikelta nacijos formavimo misija Afganistane pasmerkta žlugti.
Paprasti afganai persekiojo ir linčiavo svetimuosius
„Mums, metus ar dešimtmečius dirbusiems Afganistane, staigus Kabulo valdžios žlugimas nebuvo netikėtas“, – šveicarų dienraštyje „Neue Zürcher Zeitung“ (NZZ) rašo Ebrahimas Afsahas, Kopenhagos universiteto tarptautinės teisės ir Vienos universiteto islamo teisės profesorius. Ir juo netikėti nėra pagrindo: mokslininkas nuo 2003 metų bendradarbiavo įgyvendinant tarptautinių organizacijų projektus visuose didesniuose Afganistano miestuose, padėjo kurti teisinę valstybę, Europos Komisijos buvo įtrauktas į Administracinės mokyklos Kabule kūrimą.
„Vėliausiai nuo 2007 metų pogromų prieš užsieniečius mums buvo aišku, kad ši misija žlugo. Paprasti afganai persekiojo ir linčiavo tarp jų gyvenančius svetimšalius, ypač tuos, kurie dirbo humanitarinį darbą vietoje, jie, kitaip nei diplomatai ir kariškiai, negyveno pasislėpę už „Hesco“ užtvarų. Mus saugoję vietiniai sargybiniai dažniausiai palikdavo savo postus; kaimynai nusiųsdavo minią į mūsų slėptuves“, – apie dramatišką darbo Afganistane patirtį liudija E. Afsahas.
„Ir šie pogromai kartodavosi, vos tik kur nors pasaulyje kas nors įžeisdavo islamo „garbę“. Vėliausiai po 2014 m. išpuolio prieš užsieniečius Kabule „Taverna du Liban“ visiems dalyviams tapo aišku, kad mūsų buvimas priklauso nuo Talibano geranoriškumo ir kad būtent jie nustato mūsų veiklos rėmus. Misija Afganistane darėsi vis pavojingesnė, išlaidos saugumui labai išaugo“, – prisimena mokslininkas. O, „kas dar svarbiau, žlugo iliuzija, jog mus, humanitarinės bei techninės pagalbos darbuotojus, ir vietos gyventojus pavyks suburti į interesų bendruomenę“.
Talibų ir didžiosios dalies afganų pasaulėvaizdis nelabai kuo skiriasi
„Atėjo metas pripažinti skaudžią realybę ir kalbėti apie religiją. Daugelio paprastų afganų pasaulėvaizdis nelabai kuo skiriasi nuo talibų“, – rašo Afganistaną iš arti, o ne iš ideologinių iliuzijų bokšto matęs E. Afsahas.
Kritinių žodžių jis negaili ir Vakarų medijoms, kuriose Talibanas vaizduotas kaip „monolitinis atavistinių Dievo karių blokas, taikius, pasyvius gyventojus pavertęs savo prieštvaninių moralinių vertybių įkaitais“.
Tarptautinės ir islamo teisės profesorius, 2004 m. pats dalyvavęs diskusijose, kuriant Kabule provakarietišką konstituciją, prisimena: „Visi politiniai ir socialiniai veikėjai buvo įvairių krypčių islamistai, ir visos temos buvo aptariamos daugiausia remiantis religija.“
O Talibano pergalės žygis, pasak E. Afsaho, aiškiai parodė, „kad sąlygiškai liberalus, į Vakarų vertybes bei organizacinius principus orientuotas valstybės ir visuomenės modelis plačios paramos čia nesulaukė. Talibano politinis projektas, kaip matyti, turi didesnį palaikymą nei korumpuota Kabulo respublika“.
Religinis fundamentalizmas buvo būdingas ir ligšiolinei Kabulo Vyriausybei, tačiau jos teisėtumą visuomenės akyse pakirto didžiulė korupcija, pasigviežti milijardai. Todėl visuomenės dauguma rėmė talibus, kovojusius prieš užsienio ginkluotas pajėgas, kurios šią korumpuotą Vyriausybę palaikė, – panašiai aiškina ir Afganistano visuomenės tyrinėtojas G. Dorronsoro.
„Mums gali nepatikti tai, ką Talibanas siūlo kaip visuomenės modelį, tačiau tai atitinka svarbios Afganistano visuomenės dalies reikalavimus“, – konstatuoja jis.
Ta proga vertėtų prisiminti Kabulo universitete 2004 m. vykdytus „National Center for Policy Research“ tyrimus, atskleidusius, kokia vis dėlto menka afganų visuomenėje yra demokratijos ir žmogaus teisių kultūrinė bazė: žmogaus teises kaip svarbias įvardijo vos 20 procentų apklaustųjų, vyro ir moters lygybę – apie 25 procentus, užtat 60 procentų pageidavo „geranoriško diktatoriaus“, – informuoja žurnalas „Cicero“. O pagal tyrimų instituto Vašingtone „Pew Research Center“ 2016 m. darytą apklausą šariatą kaip oficialų įstatymą palaiko net 99 proc. apklaustų afganų.
Sukūrėme turtingą Vakarų pagalbininkų kastą
Dabar retai prisimenama, kad Afganistano modernizavimo misiją inicijavo ne Baltieji rūmai, o JTO generalinis sekretorius Kofi Annanas, įkvėptas iš Alžyro kilusio diplomato Lakhdaro Brahimi plano: 2001-ųjų spalį Bonoje vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje buvo nutarta Afganistane sukurti centrinę valdžią su nauja konstitucija.
„Prie šios iniciatyvos iškart prisijungė daug nevyriausybinių organizacijų, o NATO buvo paprašyta aprūpinti nedidelėmis tarptautinėmis saugumo pagalbos pajėgomis (ISAF), apsiribosiančiomis Kabulu, siekiant užtikrinti, kad proceso netrukdytų ginkluoti išpuoliai“, – „nation building“ misijos Afganistane ištakas primena Saugumo politikos instituto Kylyje direktorius Joachimas Krause.
Deja, tai buvo didžiulė klaida. Daugelis afganų, ypač paštūnai, centrinei valdžiai nepritarė, – ir ne be pagrindo: ten klestėjo korumpuota asmeniško praturtėjimo sistema. Milžiniškos pinigų sumos buvo prarastos kyšiams ir „vaiduokliniams projektams“, egzistuojantiems tik popieriuje, – žurnale „Cicero“ rašo J. Krause.
Ką iš tikrųjų pavyko Afganistane sukurti, tai, anot ten tarnavusių „Bundesvero“ kariškių, – turtingą Vakarų pagalbininkų kastą. Juk Aljanso kariams talkinę afganai gaudavo iki 900 proc. didesnį atlyginimą nei vidutinis šalies gyventojas, o šią tarnybą gavę stengėsi „pagal pažintį“ įtraukti ir savo draugus bei giminaičius.
Dirbti Vakarams vietos gyventojus viliojo pirmiausia finansinė nauda, o ne ideologiniai įsitikinimai, dienraščiams „Die Welt“, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, „Neue Zürcher Zeitung“, žurnalui „Focus“ liudija Afganistane tarnavę „Bundesvero“ kariškiai.
Apskritai visi, Afganistaną pažinę iš vidaus, pabrėžia: afganų lojalumas skirtas jų šeimai, klanui, genčiai ar religinei grupuotei, o ne valstybei ir juoba ne pinigų davėjams iš Vakarų.
„Viduje šie žmonės mus niekina, ko jie dėl suprantamų priežasčių niekada neprisipažintų“, – laiške „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ rašo atsargos pulkininkas Thomas Sarholzas. Žinoma, gali būti ir išimčių, – daro jis prielaidą ir čia pat ją paneigia: „Tačiau man tokio sutikti neteko.“
Vokiečių pastatytoje mečetėje kurstoma prieš Vakarus
Afganistanas – tai ne Vakarų dosniai subvencionuotas Kabulas, kuriame „telkėsi apie 700 NVO, per kurias tekėjo didžiulės sumos pinigų, kai likusi šalis dirvonavo“, – rašo Afganistane tarnavęs kapitonas, Karių palaikymo transliuotojo „Radio Andernach“ redaktorius Nicolasas Scheidtweileris. O tai, suprantama, neišvengiamai skatino kitų pavydą šiai „praturtėjusių kastai“.
Tiek šeimyninis-gentinis lojalumas, tiek neapykanta korumpuotai valdžiai bei pavydas gerai mokamiems Vakarų pagalbininkams lėmė tokį greitą 20 metų kurtos iliuzinės „demokratinės valstybės“ subyrėjimą.
Vakarų polinkį į saviapgaulę ir realių problemų nutylėjimą interviu žurnalui „Focus“ tematizuoja ir terorizmo ekspertas, keletą kartų lydėjęs Afganistane dislokuotus „Bundesvero“ karius, Rolfas Tophovenas.
„Vakarų politikai šios šalies niekada nesuprato“, „jie nesuprato afganų mentaliteto“. Vakarietiškų vertybių Afganistanui negalima tiesiog „užmauti“, – kritikuoja jis.
Kaip Vakarų nesusigaudymo ir naivumo pavyzdį, R. Tophovenas pateikia istoriją apie Afganistano kaime už Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pinigus pastatytą mečetę.
„Vėliau paaiškėjo, kad šioje mečetėje kurstoma neapykanta Vakarams. Ji tapo islamistinės propagandos centru. Kai apie tai pranešėm Užsienio reikalų ministerijai, sulaukėm atsakymo: „Mūsų pinigai buvo panaudoti numatytam tikslui įgyvendinti“, – žurnale „Focus“ rašo R. Tophovenas.
Ne tik Afganistane – ir pačioje Europoje turime šią problemą
„Tenykštės kultūros, mentaliteto, vertybių, religijos neišmanymas, podraug su vakarietiškomis iliuzijomis, naivumu ir latentiniu pasipūtimu“ paskatino imtis nerealių užmojų Afganistane, – įsitikinęs terorizmo prevencijos srityje dirbantis vokiečių psichologas Ahmadas Mansouras, kilimo Izraelio palestinietis.
„Tačiau neteisingais vertinimais vadovaujamasi ne vien užsienio politikoje, bet ir pačioje Europoje – ar tai būtų integracijos, migracijos, ar politinio islamo klausimai. Mūsų politikai mato visus šiuos reiškinius pro vakarietiškus akinius“, – apgailestauja A. Mansouras dienraštyje „Die Welt“.
„O islamistai bei kiti nedemokratiški veikėjai puikiai žino, kokius žodžius-kodus jie turi naudoti, kad priverstų greičiau plakti naivių Europos politikų širdis: „demokratija, žmogaus teisės, laisvė“. Jei tai nepadeda, jie skundžiasi rasizmu ar griebiasi teorinių koncepcijų, tokių kaip postkolonializmas, kad nuslopintų kritinius balsus“, – islamistų manipuliacines gudrybes įvardija A. Mansouras, beje, dėl to jų puolamas ir priverstas pasitelkti asmens sargybinius.
Platesniame kultūriniame kontekste Afganistano įvykius ragina matyti ir teisės profesorius E. Afsahas. Jis primena, kad kitų regionų, ypač musulmoniškų visuomenių, disfunkcija lemia didžiulę emigraciją, ir tenykščių visuomenių problemos vis labiau tampa „vidine Vakarų visuomenių problema. O kadangi atviros sienos nebeįtikina net liberalių balsų, tai vis dažniau kartojamas „kovos su emigracijos priežastimis“ šūkis, raginama imtis priemonių gyvenimo sąlygoms vietoje pagerinti, nesvarbu, ar tai būtų Libija, Sirija, Jemenas, Somalis, Libanas ar Afganistanas.
Tačiau Kabulo Vyriausybės žlugimas parodė, kad tai tėra naivi iliuzija“, „tai – tikslas, kurio pasiekti neįmanoma“.
Turime galvoti ir priešo galva, jei norime nugalėti
„Akivaizdu, kad islamui, kaip norminiam politikos pagrindui, tenka didžiulė atsakomybė už blogybes Afganistane ir kitur. Bet kiekvienas, kuris apie tai kalba akademiškai garbingai ir atvirai, rizikuoja savo profesine ateitimi“, – apie mokslininkų patiriamą ideologinį spaudimą užsimena E. Afsahas.
Žinoma, jam, iraniečų kilmės tarptautinės ir islamo teisės profesoriui, apie tai atvirai kalbėti paprasčiau nei vietos vokiečiui, austrui ar prancūzui. Gal dėl to jis ir ryžosi išeiti į viešumą su tokiais atvirais perspėjimais vakariečiams.
„Į šį konfliktą turėtume žiūrėti kaip į kultūrų kovą, kaip į susidūrimo platesnėje idėjų istorijoje dalį“, – aiškino jis visuomeninio transliuotojo rbb diskusijų laidoje „Thadeusz und die Beobachter”.
„Islamas mato save ne vien kaip religiją, jis turi ir labai didelių socialinių bei politinių siekių“, – taip pat ir Europoje.
Privalome liautis elgtis su islamu taip, „tarsi jis būtų silpna, valstybės tvarką palaikanti, su liberaliomis vertybėmis suderinama religija“. Kiekviena Europoje pastatyta nauja mečetė, islamo pamokos mokyklose ir panašūs dalykai „islamiškose šalyse interpretuojami kaip islamo pergalė ir liberalių Vakarų valstybių silpnumas. Mūsų piliečiai taip negalvoja, bet priešai tą reikalą mato būtent taip. Turime galvoti ir priešo galva, jei norime nugalėti“, – apibendrino E. Afsahas.
